Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Persitvarkyti nepakako. Reikia tvarkytis

Rytoj sukaks 30 metų, kai gimė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, pakvietęs tautą kurti laisvą, demokratinę, klestinčią Lietuvą.

Esminis klausimas

Žvelgdamas į didžiųjų 1998 metų vasaros Sąjūdžio mitingų nuotraukas negali atsistebėti, kokie šviesūs buvo sostinės Vingio parke ar Katedros aikštėje susirinkusių žmonių veidai. Lyg nutvieksti vidinės šviesos, pagaliau atgijusio tikėjimo geresne savo tautos, savo valstybės, savo vaikų ateitimi. Tačiau į prisiminimus mintimis neriame atsispyrę nuo tikrovės kranto. Taip jau sutapo, kad prieš 30 metų įvykusį šviesuomenės atstovų susibūrimą Mokslų akademijos salėje dabar minime vis dar nutirpę nuo Valstybės saugumo departamento paskelbtos išvados apie šalies užvaldymą. Kas ir kaip užvaldė nepriklausomą Lietuvą, prestižinių pasaulio politinių klubų – ES, NATO, EBPO – narę? Kaip Sąjūdžio idealų šviesoje prasidėjusiame Lietuvos laisvėjimo kelyje po kelių dešimtmečių atsidūrėme mafijos kontroliuojamame visuotinės politinės korupcijos voratinklyje?

Tai klausimas, į kurį turbūt ilgai ieškos atsakymo ir istorikai, ir teisininkai, ir sociologai, ir kiekvienas iš mūsų, nes klausimo esmė – kas išdavė Sąjūdžio siekius? Pagrindinis iš jų – pastatyti lietuvių tautai nuosavus tvirtus ir saugius namus, kuriuose ji galėtų glaustis nuo istorijos audrų ar skersvėjų. Po 30 metų trunkančių statybų ne tik pamatėme, kad šis namas netinkamas gyventi – iš jo jau išsikėlė trečdalis tautos, – bet ir sužinojome, kad jame šeimininkauja mafija.

Atgal į XIX amžių

Tiesą sakant, tokių įtarimų visada buvo. Tereikia prisiminti Jėzaus žodžius: „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali pasiskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?! Juk geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs medis – blogus. Geras medis negali duoti blogų vaisių, o netikęs gerų.“ (Evangelija pagal Matą, 7, 15–20). Galima netikėti Jėzumi, bet sunkoka netikėti sveiku protu, savo akimis. Trečdalis Lietuvos gyventojų skursta, net ir tie, kurie dirba. Dviejų trečdalių dirbančių lietuvių atlyginimas neviršija 551 euro neatskaičius mokesčių. Nors Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui sudaro 75 proc. ES vidurkio, vidutinis atlyginimas pas mus siekia tik 45 proc. ES vidurkio. Pasak profesinių sąjungų atstovų, nenorėdami skursti Lietuvos darbuotojai kaip XIX a. yra priversti dirbti daugiau nei 8 valandas per dieną. Kaip atsitiko, kad su Sąjūdžio banga į valdžios koridorius patekę nepriklausomybės šaukliai po kelių dešimtmečių nuvedė Lietuvą į Afriką ar Lotynų Ameriką? Kodėl legendinis Mozė, išvedęs tautą iš sovietinės okupacijos, pavedžiojo ją po geopolitinius pakraščius ir atvedė mafijos vergovėn? Kodėl jam talkino ne tik sekėjai, bet ir politiniai oponentai?

Kai nuo panašių klausimų ima jauktis protas, turbūt geriausiai padėtų siekis atsikratyti propagandinių užkeikimų ir įvardyti viską, ką matome tikrovėje, tikraisiais vardais. Juk keisti Lietuvą Sąjūdis taip pat pradėjo nuo to. Na, pavyzdžiui, viešieji pirkimai – viešieji vogimai, partijos – organizuotos gaujos („Už kokią organizuotą gaują kitąmet balsuosi, Petrai?“ – „Per Jochaidiškių radiją girdėjau, kad va šita – tikrai už Lietuvą!“), visuomeninis transliuotojas – valdžios retransliuotojas, prezidentas – rezidentas, Valstybės saugumo departamentas – valstybės stebėjimo departamentas, patriarchas – donas arba šeimos ir dinastijos galva, socialinė gerovė – socialinė blogovė, reformuoti – žlugdyti, demokratija (liaudies valdžia) – kleptokratija (vagių valdžia), rinkimai – svaigimai...

Mafijos valstybė

Ryškių pokomunistinės mafijos valstybių bruožų mūsų tikrovėje įžvelgia ir politologai. Štai citata iš neseniai paskelbto Algio Krupavičiaus, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, straipsnio: „Mafijos valstybės ašis yra korupcija. Ji yra kasdieninė ir nuolatinė. Per kyšius sprendimus priimantiems pareigūnams. Per politinių partijų finansavimą. Per verslo ir valstybės kontraktus. Viešieji pirkimai yra visuotinai žinomi kaip Achilo kulnas. Ypač dėl Europos Sąjungos pinigų.“

Algio Krupavičiaus

Pasak profesoriaus, nors formaliai gyvename beveik liberalioje demokratijoje, reguliariai vyksta rinkimai, tačiau politikos turinys rodo, kad valstybėje dominuoja keliolika įtakingų grupių. „Politikai išties kur kas labiau tarnauja verslo grupėms, o ne piliečiams. Ironiška, bet pasitinkant Sąjūdžio 30-metį iškilo klausimas, kaip sugrąžinti valstybę piliečiams, nors būtent demokratija, nepriklausomybė buvo esminiai akcentai 1988-aisiais. Deja, juos pasiekti pavyko tik su labai rimtomis išlygomis“, – sakė A. Krupavičius.

Jei taip, kodėl nieko nekeičia laisvi rinkimai? „Matyt, yra daug priežasčių. Pirmiausia, visuomene manipuliuojama, ji neturi pakankamai kritinės masės, stinga nepriklausomos žiniasklaidos, – teigė pašnekovas ir pridūrė, kad partinė sistema tapo uždara, grupinė, apie idėjas, kaip valstybė turėtų būti valdoma, kokie yra viešosios politikos tikslai, kalbama labai mažai ir tik rinkimų metu. – Tikrai prieš 30 metų buvau daug optimistiškesnis. Kartais studentams primenu: pokarinė Vokietija, kurios vakarinė dalis 1945 metais buvo iš esmės sugriauta, sugebėjo per 8, daugiausia 10 metų atkurti 1939-ųjų BVP dalį, tenkančią vienam gyventojui. O Lietuvai po 1990 metų tam prireikė apie 15 metų, nors karo nebuvo ir šalis nebuvo sugriauta. Aišku, klaidų padaryta labai daug, viena didžiausių – kad žmogus buvo išgalintas, paliktas be galių kuriant nepriklausomybę ir demokratiją. Mes sukūrėme nepriklausomą valstybę, bet demokratiškos, piliečiams atviros valstybės su žmogišku veidu vis dar neturime.

Neteisingumo pamatai

Filosofas, politikos apžvalgininkas Vytautas Rubavičius mano, kad labai sunku palyginti mūsų gyvenimą dabar ir prieš 30 metų, nes pasikeitė gyvenimo būdas, idėjos, nuostatos ir nuotaikos.

Vytautas Rubavičius

„Daugelis žmonių pateko į didelį vargą, turėjo per tą pereinamąjį laiką kapstytis ir dėti visas pastangas, kad išliktų. Daug šalies gyventojų liko be darbo, vyko masinė „bankrotizacija“, buvo vagiamas valstybinis liaudies turtas. Kurti valstybę pradėjome ant didelės neteisybės pamatų. O ant tokių pagrindo to padaryti neįmanoma“, – sakė pašnekovas.

Pasak V.Rubavičiaus, atrodė, kad išsivadavę iš priespaudos tapsime demokratiški. Žmonės, kurie papildė senąją nomenklatūrą, tokiais jausmais kuo puikiausiai pasinaudojo.

„Jie nekeitė nei savo mentaliteto, nei valdymo įgūdžių, tik pasinaudojo proga nepaprastai greitai praturtėti ir tai padarė nusavindami didelę dalį visuomeninio turto. Toks buvo mūsų pradžios kelias. Lemiamas nedemokratinis virsmas įvyko maždaug 1995 metais. Visuomenei net nepastebint buvo pakeistos Sąjūdžio politinių tikslų formuluotės, pagrindiniai demokratijos principai. Iš Savivaldos įstatymo išnyko pats savivaldos subjektas – vietos gyventojai. Jiems neliko vietos, viskas atiteko administraciniams savivaldos organams. Be to, buvo panaikintas liaudies tarėjų institutas, todėl tapome ne teisine, o teismine valstybe, – sakė politikos apžvalgininkas. – Kokia mūsų valstybė yra dabar, jeigu joje negali gyventi ir klestėti tauta? Milijonas emigrantų esą kuo puikiausiai parodo žmonių požiūrį į valstybę ir politinę sistemą, kuri buvo sukurta išsilaisvinus iš sovietinės okupacijos.Tokia tad liūdna mano išvada. Norėčiau pakviesti žmones pamąstyti apie mūsų nueitą kelią ir vis dėlto galvoti, kaip kurti bendro, visiems priimtino gyvenimo būdą, kaip keisti šią politinę ir ekonominę sistemą, kad visiems gyventi čia būtų gerai.“

Marmūzė veidrodyje

„Mano manymu, Sąjūdis išgelbėjo Lietuvą nuo tragedijos, nuo didžiulio kraujo praliejimo, – tvirtino Nikolajus Medvedevas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio organizacinio komiteto ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo narys. – Sąjūdis buvo sukurtas elito – ne finansinio ar politinio, o dvasios, doros elito. Jis buvo kuriamas pagal doros principus. Sąjūdis paruošė Lietuvą eiti pagal Vinco Kudirkos žodžius „Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės...“ Buvo tokia nuostata: sukursime gražią Lietuvą, kurioje nebus vietos godumui, neapykantai, karjerizmui. Ir Lietuva tuo patikėjo.“

Nikolajus Medvedevas

Pasak N.Medevedevo, būtent taip paruošta Lietuva sausio 13-ąją nepasidavė provokacijai, nėjo žudyti trokšdama keršto. „Vyko Dainuojančioji revoliucija. O paskui atsitiko nelaimė. Paskubėjome pažadėti žmonėms grąžinti prarastą jų turtą. Tuojau pat! To nebuvo galima daryti. Reikėjo išduoti žmonėms pažymas dėl jų turto ir pasakyti: „Kai Lietuva ekonomiškai atsistos ant kojų, tada jums viskas bus grąžinta.“ Bet vos tik prasidėjo turto dalybos, atėjo vadinamoji laisvoji rinka, o iš tikro laukinis kapitalizmas, į paviršių iškilo patys blogiausi žmonių bruožai – godumas, pavydas, neapykanta. Pradėjusieji turtėti, nesvarbu, komunistai ar ne, nustūmė šalin žmones, kurie kūrė Sąjūdį, Maskvoje smarkiai priešinosi bolševizmui. Mažai kas iš tų žmonių paskui pateko į Aukščiausiąją Tarybą“, – aiškino pašnekovas.

N.Medvedevo teigimu, į valdžią ėmė brautis aktyvesni, linkę ristis per kitų galvas, agresyvesni asmenys. O dvasinis elitas pamažu nutilo... „Ir viskas, nuo to laiko turime tai, ką ir dabar. Tai laukinio kapitalizmo marmūzė. Į laisvąją rinką atėjome neturėdami imuniteto blogiui. Europa savo laiku perėjo per laukinio kapitalizmo pragarą ir sukūrė saugiklių bei atsvarų sistemą. O mes iš išvystyto socializmo įšokome į kapitalizmą ir nusitvėrėme ne geriausių, o pačių bjauriausių jo svertų, nes jie leido plėšriems žmonėms iš karto praturtėti. Čia ir dabar. Bet ir Lietuva persirgs šia liga ir, kaip senoji Europa, įgaus tvirtą imunitetą“, – sakė pašnekovas.

Reikia laiko

Lauras Bielinis2

Lauras Bielinis, politologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius

Neturėtume manyti, kad esame ypač blogi, išskirtiniai ir priėjome liepto galą. Nieko panašaus. Korupciniai interesai egzistuoja visuomet ir visokio tipo valstybėse. Mūsų demokratija jauna, tačiau reakcijos į korupcinius procesus, reikia pripažinti, yra labai atviros. Ne visi procesai matomi, tačiau tai, kas iškyla į paviršių, iš tikrųjų sulaukia rimto atgarsio. Todėl, manyčiau, neturėtume liūdėti dėl mūsų valstybės padėties. Tiesą sakant, verslas visuomet nori kontroliuoti situaciją savo naudai – ne todėl, kad turėtų ketinimų užvaldyti valstybę, o todėl, kad siekia per valstybės institucijas sudaryti sau naudingų sutarčių, gauti užsakymų ir panašiai. Tokia verslo logika. Valstybės logika turėtų remtis siekiu apriboti tokius verslo norus ir sukurti tokią teisinę bei moralinę sistemą, kuri ne tik neleistų nė vienai įmonei, nė vienam asmeniui dalyvauti rezgant korupcinius ryšius, bet ir atpratintų juos net apie tai galvoti. O tam reikia laiko.

 

Rekomenduojami video