Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pieno ūkio šeimininkai nori gyventi kaip lenkai

Pieno sektoriaus krizę atlaikę Kupiškio rajono ūkininkai Zita ir Arūnas Kaušakiai baltai pavydi lenkams, galintiems išlaikyti šeimas iš nedidelio ūkio. Lietuvos smulkieji pieno gamintojai priversti išparduoti karves. Dažniausiai jas į savo ūkius išsiveža lenkai.

Kaip voverės rate

Prieš trylika metų intensyviau ūkininkauti pradėję Kaušakiai, įsikūrę Lukonių kaime, turėjo daug entuziazmo ir manė kalnus nuversią. Jauni žmonės sukosi kaip voverės rate – dirbo nuolatinius darbus ir dar triūsė ūkyje. Jų pastangos nenuėjo veltui – šeima sukūrė modernų pienininkystės ūkį. Tačiau kupiškėnai nesiveržė stipriai plėstis ir gausinti galvijų bandą. Dabar jie laiko per 100 galvijų, iš kurių daugiau nei pusšimtį sudaro melžiamos karvės. Ūkininkai planuoja ateityje šiek tiek sumažinti bandą, kad galėtų efektyviau prižiūrėti gyvulius, užtikrinti jų sveikatingumą ir aukštą pieno kokybę.

„Reikia jausti ribas ir laiku sustoti. Kitaip neliks laiko nė pagalvoti apie laisvalaikį. Be to, ir ūkininkavimas neteks prasmės, kai, be darbo, žmogus nieko daugiau nematys, netausos savo sveikatos“, – kalbėjo Arūnas.

Buvo metas, kai Kaušakiai laisvo laiko visai neturėjo. Pamelžę ir pašėrę karves jiedu skubėdavo į darbą. „Viena koja – šen, kita – ten. Jei nutrūkdavo gyvuliai ir pasileisdavo po laukus, pagelbėdavo kaimynai“, – linksmai pasakojo Zita.

Ūkiui didėjant teko apsispręsti: darbas ar ūkininkavimas. Arūnas paliko darbą policijoje, o Zita ir toliau dirba pieno supirkimo punkto vedėja. Be to, moteris vadovauja Uoginių kaimo bendruomenei, turi ir kitų visuomeninių pareigų, taip pat ne pirmą kadenciją yra Kupiškio rajono tarybos narė.

Pieno gamintojai samdo kelis darbuotojus, todėl dabar nėra taip stipriai pririšti prie ūkio. Tačiau ir atsitraukti per daug negali, nes gyvuliams reikia daug dėmesio. „Tai serga, tai veršiukų atsiveda. Laikant gyvulius ramybės niekada nėra“, – sakė Zita.

Sutuoktiniai džiaugėsi, kad šiemet pagaliau pirmą kartą kartu išvyko į didesnę kelionę – kupiškėnai aplankė Graikiją. Jie viliasi, kad ateityje dažniau galės kartu pakeliauti.

Atsainumo neatleidžia

Kaušakiai savo ateitį sieja su pienininkyste. Arūnas prisipažino nesižavintis gyvulininkyste, tačiau Zitai šis darbas prie širdies. Tiesa, moteris sakė, kad auginti kiaulių nenorėtų, o karvytės ir veršiukai – visai kas kita. „Kartą šeimoje su dukra ir sūnumi svarstėme, kas ką veiktų, jeigu loterijoje laimėtume milijoną. Visi juokavo, kad mama statytų naują fermą. Iš tikrųjų taip ir būtų“, – juokėsi ūkininkė.

Kupiškėnai dairėsi į mėsinius galvijus, tačiau tam reikėtų nemažų investicijų, kurios negreitai atsiperka. Be to, į pieno gamybą yra nemažai investuota. Ūkininkai ne kartą naudojosi europine parama ūkiui modernizuoti, įsigijo šiuolaikinę melžimo ir pieno šaldymo įrangą, reikiamos pašarų gamybos technikos.

Nesusiviliojo Kaušakiai ir javų auginimu. Per pieno sektoriaus krizę daug ūkininkų išpardavė karves ir metėsi į augalininkystę. Kupiškėnai liko ištikimi pieno gamybai ir javus augina tik pašarams. „Nenorime blaškytis. Be to, užsiimti pieno gamyba ir auginti javus parduoti gana sudėtinga. Per šienapjūtę taip supuola darbai, kad nepersiplėši. Norint vystyti mišrųjį ūkį, reikėtų plėstis, samdyti daugiau žmonių. Plėstis jau galimybių nėra, nes visos žemės aplinkui dirbamos, ūkininkai jas superka“, – sakė Arūnas.

Anot Kaušakių, perkant žemes pieno gamintojams sunku konkuruoti su grūdininkais, ypač stambesniais, valdančiais ne vieną šimtą hektarų. Jie gali pasiūlyti didesnę kainą, todėl savininkai žemę parduoda jiems.

„Pienininkystė – sunkus verslas. Reikia nuolat rūpintis karvių sveikata, kokybiškais pašarais, pieno kokybe. Gyvuliai atsainumo neatleidžia. Jeigu laiku neprižiūrėsi, tinkamai nepašersi, neduosi vitaminų, mineralų, gyvuliai ims sirgti, suprastės pieno kokybė“, – aiškino Z.Kaušakienė.

Ūkininkai pasakojo, kad buvo nelengvų laikotarpių, tačiau jie niekada nepasidavė pesimizmui ir nenuleido rankų. O ir žmonių pasitaikė gerų, kurie laikėsi duoto žodžio. „Vieni žemės savininkai, iš kurių nuomojome sklypus, jų nepardavė kitiems, nors ir daugiau pinigų buvo siūloma. Mums buvo pažadėję ir žodžio laikėsi. Kiti pasiūlė pirkti žemę ir sutiko palaukti pinigų. Pastaraisiais laikais daug kas pasikeitė visuomenėje ne į gera, todėl širdį glosto tokie žmogiški santykiai“, – sakė sutuoktiniai.

V. Tavorienės nuotr.

Euras skurdina

Ne vieną pieno ūkio sektoriaus krizę atlaikę kupiškėnai didžiausią pokytį pajuto, kai buvo įvestas euras. „Beveik visos prekės, paslaugos pabrango 3,5 karto, o pieno žaliava dar atpigo. Kaip pragyventi? Paprastas nedidelis guoliukas kainuoja 70 eurų! Anksčiau jo kaina nė 70 litų nesiekė“, – nusivylimo neslėpė Arūnas.

Zita prisiminė laikus, kai už kilogramą pieno gaudavo daugiau nei litą. Tada norėjosi planuoti ateitį, investuoti į ūkį. Kaimo gyventojai tada buvo atkutę, gyvesnė buvo kaimo bendruomenių veikla, žmonės dažniau kartu susiruošdavo į ekskursijas, noriau organizuodavo šventes. Tiesa, tokia patrauklia pieno supirkimo kaina jo gamintojai džiaugėsi neilgai.

„Kartą pieno punkte mokant žmonėms už pieną vienas ūkininkas juokavo,kad per daug duodu. Girdi, kur jis tiek daug pinigų dėsiąs. Iš tikrųjų kaimo žmonės nesigviešia turtų, tačiau kai jiems numeta skatikus, už kuriuos negali pragyventi, darosi nejauku“, – apgailestavo ūkininkė ir pridūrė, kad labai jaučiama, kai menkos pajamos ima skurdinti žmonių gyvenimą.

Pavydi lenkams

Neseniai su kolegomis Lenkijoje lankęsi kupiškėnai pavydžiai aikčiojo, kone kiekvienoje sodyboje išvydę atnaujintą fermą. „Tie tvarteliai nedideli, bet restauruoti. Lenkams apsimoka laikyti nedaug gyvulių, o mūsų smulkieji karvių laikytojai žlunga. Lenkijoje dvylika karvių gali išmaitinti keturių asmenų šeimą, o Lietuvoje taip neišgyvensi. Štai Vokietijoje toks šeimos ūkis kaip mūsų klesti ir turi perspektyvą, o mes nesame tikri dėl savo ateities“, – su širdgėla kalbėjo Zita.

Anot Kaušakių, pastaraisiais metais aplinkui vis mažėja gyvulių, žmonės išparduoda piendaves. „Anksčiau kone kiekvienoje gyvenvietės sodyboje buvo gyvulių, o dabar beliko gal trys pieno gamintojai. Kai pernai kaimyno kieme pamačiau lenkiškais numeriais pažymėtą mašiną, į kurią jis vedė karves, apėmė jausmas lyg į Sibirą vežtų. Kažkas negerai mūsų valstybėje, jeigu sunkiai dirbantys žmonės negali pragyventi, išlaikyti šeimų“, – sakė slogučio dėl tuštėjančių fermų apimtas Arūnas.

Ūkininkai neabejoja, kad padidinus pieno supirkimo kainas kaimo gyventojai vėl laikytų karves, parduotų daugiau šio produkto. Tačiau kol kas ženklų, kad pieno sektoriaus padėtis pagerės, nesimato.

„Ketiname važiuoti pas žemės ūkio ministrą, klausti, kas bus su smulkiaisiais ir vidutiniais šeimos ūkiais, kaip kovoti su pieno perdirbėjais. Per pastarąją pieno krizę lengviau išgyvenome, nes gavome europines kompensacijas, išmokas už pieną, gyvulius. Nežinia, kaip bus šiemet. Likę mažiukai tikrai neišgyvens, bet nelengva ir vidutiniams ūkiams“, – kalbėjo Z.Kaušakienė.

 

 

 

 

Rekomenduojami video