Jau daugiau nei pusmetį pieno gamintojai ir perdirbėjai ieško pieno kainų formulės, kuri, kaip viliasi ūkininkai, turėtų sustabdyti ūkių pasitraukimą iš pieno gamybos ir išvaduotų juos nuo trečio brolio lemties maisto produktų kainų grandinėje. Tačiau kol kas apčiuopiamų rezultatų nėra. Kodėl derybos buksuoja ir ar pavyks iš viso susitarti?

Maskuoja problemas?

Itin ambicingus ilgalaikius planus nubrėžę pieno strategijos kūrėjai kol kas labai lėtai juda tardamiesi dėl strategijos šerdies – pieno kainų, kurios, ūkininkų manymu, yra pagrindinė mūsų pieno gamintojų bėda. Pagal vidutines žaliavinio pieno supirkimo kainas Lietuva tarp ES šalių paprastai velkasi uodegoje.

Jau ne vieną mėnesį vyksta derybos, tačiau rezultatų dar nėra. Vieni viliasi, kad gamintojams ir perdirbėjams pavyks susitarti, kiti mano, kad iš to bus mažai naudos, nes stipresnioji pusė antklodę patrauks į save.

Dar kitiems susidaro įspūdis, kad visiems priimtinos kainų formulės paieškos tėra žaidimas, maskuojantis esmines sektoriaus problemas. Skeptiškai nusiteikę ir ekspertai, kai kurie jų prognozuoja, kad rudeniop pieno sektorių gali ištikti cikliška krizė, todėl metas tartis dėl kainos nėra pats dėkingiausias.

Keturi variantai

Gamintojams ir perdirbėjams tarpininkaujančios Žemės ūkio ministerijos atstovai mano, kad situaciją pieno sektoriuje stabilizuoti padėtų skaidri kainodara ir ilgalaikės sutartys. Anot žemės ūkio viceministro Sauliaus Savickio, sutarus dėl pieno kainų formulės, sustiprėtų pasitikėjimas rytdiena.

Šiuo metu aptariami keturi galimi žalio pieno supirkimo kainos nustatymo variantai. Pagal pirmąjį nustatant kainą siūloma ją susieti su vidutinės ES supirkimo kainos pokyčiais, pagal antrąjį – su pieno produktų kainų pokyčiais pasaulinėse rinkose. Trečia galimybė – tam tikram laikotarpiui, pavyzdžiui, 3 mėnesiams, nustatyti fiksuotas kainas. Ketvirtas variantas – palikti dabar taikomą mėnesiui nustatomos kainos variantą, tačiau juo nepatenkinti visi sektoriaus dalyviai, ypač pieno gamintojai.

„Manome, kad priimtiniausia būtų žalio pieno kainą susieti su Europos Sąjungos žaliavinio pieno kainų svyravimo kreive. Jeigu ten kainos kyla, tuo pačiu metu ir tokiu pat dydžiu turėtų kilti ir pas mus, ir atvirkščiai. Šis variantas būtų pats konservatyviausias ir saugiausias“, – sakė S.Savickis.

S. Savickis

Pieno perdirbėjai ir dabar tvirtina, kad pieno supirkimo kainos priklauso nuo tendencijų ES ir pasaulinėse rinkose. Tad kas pasikeistų, jeigu būtų patvirtinta tokia kainų formulė?

„Kai nagrinėjame, kodėl, pavyzdžiui, Lenkijoje žaliavinio pieno supirkimo kainų svyravimai yra gana švelnūs, o Lietuvoje – stipriai šauna į viršų ir smarkiai krinta, reikia įvertinti, ar sutartys ilgalaikės, ar trumpalaikės. Be ilgalaikių susitarimų tvarumo nebus. Aišku, yra žaidėjų, kuriems patinka vadinamojo sportinio pieno rinka, kai rizikuojama dėl aukštos ir žemos kainos. Toks kelias rizikingas ir netvarus. Juolab kad daug metų taip gyvename ir nesame tuo patenkinti“, – aiškino žemės ūkio viceministras.

Reikia grindų

Pieno supirkėjai ir ūkininkai, pasirašydami sutartis, nebūtinai turės rinktis tik vieną iš minėtų kainų formulės variantų. S.Savickio manymu, jų turėtų būti mažiausiai du. „Galima „rištis“ prie žaliavinio pieno kainų arba – prie pieno produktų kainų pasaulinėse rinkose. Bet reikia turėti omenyje, kad pastaroji galimybė yra rizikingesnė, ją gali naudotis tik patyrę rinkos žaidėjai, – perspėjo viceministras. – Tokiu atveju pieno gamintojams galbūt reikėtų patarėjų, jiems galėtų padėti Žemės ūkio rūmai ar kiti ekspertai.“

Darbo grupėje buvo užsiminta ir apie tai, kad reikėtų nustatyti supirkimo kainų žemiausią ribą mažiausiai pieno tiekiantiems gamintojams. Kaip žinome, Lietuvoje pieno gamintojai, atsižvelgiant į jų tiekiamą pieno kiekį, yra suskirstyti į 10 grupių. Tarp šių grupių gaunamų kainų yra didžiuliai skirtumai. Anot pieno gamintojų organizacijų atstovų, smulkiesiems ūkininkams neretai mokamos tiesiog nepadoriai žemos kainos.

Bijo likti ant ledo

Žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas ir Lietuvos pienininkų asociacijos „Karvutė“ vadovė Edita Katutienė palaikytų sprendimą žalio pieno kainą sieti su vidutine ES žaliavinio pieno supirkimo kaina. Tačiau to, anot jų, nelabai nori perdirbėjai.

„Ne iš gero gyvenimo norime tos formulės – perdirbimas ne ūkininkų rankose, todėl mums labai sudėtinga. Kai kurios pieno perdirbimo įmonės pasakė, kad nenori nieko keisti“, – derybų užkulisius atskleidė J.Kuzminskas.

J.Kuzminskas

Jeigu nieko nebus keičiama, pieno gamintojų gretos ir toliau mažės. Anot „Kooperacijos kelio“ vadovo, akis bado, kad mūsų gamintojams mokama bene mažiausiai iš ES šalių.

„Aišku, tam įtakos turi tai, kad pas mus yra nemažai smulkiųjų ūkių. Bet yra stambių bendrovių ir ūkių, kuriems už pieną kaina didesnė nei ES vidurkis. Jokia paslaptis, kad jie daugiau gauna mažųjų sąskaita. Reikia pabrėžti, kad kai neliks mažų gamintojų, perdirbėjai mažiau mokės ir stambiesiems. Taip atsitiko Latvijoje ir Estijoje“, – konstatavo jis.

E.Katutienė tikino, kad gamintojai norėtų susitarti dėl ilgalaikio kainų nustatymo principo su perdirbėjais, tačiau nuogąstauja, jog gali būti bet kada palikti ant ledo. „Mums būtų priimtiniausia „rištis“ prie vidutinių ES ar, pavyzdžiui, lenkų pieno žaliavos kainų. Abejojame, ar tai pavyks. Gal prieš 5–6 metus kai kurie mūsų asociacijos nariai su perdirbėjais buvo sutarę dėl tam tikros kainų formulės, bet kai rinkos pokyčiai tapo nenaudingi perdirbėjams, viskas pasibaigė. Ūkininkų pozicijos silpnesnės, štai ir visa tiesa“, – sakė asociacijos „Karvutė“  vadovė.

Kaina pagal rinką

Bendrovės „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa įsitikinęs, kad ieškant ilgalaikės kainų nustatymo formulės skubėti neverta, nes skuba gali baigtis dideliais vienos ar kitos derybų pusės nuostoliais.

„Derybos lėtai juda, nes tai labai svarbus klausimas tiek perdirbėjams, tiek žemdirbiams. Ir vieni, ir kiti nori, kad formulė būtų gyvybinga. Todėl geriau ilgiau paieškoti ir persitikrinti, kad nereikėtų paskui vėl kiekvieną mėnesį kaip turguje derėtis dėl kainų“, – sakė jis.

D.Trumpa

D.Trumpa nesiėmė komentuoti siūlomų variantų, nes pats tiesiogiai nedalyvauja juos aptariant. Jis pabrėžė, kad jo vadovaujama įmonė laikosi principo – žaliavinio pieno supirkimo kainą susieti su rodikliais, kurie nepriklausytų nei nuo žemdirbių, nei nuo perdirbėjų. Tada abi pusės žinotų, kad kainą objektyviai veikia rinka, o ne kieno nors didesnė ar mažesnė derybinė galia.

„Visada deklaruoju, kad ir dabar kaina nustatoma atsižvelgiant į rinką, ir tai yra teisinga. Bet taip jau susiklostė istoriškai, kad ne visi rinkos dalyviai tuo patenkinti. Gamintojams atrodo, kad kažkas kainą nustato savo noru. Tam, kad nebūtų priežasčių taip galvoti, formulė šiam laikotarpiui yra objektyviai reikalinga“, – aiškino „Rokiškio sūrio“ valdybos pirmininkas.

Vieni klesti, kiti – nyksta

Kupiškio rajono pieno gamintoja Adelė Adomonienė pieno kainų formulės paieškas prilygino suaugusių žmonių žaidimui smėlio dėžėje. Anot jos, popierinės strategijos ir pasikalbėjimai nieko iš esmės nepakeis.

„Jau penktą mėnesį mažėja pieno supirkimo kainos, o perdirbėjai randa visokių būdų tam pateisinti. Smulkiesiems gamintojams už kilogramą moka vos po 10–12 centų. Ar dar kur nors pasaulyje rasime tokią stebuklingą šalį, kur tiek mokėtų už pieną? Nors sūrius ir kitą produkciją perdirbėjai pardavinėja pasaulinėmis kainomis. Ar tai rodo ne begalinį perdirbėjų godumą? Prekybininkai ir perdirbėjai klesti, o ūkininkai išparduoda karves. Kodėl? Valstybė kainų nereguliuos, bet ji turi apginti silpnesnįjį“, – smulkiuosius gamintojus užstojo stambaus ūkio savininkė.

Adelė Adomonienė

Ji pabrėžė, kad ir didesniems ūkiams nėra kuo džiaugtis. Perdirbėjų atstovai giriasi, kad stambiesiems gamintojams moka europinio lygio kainas, bet, anot kupiškėnės, apie tokias reikia pasvajoti.

„Jeigu mes visą laiką gautume po 30 centų, džiaugtumėmės ir tylėtume. Lenkai pasienio krašte už kilogramą moka po 38–40 centų ir karves mielai išsiveža. Kur mes nusiritome? Seime pozicija ir opozicija draskosi, valstybėje niekais užsiiminėjama, o esminės problemos nesprendžiamos. Žemės ūkis ir toliau griaunamas, jis gali ir nebepakilti. Vienos fermos lieka tuščios, o kitas pagal strategiją ruošiamės kurti. Tegul Seimo nariai pasienyje paskaičiuoja, kiek iš Lietuvos išvežama karvių, ir paanalizuoja, kodėl taip yra. Daug kalbame apie mokesčius, bet, matyt, nesuvokiame, iš kur juos surinksime, jeigu viską sugriausime“, – kritikos valdžiai pažėrė A.Adomonienė.

Gali užklupti krizė

Albertas Gabšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas

Manau, artimiausiu laiku dėl kainų formulės susitarti nepavyks, nes rinkoje susidarė nedėkinga situacija. Pieno supirkimo kainos mažėja, kitas dalykas – rudeniop gali pasibelsti nauja krizė. Esant tokioms sąlygoms, žemdirbiams gali netikti jokia formulė – kainos risis žemyn.

Kokie krizės ženklai? Pieno sektorių kas ketveri metai ištinka krizė. Dabar tas laikas artėja. Aišku, kaskart būna tam tikrų korekcijų. Dabar dar negalima sakyti, kad pasaulinėse rinkose matyti aiškūs krizės ženklai. Eksporto produkcijos kainos nekrinta, nors sviestas, pieno milteliai pinga.

ES, ypač Airijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje, didėja žaliavinio pieno gamyba, o vartojimas – nedidėja. Jeigu rasime rinkų už jūrų marių ar trečiosiose šalyse, gal ir sušvelninsime situaciją. Dar yra intervencinių pieno miltelių problema, jie neišparduoti.

Taigi galimos krizės požymių yra, tačiau tai nereiškia, kad ji būtinai užklups. Prognozuoti sudėtinga. Daug kas mano, kad, sukūrus ilgalaikę pieno strategiją, viskas išsispręs. Manyčiau, kad jie klysta – sukurti strategiją dar nieko nereiškia.