Šių metų pradžioje Suomijoje pradėtas bazinių pajamų mokėjimo eksperimentas atskleidė, kad jas gaunantys žmonės jaučiasi laimingesni.

Alternatyvi rūpyba

Nuo šių metų sausio 1 dienos Suomijos valdžia pradėjo socialinės rūpybos eksperimentą, prisijungusi prie kitų valstybių, mėginančių įvertinti bazinių pajamų mokėjimo gyventojams tikslingumą. Suomijoje atsitiktinės atrankos būdu buvo sudarytas 2 tūkst. bedarbių, kurių amžius siekė nuo 25 iki 58 metų, sąrašas. Visiems jiems kas mėnesį iš valstybės iždo mokama 560 eurų išmoka – net ir tuo atveju, jeigu jas gaunantys žmonės susiranda darbą. Sausio pradžioje vidutinis mėnesinis atlyginimas Suomijoje buvo 3 392 eurai, tačiau daugiau nei pusė dirbančiųjų gauna mažiau nei 2 900 eurų.

Buvo skelbiama, kad pagrindinis šio eksperimento tikslas – išsiaiškinti, kaip visuotinės pagrindinės pajamos (VPP), ekonomistų dar vadinamos besąlyginėmis bazinėmis pajamomis, ar, paprasčiau sakant, piliečių algomis, gali pakeisti žmonių kasdienį gyvenimą. Piliečių algomis šios išmokos dažnai vadinamos dėl to, kad jas įvedusi valstybė garantuotų visiems piliečiams, neatsižvelgiant į jų turtinę padėtį, užimtumą ir amžių, vienodas mėnesines pajamas. Jos pakeistų socialinės rūpybos sistemos lėšas, skiriamas bedarbių pašalpoms, išmokoms nepasiturintiems, kompensacijoms už šildymą, karštą vandenį ir t. t. Valstybės mokamos piliečių algos būtų apmokestintos atsižvelgiant į bendrąsias asmens pajamas ir turtą: pasiturintieji, daug uždirbantieji mokėtų pajamų mokestį, kuris būtų didesnis už VPP, o tie, kurių pajamos mažos, valstybei sumokėtų palyginti nedaug.

Toks socialinės rūpybos modelis, galintis pakeisti brangias ir neefektyvias socialinės apsaugos sistemas, turi ir karštų šalininkų, ir aktyvių kritikų. Vis dėlto jis atrodo pakankamai patrauklus, kad būtų patikrintas praktiškai. Šiemet didesnio ar mažesnio masto eksperimentai su piliečių algomis vykdomi Kenijoje, Nyderlanduose, Kanadoje, Indijoje, Italijoje, Ugandoje, JAV. Dažniausiai jie aprėpia tik atskirus miestus ar provincijas. Rezultatų reikės dar palaukti, tačiau Suomijos žiniasklaidoje jau pasirodė pranešimų apie tai, kaip daugiau nei pusės metų patirtį apibūdino piliečių algas gaunantys šios šalies gyventojai.

Įdarbinimo agentūros Suomijoje anaiptol ne visiems gali pasiūlyti tinkamų darbo vietų. Scanpix nuotr.

Drąsina bedarbius

Suomijos nacionalinio transliuotojo „Yle“ žurnalistai pasiteiravo kelių šiame eksperimente dalyvaujančių žmonių, kaip pasikeitė jų gyvenimas pradėjus gauti VVP. Viena iš jų – Vantos miesto netoli Helsinkio gyventoja Mira Jaskari. Dalyvauti VVP eksperimente atrinktai bedarbei pavasarį pavyko įsidarbinti laikraščių ekspeditore. Tai naktinis darbas, trunkantis 4,5 valandos. Pasak Miros, jai tai idealus variantas, nes dėl depresinio sutrikimo dirbti visą darbo dieną jai per sunku.

Pagal išsilavinimą M.Jaskari yra finansų valdymo specialistė, be to, baigė visuomeninio maitinimo ir restoranų bei viešbučių verslo studijas, įgijo bakalauro laipsnį. Piliečio alga panikos priepuolių kamuojamai merginai leido ieškotis geriausiai jai tinkančio darbo. Laikraščių ekspediciją ji mielai iškeistų į kokį nors darbą biure, tačiau net ir dideliame mieste jį ne taip lengva rasti, ypač kai vienas svarbiausių kriterijų – jos pačios sveikatos būklė. Mergina pakeitė psichoterapeutą ir dabar stengiasi atgauti psichologinę pusiausvyrą. Suprantama, šiuo atveju, nors ir santykinai nedidelės, bet nuolatinės pajamos jai leidžia jaustis tvirčiau.

Tą pripažįsta ir kiti piliečių algų eksperimento dalyviai. Pasak jų, bazinės pajamos bent iš dalies padeda atsikratyti finansinio netikrumo jausmo, tad galima drąsiai imtis net ir trumpalaikių darbų. Jei VVP naudojimas šalyje būtų išplėstas, Suomijos įmonėms būtų lengviau rasti darbuotojų, norinčių dirbti pagal terminuotas sutartis. Tokių darbų drąsiau sutiktų imtis ir dabartiniai bedarbiai.

Tarp ieškančiųjų darbo Suomijoje – nemažai jaunų žmonių, kuriems piliečių algos itin praverstų. Scanpix nuotr.

Pradėjo verslą

Kurikos miesto Pietų Suomijoje gyventojas Juha Jarvinenas, taip pat dalyvaujantis VVP eksperimente, sakė „Yle“ žurnalistams norintis kaip galima greičiau vėl tapti paprastu mokesčių mokėtoju. Buvęs bedarbis, šiuo metu nuo bazinių pajamų mokantis nedidelį pajamų mokesčio tarifą, per praėjusį pusmetį įsteigė savo įmonę. Tai jau nebe pirmas J.Jarvineno bandymas imtis nuosavo verslo. Ankstesnė jo bendrovė bankrutavo, ir jaunas vyras po bankroto ilgiau nei metus neturėjo darbo. Lyg tyčia tuo metu atsitiktinės atrankos būdu jis buvo įtrauktas į piliečių algų eksperimentą. Gaudamas bazines pajamas, jis ėmė rengti naują verslo planą, tvarkyti naujos įmonės steigimo reikalus. Ji jau įregistruota, tačiau kortas sumaišė Mokesčių inspekcijos biurokratinis lėtumas: J.Jarvinenas skundėsi žurnalistams jau kelis mėnesius laukiantis, kol valdininkai užregistruos jo bendrovę kaip pridėtinės vertės mokesčio mokėtoją. Tam trukdo ginčas su mokesčių inspektoriais dėl neva nepadengtos ankstesnės mokestinės skolos.

J.Jarvinenas su tuo nesutinka ir toliau ieško teisybės. Jo teigimu, Suomijoje norintieji pradėti verslą vis dar susiduria su daugybe kliūčių. Vyrą ypač stebina, kad didžiausių sunkumų kelia ne verslo strategijos sumanymas ir parengimas, o lėtai besisukanti valstybės biurokratinė mašina. Tačiau prieš vėją nepapūsi: reikia laukti valdininkų atsakymų. Kol visi mokestiniai neaiškumai išsisklaidys, prireiks dar šiek tiek laiko. Piliečių alga padeda laukti: juk ji mokama ne už darbą, taigi J.Jarvinenas gali visą savo laiką skirti bendravimui su teisininkais, valdininkais ir ruoštis verslo pradžiai. Jis puikiai žino, ką reiškia 6 metus išbūti be darbo, ir noras vėl panirti į aktyvią veiklą visai suprantamas.

M.Jaskari džiaugiasi, kad bazinės pajamos jai ir toliau bus mokamos, nors ji susirado darbą. Scanpix nuotr.

Gelbėjimosi ratas

Vasos miesto gyventoja Marina, šiuo metu studijuojanti mediciną ir besiruošianti tapti bendrosios praktikos slaugytoja, „Yle“ sakė pakeitusi ankstesnį skeptišką požiūrį į bazines pajamas. Pati gavusi galimybę dalyvauti VVP eksperimente, ji pripažino, kad ši idėja – visai gera. Mergina sakė galinti dirbti ne visu etatu ir kartu neprarasti jai valstybės mokamos piliečių algos. Anksčiau, kai dar ieškojo darbo, ji negalėjo sau leisti dirbti ne visą darbo dieną vaikų darželyje, nes tokiu atveju jai trūkdavo pinigų pragyventi. Bazinės pajamos ją išvadavo nuo galvos skausmo bandant apsispręsti, ar apskritai verta imtis laikino darbo arba dirbti ne visu etatu. „Manau, kad jeigu bazinių pajamų mokėjimas būtų išplėstas, tai tikrai prisidėtų prie didesnio žmonių užimtumo“, – sakė Marina.

Taigi, apibendrina „Yle“, kelių daugiau nei pusę metų „algą už nieką“ gaunančių žmonių patirtis leidžia manyti, kad pirminius eksperimento rezultatus bent iš dalies galima laikyti teigiamais. Valstybės garantuotas pajamas gaunantys žmonės, neatsižvelgiant į tai, ar jie turi darbą ar ne, ar dirba nuolatinai ar laikinus darbus, visą darbo dieną ar tik jos dalį, jaučiasi laimingesni. Žinoma, piliečių alga yra per maža, kad neskatintų ieškotis geriau mokamo darbo, bet garantuotos pajamos tampa savotišku gelbėjimosi ratu staiga patekusiems į sraunius tam tikro gyvenimo etapo verpetus. Išsamiai Suomijoje vykdomo eksperimento rezultatus išnagrinės ekonomistai, tačiau kol kas, pasak „Yle“, atrodo, kad jie neturėtų nuvilti.