Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pieno gamintojai kelia lenkų ūkį

Dėl sausros pakankamai pašarų nepasigaminę pieno gamintojai prognozuoja, kad rudeniop pieno sektorius dar labiau susitrauks. Dalis ūkininkų, norėdami gauti geresnę kainą, skuba parduoti gyvulius lenkams, kurie jau ne vienerius metus skersai išilgai važinėja po Lietuvą ir tuština pieno gamintojų tvartus.

Politikai guodžia

Lietuvoje ir toliau iš gamybos traukiasi mažesni ir didesni pieno ūkiai, karves dažniausia išsiveža lenkai. Ūkininkai sako, kad kaimynai daugiau moka už gyvulius, tad pirkėjai iš gretimos šalies laukiami išskėstomis rankomis.

Pieno gamintojai, kurių dauguma yra vyresnio amžiaus, karčiai juokauja, kad vaikai emigruoja į Angliją ir Norvegiją, o karvutės – į Lenkiją. Išpardavę gyvulius kaimo gyventojai laukia perlaidų iš užsienio ir pieno bei mėsos produktų eina pirkti į prekybos centrus. Tokios realijos skaudina tuštėjančių regionų gyventojus, o politikai ir pieno perdirbėjai guodžia, kad pieno gamyba nemažėja, nes daugėja karvių stambiuosiuose ūkiuose ir didėja jų produktyvumas.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenimis, per metus pienininkystės ūkių skaičius sumažėjo per 12,2 proc. Šiemet birželio mėnesį buvo registruoti 39 974 pienininkystės ūkiai, kuriuose laikoma 272 162 karvės, o prieš metus – 45 508 ūkiai ir 284 711 karvių.

Traukiasi dešimtimis

„Ūkininkai be perstojo traukiasi iš pieno gamybos. Ir dabar jau kokių dvidešimt ūkių atsisakė šios veiklos. Ūkininkai nelaukia rudens, dėl sausros neturi prisiruošę pašarų, todėl ir skuba parduoti gyvulius. Dar bijo, kad rudenį gali užeiti lietūs, tada būtų dar sudėtingiau. Tad nėra kuo pasidžiaugti“, – liūdnai konstatavo Jurbarko rajone įsikūrusios kooperatinės bendrovės „Panemunys“ vadovė Eugenija Petrylienė.

Eugenija Petrylienė.

Pieną superkančiam kooperatyvui nenaudinga, kad mažėja pieno gamintojų, tačiau ne jo valioje sustabdyti ūkininkus. Anot kooperatinės bendrovės vadovės, pasitraukė 5–10 karvučių laikytojų. Anksčiau pieno gamybos yra atsisakę ir stambesni gamintojai.

„Per pastaruosius metus lenkai iš mūsų krašto furgonais vežė ir gyvulius, ir pašarus. Tik įdėk skelbimą, kad parduodi karves, jie tuoj pat prisistato ir susikrauna gyvulius. Kaimynams apsimoka gaminti pieną, o mes išsiparduodame ir išsivaikštome, – apgailestavo E.Petrylienė ir pridūrė, kad pieno supirkimo kainos žemyn smarkiai ritosi pavasarį, o vasarą tapo šiek tiek stabilesnės, tačiau pieno gamintojų vis tiek netenkina. – Viskas pabrango, sąnaudos išaugo, todėl ir traukiasi žmonės. Jeigu nepasigamins atolo, rudenį parduodančiųjų gyvulius gali būti dar daugiau.“

Stabdo įsipareigojimai

Lenkai dažni svečiai ir Vidurio bei Šiaurės Lietuvoje. Pasvalio rajono pieno gamintoja Felė Aperavičienė sakė, kad iš aplinkinių pieno gamintojų, pažįstamų ir draugų jie išsivežė nemažai gyvulių. Vienas ūkininkas, išpardavęs karves, džiaugėsi pirmą kartą išvažiavęs pailsėti į Turkiją.

„Mes dar pusantrų metų turėsime vykdyti įsipareigojimus Nacionalinei mokėjimo agentūrai, o paskui, matyt, irgi išparduosime karves. Turime visą reikiamą įrangą, atnaujinome tvartus, įsirengėme mėšlidę, norėjome dirbti ir užsidirbti, bet pavargome, nes pieno sektoriuje labai nestabilu. Pagerėja kokiems 3–4 mėnesiams, o paskui kainos krinta, ir gana staigiai“, – nusivylimo neslėpė 100 karvių laikanti ūkininkė ir pridūrė, kad pienininkams sunku ir dėl gerų darbuotojų stokos.

Kaip ir dauguma pieno gamintojų, pasvaliečiai nėra prisiruošę pakankami pašarų, tačiau išgyventi padės pernykščiai siloso likučiai. Pieno gamintoja vylėsi, kad pašarų dar pasigamins iš kukurūzų.

„Supirkimo kainos vis po pusę cento mažėja. Atrodo, nedaug, bet mums tai ženklu. Perdirbėjai argumentuoja, kad pigiau parduoda produktus. Pieno perdirbimo įmonės vadybininkė sakė, kad artimiausi laiku kainos gali dar kristi. Problema, kad nėra aiškios kainos, perdirbėjai moka priedus, kuriais manipuliuoja, darosi neaišku, kodėl juos mažina ar didina“, – aiškino F.Aperavičienė.

Pardavė visą bandą

Galvijus superkantys lenkai jau seniai pasiekė ir Žemaitiją. Jonas Kuzminskas, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ pirmininkas, žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Pieno gėlė“ vadovas, prieš gerą mėnesį pats turėjo reikalų su lenkais. Kooperatyvas jiems pardavė visus laikytus mėsinius mišrūnus – apie 60 galvijų.

Jonas Kuzminskas

„Galvijų laikyti neapsimoka: supirkimo kainos pas mus mažos, išsiderėtos išmokos už gyvulius taip pat daug mažesnės. Kai samdome darbuotojus, galai nesueina, – priežastis aiškino „Pieno gėlės“ vadovas. – Bandėme gyvulius parduoti Lietuvoje, bet niekas visų nepirko, norėjo tik išsirinkti. Paskambinome lenkams, jie greitai atvažiavo, sumokėjo ir išvežė. Prašėme 31 tūkst. eurų, bet susiderėjome už 29 tūkst. eurų.“

Žemaičiai išparduoda ir pienines karves. Anot J.Kuzminsko, neseniai vienos produktyviausių bandų savininkas, kooperatyvo narys, pasitraukė iš pieno gamybos ir išpardavė 30 karvių.

Lygina kainas ir sąlygas

Mūsų pieno gamintojai ir stebisi, ir piktinasi, kad gyvulius išsivežantys lenkai pieno gamybos neatsisako, o lietuviai iš jos traukiasi.

„Neseniai grįžau iš Lenkijos, pakeliui skaičiavome karves. Ten ganosi 9–12 karvių pulkeliai, žinoma, yra ir didesnių bandų, bet išgyvena ir mažiukai. Gal jie dar turi ir kitokios veiklos, bet karvių neišparduoda. Ir tai suprantama, nes už litrą natūralaus pieno šalyje kaimynėje mokama apie 31 centą, o mūsų šeimos ūkiai tik pasvajoti gali apie tokias kainas. Stambieji ūkai gauna panašiai, bet smulkiesiems tikrai sunku išsilaikyti“, – lenkų ir mūsų ūkininkams už pieną mokamas kainas palygino asociacijos „Kooperacijos kelias“ vadovas.

Neseniai Krokuvą aplankiusi F.Aperavičienė taip pat pakeliui skaičiavo gyvulius ir apžiūrinėjo tvartus. „Akivaizdu, kad ten kitokie ir aplinkosaugos reikalavimai. Netoli kelio sukrautas mėšlas, bėga srutos. Pas mus už tai baudomis apipiltų. Visi esame vienoje sąjungoje, o gyvename skirtingai“, – apgailestavo ūkininkė.

Morališkai smukdo

Šilutės rajono pieno gamintojų asociacijos pirmininkė Juzefa Tamavičienė sakė, kad rajono ūkininkai dėl sausros ir pašarų stygiaus labai nesiskundžia, nes jų nemažai pasiruošė iš pirmos žolės, dar augina kukurūzų, pašarų tikisi pasigaminti ir iš atolo. Daug didesnė problema, anot jos, yra bendra smukdanti atmosfera, moralinis spaudimas pieno gamintojams trauktis.

Juzefa Tamavičienė

„Nuolatinės kalbos, kad smulkieji ūkiai nereikalingi ir jiems reikia pasitraukti, gniuždo žmones. Tai slopina norą stengtis, kad ūkeliai išliktų. Sako, kad net 100–200 karvių ūkis neperspektyvus. Kitose šalyse ūkiai laiko po keliolika karvių, gal turi ir kitokių verslų, bet jų taip niekas nespaudžia į kampą. O Lietuvoje leidžiama menkinti darbą ir kaimo žmones“, – apgailestavo apie 70 karvių laikanti ūkininkė.

Pieno gamintojos manymu, valdžia turėtų nedelsdama imtis priemonių, kad smulkieji ūkininkai nebūtų ir morališkai, ir ekonomiškai žlugdomi. Anot jos, ateityje visi gailėsis, kad nesustabdė mažus ūkius traiškančio volo.

„Jeigu jau nesvarbūs smulkieji ūkininkai, pasižiūrėkime į gyvūnų gerovę ir įvertinkime maisto kokybę. Juk akivaizdu, kad visiems naudinga, kai karvutės ganosi pievose“, – į nutylimą aspektą dėmesį atkreipė Šilutės rajono pieno gamintojų asociacijos pirmininkė.

Trūksta žaliavos

Simonis-Egidijus6

Egidijus Simonis, pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius

Įdomi tendencija: pieno kiekis didėja, nors ūkių skaičius mažėja. Per pastarąjį pusmetį pieno gamyba padidėjo apie 1,5 proc. Manome, kad pieno kiekis nemažės dėl didesnio primilžio ir stambėjančių didžiųjų ūkių. Smulkiesiems ekonomiškai sunku išsilaikyti. Jiems mokama mažesnė kaina, nes tam įtakos turi pieno surinkimo kaštai.

Pasaulio pienininkų organizacija prognozuoja, kad iki 2030 metų pieno žaliavos kiekis didės ir augs efektyvūs dideli ūkiai. Lietuva pagal pieno ūkių struktūrą atsilieka nuo visų ES šalių, tad smulkieji ūkiai dabar sparčiai traukiasi. Mes analizavome ES šalių pieno ūkių struktūrą. Pavyzdžiui, Anglijoje per 10 metų iš 20 tūkst. ūkių liko perpus mažiau. Panašios tendencijos vyravo visose šalyse – smulkieji ūkiai traukėsi iš rinkos.

Strategijos gairėse numatyta, kaip stiprinti šeimos ūkius, teikti jiems paramą, kad, pavyzdžiui, 30–50 karvių ūkis padidėtų iki 70–100 karvių. Kodėl Lietuvoje traukiasi 100 karvių laikytojai? Matyt, lemia kitos priežastys, gal gyvuliai išparduodami dėl senyvo ūkininkų amžiaus. Tik gaila, kad jie nelieka Lietuvoje.

Perdirbėjams trūksta vietos žaliavos, jie nuolat iš Latvijos, Estijos įsiveža apie 20–25 proc. perdirbamo pieno. Šiemet iki 5 proc. padidėjo perdirbimas. Beje, už aukštos kokybės atsivežtinį pieną mokame apie 10 proc. mažiau nei už Lietuvoje supirktą tokios pačios kokybės ir tokį pat pieno kiekį.

Vasarą žaliavos supirkimo kainos buvo gana stabilios, jos krito tik dėl sausros nulemto sumažėjusio pieno riebalų ir baltymų kiekio. Jeigu produktų kainos eksporto rinkose išsilaikys tokios pačios, rudenį supirkimo kainų pokyčių neturėtų būti.

Rekomenduojami video