Vilnietė Dalia Tarailienė – energinga, smalsi ir žavi moteris, mama ir močiutė, visą gyvenimą užsiimanti prasminga visuomenine veikla ir už tai nesiekianti materialaus atlygio. Mūsų egoistiškame ir abejingame pasaulyje skautų devizą „Dievui, Tėvynei ir artimui“ ji įkūnija konkrečiais darbais.

Jau bene aštuoniolika metų jūs organizuojate piligrimines keliones. Kaip įsitraukėte į šią veiklą?

Kurį laiką dirbau gide ir vertėja turistinėje firmoje, bet tos kelionės neteikė pasitenkinimo: vieni nori apsipirkti, kiti – eiti į muziejų, treti – į restoraną... 2000-aisiais, per Krikščionybės 500 metų jubiliejų, buvo organizuojamos Lietuvių dienos Romoje. Panorau ne tik pati ten nuvažiuoti, bet ir nuvežti kitus norinčiuosius. Viską organizavau pati – iš Panevėžio, kur tuomet gyveno mano tėveliai, išvažiavo trys pilni autobusai. Vėliau į Romą iškeliavo ir grupė Lietuvos žurnalistų. Tai buvo kažkas nepaprasto. Mus priėmė popiežius Jonas Paulius II, įteikėme jam dovaną – tautinę juostą. Taip ir prasidėjo... Piligriminės kelionės mane pradėjo traukti savo ypatinga dvasia ir jėga.

Kokie žmonės keliauja į piligrimines keliones ir kokiu tikslu?

Mes, piligrimai, keliaujame turėdami vieną tikslą – aplankyti šventas vietas. Krikščionybėje piligrimystė vertinama kaip savanoriškas pasišventimo aktas. Vyksta sveikieji, ligoniai, neįgalieji vežimėliuose, vyresnio amžiaus žmonės ir visuomet mus lydi kunigas. Kelionė nelengva, todėl piligrimystę vadinu meilės artimui mokykla. Išmokstame pastebėti šalia esantįjį, pagelbėti, pavežti vežimėlį, įnešti į autobusą... Prieš kiekvieną kelionę asmeniškai susitinku su kiekvienu piligrimu, jie man išsipasakoja savo bėdas, nelaimes. Vykstame autobusais. Vežimėlius sudedame į bagažinę, o žmones suguldome ar pasodiname ant sėdynių. Kiekviename krėsle sėdi skausmo ir ligų prispaustas žmogus, bet jo akys švyti tikėjimu, viltimi ir meile. Šie trys dalykai daro stebuklus, pirmiausia dvasinius, vėliau – ir fizinius. Štai viena piligrimė, pati būdama ligota, kiekvieną dieną savo švelniomis, jautriomis rankomis masažuoja kitiems skaudamas, nutirpusias rankas ir kojas, iškrypusius stuburus, susuktus sąnarius. Niekada nepastebėjau jos veide nei nuovargio, nei nepasitenkinimo. Žmonės grįžta namo pilni šviesos, vilties, dvasiškai atsinaujinę. Yra įvykę nuostabiausių dalykų: vienas netikintis atsivertė, priėmė Komuniją, kitai pranyko auglys, trečiai smarkiai pagerėjo sveikata. Tokios akimirkos man – geriausias atlygis už visą vargą. Kartą važiavome su keturiolika neįgaliųjų, sėdinčių vežimėliuose. Buvo labai sunku, maniau, kad galą gausiu, todėl dabar į kelionę vyksta 7–8 sėdintieji vežimėliuose, be to, būna ir vyresnio amžiaus žmonių.

Dalia kasmet į Šiluvą padeda nuvykti ir drauge su savanoriais pagelbsti ligoniams, neįgaliems vežimėliuose. Asmeninio archyvo nuotr.

Į kokias vietas paprastai keliaujate?

Didžioji mūsų kasmetinė piligriminė kelionė – į Romą, Vatikaną, švęsti Devintinių. Antroji – į Prancūzijoje esantį Lurdą, kur apsireiškė Mergelė Marija. Ši vieta garsėja stebuklingais išgijimais, todėl pritraukia daugiausia piligrimų. Pakeliui į Lurdą pravažiuojame Lenkiją, Slovakiją, Austriją, Italiją, Prancūziją, Vokietiją. Kasdien šv. Mišios ir ekskursijos – Bratislavoje, Vienoje, laivu keliamės į Veneciją, aplankome Paduvą, Turiną... O grįždami užsukame ne į Paryžių, o į Taizę, taip pat į labai įdomų vienuolyną Vokietijoje, Marientalyje, kur auginami visi Biblijoje išvardyti augalai. Įveikiame tūkstančius kilometrų, o tos 10–11 kelionės dienų prabėga lyg viena akimirka. Piligrimo diena – tai valgis ir malda, istorijos ir diskusijos, tai grožėjimasis miestais ir gamta. „Viešpatie, koks gražus tavo sukurtas pasaulis“, – galvoja žmogus, iš vežimėlio žiūrėdamas į nuostabius Slovakijos kalnus. Ir visa tai jungia meilė vienas kitam.

Mažoji mūsų piligriminė kelionė – į Šiluvos atlaidus per Ligonių dieną. Jau dvylika metų dalyvaujame Aušros Vartų Gailestingumo atlaiduose. Mūsų, piligrimų, procesija nusidriekia nuo Subačiaus gatvės iki Aušros vartų. Būna žmonių, kurie ištisus metus sėdi namuose „bendraudami“ tik su radiju ar televizoriumi, o mes juos išnešame į lauką, pasodiname į vežimėlius ir atvežame prie Aušros vartų... Kad jūs matytumėte, kokios būna jų akys...

Dažnai manęs klausia, kodėl aš imuosi šių darbų, juk tai kartu nelengvos ir atsakingos pareigos. Tai yra tiesiog mano misija, pašaukimas, kurių negali nevykdyti. Šios kelionės padeda įvertinti save, pajausti pasaulyje dar egzistuojantį gerumą, paslaugumą ir kantrybę. Po kiekvienos didesnės ar mažesnės kelionės, kai žvelgiu į besišypsančius savo ligotų piligrimų veidus, juose regiu vis šiltesne šypsena nušvintančią Mariją. Ji mus kviečia eiti toliau.

Iš kur jumyse tas atsidavimas, tarnystė?

Žmogų formuoja šeimos aplinka vaikystėje. Esu dėkinga Dievui, kad gimiau patriotų, katalikų šeimoje. Mano senelis Juozas Ūsas buvo knygnešys, daraktorius, gyvenęs vienkiemyje Šakių rajone, netoli Lukšių. Jis sakydavo: „Aš bakuliorius.“ Taip Suvalkijoje buvo vadinami mokytojai. Senelis mirė, kai man buvo septyneri, bet dar pamenu, kaip mums su broliu jis pasakojo apie savo keliones į Prūsus parsivežti knygų. Gabenant uždraustą spaudą tekdavo bristi per Šešupę, todėl buvo pasisiuvęs dviejų sluoksnių vašku ištrintą neperšlampamą kuprinę. Kartą senelis mus nusivedė parodyti slėptuvės – daržinėje po šienu buvo karklo vytelėmis išpintos patalpos. Kodėl ji nebuvo apkalta lentomis? Kad badydami durtuvais žandarai nerastų slėptuvės. Ten galėjo pasislėpti ir žmogus.

Asmeninio archyvo nuotr.

Gimiau Kaune. Mano mamytė Salomėja Ūsaitytė dirbo buhaltere, turėjo gražų balsą, dainavo Jaunojo žiūrovo teatre. Tėtytis Kazys Adinavičius buvo chemikas, jaunystėje dirbo laborantu „Kauno maiste“ ir įkūrė pirmąją insulino laboratoriją. Vėliau ilgus metus dirbo inžinieriumi technologu „Stumbro“ alkoholinių gėrimų gamykloje. Jis atsisakė stoti į Komunistų partiją, todėl nepadarė karjeros – netapo direktoriumi. Kiekvieną sekmadienį visa mūsų šeima eidavo į bažnyčią. Vakarais, kai visi namiškiai grįždavo į namus, pradėdavo lietis dainos. Viena megzdavo, kita siūdavo, kažkas valgyti gamindavo – ir visi dainuodavo. Dainuoti išmokau anksčiau nei kalbėti.

Pamenu, per Vasario 16-ąją mama iš dėžutės išimdavo trispalvę juostelę, o tėvelis atkimšdavo šampano butelį ir tyliai sugiedodavome Tautišką giesmę. Per šventes mamytė mišrainę papuošdavo lyg ir nekaltomis trimis spalvomis – geltona, žalia ir raudona. Susirinkę prie stalo bičiuliai be žodžių suprasdavo, ką tai simbolizuoja... Kai buvo atkurta Nepriklausomybė, man nereikėjo mokytis Lietuvos himno nei derinti trispalvės spalvų.

Ar sovietiniais laikais  jūsų šeima nenukentėjo dėl savo pažiūrų?

Mūsų šeima visada buvo po didinamuoju stiklu. Po Kalantos žūties universitete prasidėjo „valymas“. Ir aš, ir mano brolis perėjome KGB mėsmalę. Ne kartą mus sekė, gąsdino, tardė, bandė verbuoti, man buvo daromos kliūtys išvykti į vokiečių kalbos kursus Vokietijos Demokratinėje Respublikoje... Galiausiai buvau pašalinta iš universiteto, kur studijavau vokiečių kalbą. Perėjau į vakarinį, išmetė ir iš ten... Tačiau mano dvasios jie nepalaužė.

Lengviau galėjote atsikvėpti tik Sąjūdžio laikais?

1988 m. su iniciatyvine grupe atkūrėme Lietuvos moterų sąjungą, įkurtą dar Gabrielės Petkevičaitės-Bitės. Vėliau vadovavau prie Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įkurtai Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijai, į kurią galėjo kreiptis kareivėliai, atsisakę tarnauti sovietų armijoje. Įvairią pagalbą suteikėme apie 2 tūkstančiams jaunuolių. Jie tuomet mane vadino Mama.

Betliejaus ugnele Lietuvos skautai dalijasi su prezidente Dalia Grybauskaite. Asmeninio archyvo nuotr.

Turite daug apdovanojimų, vienas reikšmingiausių – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius už pasipriešinimą okupacijai, aktyvų dalyvavimą jaunimo visuomeninių organizacijų veikloje, piligrimystės ir Baltų vienybės dienos puoselėjimą. Daug metų priklausėte skautų organizacijai. Kaip tapote skaute?

Du mano sūnūs, Juozas ir Stasys, įstojo į Skautų sąjungą. Lydėjau juos į žygius, dalyvavau stovyklose, renginiuose, pamažu ir pati įsitraukiau į jų veiklą ir tapau skaute. Penkerius metus iki 2015-ųjų buvau Lietuvos skautų sąjungos pirmininkė. Visada siekiau, kad skautai netaptų turistais, besimokančiais išgyventi sunkiomis sąlygomis. Tai – patriotinė dorovinė organizacija, kurios narių pareiga tarnauti Dievui, Tėvynei ir artimui. Didžiuojuosi, kad jau 19 metų Lietuvoje gyvuoja graži tradicija prieš Kalėdas pasidalyti Betliejaus taikos ugnele. Tai simbolinė skautų akcija, skirta žmonijos taikai ir brolybei, ji atkeliavo iš Austrijos. Iš Betliejaus per rankas keliaujanti gyva ugnelė byloja apie taikos ir ramybės svarbą pasaulyje.

Gyvenate Pilaitėje, šio mikrorajono bendruomenė garsėja savo pilietiškumu, aktyvumu, kultūros renginiais. Kasmet organizuojate Poezijos pavasario šventes, jau devynerius metus sėkmingai gyvuoja jūsų įkurtas Pilaitės liaudies teatras. Papasakokite apie jį.

Pastatėme keturis spektaklius, kuriuos rodome visoje Lietuvoje, nors negauname jokio finansavimo. Vykstame visur, kur mus kviečia, jeigu apmoka kelionę. Teatre vaidina Pilaitės gyventojai. Pati rašau pjeses ir režisuoju. Pirmasis spektaklis „Varpo gausmas“ buvo skirtas Vincui Kudirkai, kurį vaidino aktorius Ferdinandas Jakšys, o jo giesmes giedojo dainininkas Danielius Sadauskas. Vėliau pastatėme Lietuvos tūkstantmečiui skirtą epinę dramą „Mano vardas – Lietuva“, kurios veikėjos – iškiliausios moterys Lietuvos istorijoje. Šį spektaklį rodėme ir Ukrainoje, Taurijos Melpomenės teatro festivalyje, laimėjome diplomą. Tomis dienomis Chersone organizavome ir Lietuvos dienas. Dokumentinė drama „Viesulų tarpuvartėj“ – apie partizanų brolių Bulotų likimą. Tą dramatišką istoriją pamenu nuo vaikystės. Mūsų bute Kaune gyveno dvi seserys Marytė ir Marcelė. Tik paaugusi sužinojau, kad jos buvo partizanų ryšininkės Bulotaitės. Jų tėvas ir broliai lakūnas Jonas bei Petras buvo partizanai. Abu broliai žuvo, o trečias brolis Viktoras, Vietinės rinktinės narys, dingo be žinios. Mama ir ketvirtas brolis Pranas buvo ištremti į Sibirą. Pamenu, vieną vasarą Pranas grįžo iš tremties nešinas mediniu lagaminu. Mamytė nupirko pirmųjų braškių – man jų taip norėjosi, kad net seilės tįso, bet ji nedavė. Sako: „Čia Pranukui.“ O šis pasikvietė mane į savo kambariuką, pasodino ir sako: „Dalyt, vaišinkis braškėmis.“ Vėliau Marcelė pradėjo ieškoti, kur stribai užkasė jos tėvą. Ją apskundė, pradėjo persekioti, galiausiai suėmė, sukurpė bylą. Marcelė gal būtų ir supuvusi kalėjime, jei ne žydas KGB tardytojas. Pavyko tyliai jį papirkti ir jis pradangino svarbiausius bylos dokumentus – skundus. Byla jai buvo iškelta tik už svetimos pavardės pasisavinimą. Savo pjesėmis noriu atgaivinti skaudžią mūsų tautos istoriją, kad ji nebūtų pamiršta.