Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Patraukite nešvarias rankas nuo Igarkos tremtinių atminimo

Viešoje erdvėje vėl skamba Igarkos vardas. Mano gimtasis miestas vieniems yra kančios ir tremties simbolis, kitiems – galimybė paspekuliuoti, pasityčioti, pasimurdyti purve. Mane labai žavi Lietuvos jaunuoliai, vykstantys į Igarką sutvarkyti tremtinių kapų, nusilenkti jų šviesiam atminimui. Dieve, sergėk ir globok jų gražius tikslus ir svajas. Ir, Dieve, sergėk juos nuo purvo, pykčio ir pagiežos, kurie Lietuvoje supa tremties ir tremtinių temą.

Pasitiko nesvetingai

Gimiau Igarkos mieste, Rusijos šiaurėje, už poliarinio rato. Augau ir gyvenau Sovietskajos gatvėje – ji kirto Smidovičiaus gatvę ir baigdavosi Jenisejaus bangose. Gimiau tremtinių šeimoje. Taigi tremtinys esu pagal kilmę ir savo esmę.

Atlikę mums paskirtąją tremties dalį, su šeima grįžome į Lietuvą. Grįždami į Tėvyne mums taip ir netapusią žemę, turėjome nepaprastai gražių ir šviesių svajonių. Kaip mus sutiko Lietuvos tarybų socialistinė respublika (LTSR) ir jos valdžia – jau kita kalba. Mano (dabar jau mirusį) tėvą vietiniai vadukai su visa energija grūdo atgal į tremtį, niekaip nenorėdami jo registruoti. Ir tik balsas iš taip dabar nekenčiamos Maskvos nutraukė šitą pasibjaurėtiną veiklą.

Mano dėdė, motinos brolis, taip pat buvo kalamas prie kryžiaus. Vienas iš tuomet buvusių saugumiečių, dabar klestintis privačios tarnybos tarnautojas (ačiū Dievui, nevalstybinės), keičiant pasus prisispyręs klausinėjo jo: „Ko grįžai? Ko grįžai? Ko grįžai?“ Pavydžiu savo jau mirusiam dėdei orumo, ramybės ir išdidumo. Jis atsakė: „Bet kada pasiruošęs grįžti. Igarkoje buvau gerbiamas žmogus.“ Vargu ar tais metais būčiau sugebėjęs taip atsakyti saugumo pakalikui.

Sukrečiantis įvykis

Teko augti, mokytis ir dirbti LTSR. Nuolat susidurdavau su aštresniais ar ne tokiais aštriais priminimais: esi tremtinys, tremtinių tėvų sūnus. Nors visų tų veikėjų dvasios vadas Josifas Stalinas kažkada buvo paskelbęs, kad tėvai negali būti tapatinami su savo vaikais, tačiau žodžiai – viena, o darbai – visai kas kita. Na, ką padarysi – tokia buvo valdžia, tokia buvo ideologija, tokia buvo tikrovė.

Ledai iš esmės pajudėjo 1988 m., kai ir tremtiniams nušvito šviesesnė viltis. Nė vienas įvykis nesukrėtė manęs taip, kaip Igarkos tremtinių palaikų grąžinimas namo 1989 m. liepos 28 d. To, ką patyriau Kėdainių kariniame oro uoste tą dieną, negalima palyginti su niekuo. Kai lėktuvas su palaikais pajudėjo žmonių minios link, mane apėmė sukrėtimas, kuris, be abejo, išliks visam gyvenimui. Juo labiau skambant giesmės žodžiams „Leiskit į Tėvynę“...

Viltis ir nusivylimas

Tie jaunuoliai, kurie dabar lankė Igarką, uždegė atminimo žvakeles. Savo žvakelę uždegiau ne liepos vidury, o 1988 m. gruodžio 7 d. Ir pačią Igarką tais laikais lankiau ne oficialios visapusiškai pridengtos delegacijos sudėtyje, o pats, savo užsidegimu, savo atsakomybe. Visi tie įvykiai, vėl kartoju, uždegė pačias šviesiausias viltis. Ir kokį teko patirti nusivylimą, skausmą ir neviltį, kai visos šitos vertybės netrukus pradėjo nykti, skendėti purve ir pažeminime, nors ir buvo paskelbta laisva, demokratinė teisinė valstybė.

Labai nustebino naujieji fariziejai. Tie, kurie labiausiai ir aštriausiai ujo ir persekiojo grįžusius ir negrįžusius tremtinius, staiga tapo didžiausiais ir uoliausiais tremtinių gynėjais, mylėtojais ir sergėtojais. Tik mes anksčiau to nežinojome per savo naivumą... Netrukus pasipylė naujųjų fariziejų krokodilo ašarų klanai dėl tremtinių likimo.

Kaip supratau vėliau, tos ašaros gražiai sukapsėjo tiems fariziejams pradžioje į politinį kapitalą, vėliau – į labai konkretų materialinį kapitalą. Netrukus dalis jų, apsikaišę neliečiamybėmis ir statusais, pradėjo vėl aiškiai ir konkrečiai pasisakyti tremtinių atžvilgiu.

1991 m. vasarą išgirdau piktą ir pagiežingą klausimą, kodėl, būdamas tremtinys, bandau stoti į statutinę Lietuvos tarnybą. Klausimas vietoje ir laiku... 1992 m. – po spalio ir lapkričio įvykių, vėl sukrėtusių Lietuvą, kreipiausi į teritorinės tremtinių sąjungos padalinio vadovę prašydamas vieno dokumento. Man buvo labai įdomiai atsakyta: „Ką jūs, tremtiniai dabar bijo rinktis į susirinkimus, ir joks susirinkimas jokio dokumento nepatvirtins ir neišduos.“ Labai lietuviška, labai paprasta.

Vargas dėl statuso

Dar įdomesni potyriai aplankė mane 1997 m. Iš savo motinos, taip pat tremtinės, sužinojau, kad iš manęs tikriausiai bus atimtas tremtinio statusas ir neišduotas tremtinio pažymėjimas. Švelniai tariant, mane tai labai nustebino. O pasitikslinus paaiškėjo, kad kažkur buvęs kažkoks seminaras, ir jame kalbėjęs labai žymus profesorius nusprendė, kad reikia surūšiuoti tremtinius – į tikrus ir abejotinus.

Iš abejotinų, savaime aišku, reikia atimti statusą. Žinoma, jokios teisinės bazės tokiems veiksmams nebuvo. O dokumentų keitimas ir iškeitimas priminė labai nesenus laikus, kaip sakoma – obuolys nuo obels toli nerieda. Ir šiaip suteikti žmogui gyvenimą, jį atimti, pakeisti ir perrašyti yra Viešpaties prerogatyva, ir bet koks, net ir labai garsus, profesorius neturėtų savintis šitos teisės. Genocido ir rezistencijos centro darbuotojams priminus, kad žemiškasis teismas gali kiek kitaip pažiūrėti į pastangas atimti iš manęs tremtinio statusą ir kitaip įvertinti situaciją, buvo suskubta statusą man grąžinti. Pažymėjimas buvo išduotas vos ne akimirksniu. Ką bepridursi – čia Lietuva, čia lietūs lyja.

Patyrė persekiojimą

Niekada viešai ir garsiai neskelbiau apie savo ryšius su tremtimi ir tremtiniais, su Igarkos miestu, tačiau visiems bent kiek mane pažįstantiems ši aplinkybė buvo žinoma. Ir kai 2004 m. dėl tam tikrų aplinkybių buvo nuspręsta su manimi susidoroti kaip su pareigūnu ir žmogumi, šita aplinkybė buvo puikiausiai žinoma. Ir, be abejo, siekiant šito purvino tikslo, tremtinio statusas buvo papildomas akstinas mane persekiojusiai šutvei.

2005 m. pabaigoje praradau darbą, buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Jau nekalbu apie tai, kiek valstybės lėšų buvo įdėta į tą purvą. Praradau visas taip puoselėtas viltis. Praradau viską, ką turėjau, užtat niekšų gauja triumfavo. Taip paprasta, taip lietuviška ir taip suprantama. Nors tuo metu dirbo ir prezidentas, visko ir visų garantas, ir atitinkamos srities ministras, dabar niekaip neišsikapanojantis iš baudžiamųjų bylų. Ką gi čia bepasakysi – kokia šalis, tokie ministrai. Kitus šios istorijos veikėjus man minėti ir aptarinėti yra per žema. Tebūna Viešpats jiems teisėjas, nors jie to neverti.

Įžūlūs žodžiai

Skaudžiausias potyris, susijęs su lietuvių tremtinių pažeminimu, buvo mano amžiną atilsį motinos skausmas. Per žiniasklaidos priemones ji iš vieno valdančiųjų daugumos, matyt, amžinai valdysiančios šalį, atstovų, sužinojo, kad tremtis, pasirodo, buvo „gėris“ patiems tremtiniams, ir dėl to, kad jie buvo ištremti, turėtų jaustis laimingi, susikūrę toje tremtyje padėtį, gavę atlyginimus ir t. t.

Šitie kraugeriški teiginiai nesulaukė jokios šalies vadovų, politinių partijų reakcijos, komentarų – reikia suprasti, kad taip ir turėjo būti, ir šis požiūris dabar – dominuojantis. Taigi, šitam amžinai valdančiam atstovui norėčiau tarti keletą žodžių apie tą „gėrį“, kurį jis propaguoja. Turbūt į šio „gėrio“ sąvoką įeina iš užkaltų ešelonų išmesti mirę tremtiniai – seniai, kūdikiai ir vaikai, kurie nesulaukė net kelionės pabaigos, nesulaukė galimybės būti palaidoti. Į tą „gėrį“ akivaizdžiai įeina nesibaigiančios tremtinių laidotuvės Igarkos mieste, ypač tremties pradžioje, kai sugrubusiomis nuo šalčio rankomis į žemę buvo dedami mažyčiai karstai... 1988 metais lankydamas Igarką susipažinau su dar vienu tremtiniu, turėjusiu didžiulę negalią. Bendraudamas su juo neiškenčiau ir paklausiau: „Kaip tu, brolau, išgyvenai tremtyje, ypač jos pradžioje?“ Jis atsakė: „Kasdien giedojau lietuvių vaikų ir senių laidotuvėse ir taip prasimaitinau.“ Mano amžiną atilsį motina, Igarkos tremtinė, taip ir išėjo iš šio pasaulio su didžiule nuoskauda. Ji niekaip negalėjo atleisti amžinai valdantiesiems už tokius apibendrinimus, kad tremtis buvo ir yra „gėris“.

Taigi, ponai amžinai valdantieji, tremtis buvo „gėris“. Keista, daugiau negu keista šalies vadovų reakcija į tokius atradimus, atsivertimus, todėl manyčiau, kad jiems, visų lygių šalies vadovams, derėtų minint tremtį ir tremtinius nepraleisti progos pagarbiai patylėti. O amžinai baubiantiems ir jiems tarnaujantiems naujiesiems fariziejams noriu palinkėti – nelieskite savo nešvariomis rankomis tremties, tremtinių, neterškite jų vaikų ir anūkų likimų.

Pasirašo Igarkos tremtinys, bernardinai.lt

Rekomenduojami video