Skirtingas pilietinio karo Sirijoje stovyklas remianti Rusija ir Turkija nejuokais susikibo dėl paskutinio Sirijos opozicijos bastiono šalies šiaurės vakaruose. Čia jau pralietas ir Rusijos, ir Turkijos karių kraujas.
Kruvina draugystė
Vasario pradžioje situacija Idlibo regione, kuris nuo pat 2011 m. kilusio pilietinio karo pradžios tapo su Sirijos prezidento Basharo al-Assado kariuomene kovojančių sukilėlių tvirtove, smarkiai komplikavosi. Idlibo apylinkėse, netoli sienos su Turkija, prasidėjo Rusijos kariuomenės remiamų Sirijos valdžios karinių pajėgų ir Turkijos kariškių remiamų sirų sukilėlių susirėmimai. Kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, kad priešakiniai B.al-Assado pajėgų būriai, kuriuos iš oro remia Sirijos karinė aviacija, tėra širma: sukilėlių, kuriems talkina Turkijos specialiosios pajėgos, pozicijas prie Idlibo atakavo Rusijos karo lėktuvai. Kita vertus, nebuvo galima paslėpti ir stiprios Turkijos kariškių paramos Idlibo sukilėlių formuotėms, smarkiai besipriešinančioms Damasko režimo pajėgoms. Po kurio laiko paaiškėjo, kad per pastarųjų savaičių karo veiksmus žuvo tiek rusų, tiek turkų kariškių. Taigi, kaip savo laiku, tolimais 1939 metais, Josifas Stalinas sveikinimo telegramoje rašė tuometiniam savo sąjungininko Adolfo Hitlerio vyriausybės užsienio reikalų ministrui Joachimui von Ribbentropui, „krauju sustiprinta dviejų šalių draugystė“ turi visas prielaidas būti ilga ir tvirta. Tąsyk Sovietų Sąjungos ir Vokietijos draugystę stiprino pasidalytos Lenkijos kraujas. Dabar Rusijos ir Turkijos draugystę turėtų stiprinti karo veiksmų Sirijoje metu pralietas Ankaros nekenčiamų Sirijos kurdų ir sirų sukilėlių, su kuriais kariauja B.al-Assadą remianti Rusija, kraujas. Tačiau ar nenutiks taip, kaip ir Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai nepraėjus nė dvejiems metams iš dviejų diktatorių draugystės neliko nė pėdsako, nes ėmė lietis rusų ir vokiečių kraujas.
Formaliai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas yra sąjungininkai, abu savaip bando „sureguliuoti padėtį“ Sirijoje, abu derina savo veiksmus regione ir dvišalėse derybose, ir per tiesioginius pokalbius telefonu. Reguliariai susitinka ir Rusijos bei Turkijos užsienio reikalų ministrai, bandydami rasti išeitį iš vis labiau besikomplikuojančios situacijos. Pagal praėjusį rudenį Sočyje pasirašytą Turkijos ir Rusijos susitarimą abiejų šalių kariškiai vykdė bendrą patruliavimą Turkijos pasienyje esančiuose Sirijos regionuose, iš kurių 30 kilometrų atstumu nuo valstybinės sienos buvo atitrauktos kurdų savigynos pajėgos. Tačiau neilgai trukus B.al-Assado kariuomenė pradėjo stumti sukilėlių pajėgas iš miestų ir gyvenviečių Sirijos šiaurės vakaruose ir priartėjo prie Turkijos kontroliuojamos zonos. Po kilusių susirėmimų buvo pasiektas susitarimas dėl paliaubų, tačiau jis taip pat žlugo. Idlibo miestą, į kurį nusitaikė puolančios Sirijos režimo pajėgos, sukilėliai laiko savotiška raudonąja linija, kurios nė už ką neleis peržengti. Tai, kad susirėmimuose jau žuvo ne tik tarpusavyje kovojantys sirai, bet ir rusai bei turkai, brėžia raudoną liniją ir dabartiniuose Rusijos bei Turkijos santykiuose. Abiejų šalių lyderiai negali sau leisti pasirodyti silpni ir nepareikalauti aukštos kainos už pralietą savo karių kraują. Ar tai gali reikšti, kad situacija šiaurės vakarų Sirijoje netrukus gali peraugti į tiesioginį Rusijos ir Turkijos karą?
Turkijos karinių pajėgų vilkstinė traukia į Idlibo provinciją Sirijoje.
Rusiška ruletė
Nors manoma, kad vadinamąjį rusiškos ruletės žaidimą išrado nuobodžiaujantys Rusijos caro kariuomenės karininkai, politine prasme jį mėgsta žaisti ne tik rusai. Antai Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher Zeitung“ mano, kad dabar rusišką ruletę Sirijoje bando įsukti Turkijos prezidentas. „Paskutinėje Sirijos sukilėlių tvirtovėje Idlibe Rusija ir Turkija nori išvengti pavojaus, kad tarp jų gali įsiplieksti karas, bet visai galimas dalykas, kad reikalai krypsta būtent šia linkme. Pasekmės abiem konflikto šalims būtų katastrofiškos“, – teigia dienraštis. Jo apžvalgininkų manymu, rusiška ruletė Sirijoje labai rizikinga, ir ją sukantis R.T.Erdoganas tą puikiai žino.
Per kelias praėjusias savaites Turkija gerokai padidino savo karines pajėgas Idlibo provincijoje. Vasario pradžioje Ankara ten pasiuntė dar 7 tūkstančius karių. Nepriklausomų stebėtojų vertinimais, Sirijos teritorijoje vasario pradžioje buvo sutelkta apie 20 tūkstančių turkų kariškių su maždaug 2 500 tankų, šarvuočių ir sunkiųjų artilerijos pabūklų. Taip, pasak laikraščio, R.T.Erdoganas reagavo į vis giliau į Sirijos sukilėlių kontroliuojamas teritorijas nuo šių metų pradžios besiveržiančią B.al-Assado kariuomenę. Paskutinio Sirijos sukilėlių bastiono atakos su tam tikromis pertraukomis tęsiasi jau dešimt mėnesių. Nepaisant stiprios Rusijos karinės aviacijos paramos, jos nebuvo sėkmingos. Tačiau per kelias praėjusias savaites padėtis pasikeitė: sukilėlių gynybos linijos buvo tiesiog nušluotos, jie buvo priversti trauktis link Idlibo. Sukilėlių kontroliuojama teritorija sumažėjo perpus.
Vos per kelias dienas Sirijos režimo pajėgos užėmė du svarbius Idlibo provincijos miestus ir perėmė automagistralės M5, jungiančios Damaską su Alepu, kontrolę. Puolimo metu buvo užimti keli Turkijos pajėgų stebėjimo punktai, žuvo 13 turkų kariškių. Tačiau Turkija, pasak „Neue Zürcher Zeitung“, neketina atitraukti savo kariškių nuo naujos fronto linijos. Priešingai: vasario pradžioje Turkijos prezidentas pateikė ultimatumą – jei B.al-Assado pajėgos iki vasario pabaigos neatsitrauks už Turkijos karinių stebėtojų kontroliuojamos linijos, Turkijos kariuomenė pati padės jiems tą padaryti. R.T.Erdonas rėmėsi Sočyje pasirašytu susitarimu su Rusija dėl deeskalavimo zonų Sirijos ir Turkijos pasienyje sukūrimo. Pagal šį susitarimą Turkijai atitenka atsakomybė už Idlibo regiono saugumą.
Rusenantis dagtis
Tai, kaip Rusija laikosi dvišalių įsipareigojimų, niekam ne paslaptis. Sočyje Maskvos ir Ankaros pasiektas susitarimas – ne išimtis. Pasak „Neue Zürcher Zeitung“, Turkijos lyderis supranta, kad labai rizikuoja iškėlęs ultimatumą B.al-Assadui, o iš tikrųjų – už jo stovinčiam V.Putinui. Rusijos karinė aviacija dominuoja Idlibo regione, ir vargu ar susilaikys nuo bombardavimų bei raketinių smūgių Turkijos pajėgoms pradėjus puolimą. Tiesa, sirų sukilėliai taip pat gavo nemenką karinę paramą: manoma, kad jiems turkų perduotais nešiojamaisiais raketiniais kompleksais buvo numušti du Damasko pajėgų sraigtasparniai. Tačiau Sirijos ir Rusijos karo lėktuvai tęsia intensyvius sukilėlių pozicijų bombardavimus, per kuriuos žuvo ir turkų kareivių. Labai tikėtina, kad atsakomybė už tai tenka Rusijos karo lakūnams.
Toks Rusijos pajėgų beatodairiškumas, iš visa ko sprendžiant, rodo, jog Maskva jaučia savo pranašumą šioje situacijoje, teigia apžvalgininkai. 2015 metais po nuolatinių Rusijos karo lėktuvų provokacijų pažeidinėjant Turkijos sieną R.T.Erdoganas neapsikentęs davė įsakymą numušti toli į Turkijos teritoriją be leidimo įskridusį rusišką naikintuvą. V.Putinas atsakė ekonominėmis sankcijomis, kurios Turkijai buvo tokios skausmingos, kad R.T.Erdoganas po pusės metų buvo priverstas nusiimti kepurę prieš V.Putiną pareikšdamas savo apgailestavimą dėl numušto lėktuvo. Panašu, jog Kremlius mano, kad situacija gali pasikartoti, todėl ir veikia įžūliai. Visgi esminis klausimas – ar Turkijos prezidentas ir šį kartą gali sau leisti parodyti silpnumą? Juk Idlibo bastiono kapituliavimo kaina būtų milžiniška: vien nuo praėjusių metų gruodžio iš Idlibo provincijos nuo puolančios Sirijos režimo kariuomenės į pasienį su Turkija pasitraukė 900 tūkstančių sirų pabėgėlių. Šturmuojant Idlibą šis skaičius išaugs dar keliais šimtais tūkstančių. Turkija iš viso jau yra priėmusi 3,6 milijonus pabėgėlių iš Sirijos, kur jai dėti dar daugiau nei milijoną? Pasaulio bendruomenės spaudimas Ankarai atidaryti šalies sieną naujiems pabėgėliams bus tikrai didelis. Be to, kartu su Idlibu Turkija prarastų svarbių kelių šioje Sirijos dalyje ir derlingų žemių kontrolę, o tai reiškia, kad Ankara ir Sirijos opozicija netektų svarbaus politinio spaudimo Damaskui įrankių būsimose derybose dėl šio krašto ateities ir galimos autonomijos.
Į visa tai atsižvelgus, geriausia išeitis iš susidariusios situacijos būtų naujas Rusijos ir Turkijos kompromisas. Tačiau istorija moko, kad karai kartais kyla net ir tada, kai abi pusės nori susitarti. Juk Sirija – parako statinė, o Idlibas – jau rusenantis dagtis.