Literatė ir kalbininkė Pranciška Regina Liubertaitė-Žižiūnienė žymiam fotomenininkui Algimantui Žižiūnui yra daugiau nei žmona – ji tikras angelas sargas. Tik jos pasiaukojimo dėka vyras liko gyvas ir sveiksta po sunkios ligos. Tik jos pastangomis jo gausus fotoarchyvas buvo išsaugotas nuo sunaikinimo ir dovanotas Lietuvai, tik jos rūpesčiu Algimanto nuotraukų parodos keliauja per Lietuvą. Nors pati moteris pykteli, kai jos santykius su mylimu vyru pavadinu pasiaukojimu. Ji įsitikinusi, kad kiekvienas doras ir mylintis žmogus elgtųsi taip pat.

Pranciška Regina, trumpai papasakok apie save.

Baigusi Šėtos (Kėdainių r.) vidurinę, įstojau į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą. Ilgą laiką dirbau Krašto apsaugos ministerijoje kalbos tvarkytoja. Jaunystėje rašiau eilėraščius, bet jaučiausi tarsi sukaustyta, užrakinta. Matyt, pasak poeto Česlovo Milošo, buvau tas pavergtas protas, kuriam sovietinė tvarka neleido atsiverti. Savęs neprievartaudavau rašymu, nes atrodė, kad eilėraštis turi pats pasibelsti į sielą, įsiskverbti į mintis ir tik tada užgimti ant lapo. Manęs joks Dekanozovas, užrakinęs kambaryje, kaip tai atsitiko Salomėjai Nėriai, nebūtų privertęs parašyti nė eilutės – iš įsiūčio būtų nušovęs. Po Atgimimo, apie 2000-uosius, eilėraščiai mane tiesiog užplūdo. Pavergtas protas virto išlaisvintu protu. Išleidau 15 poezijos ir prozos knygų. Mane įkvepia gamta, vaikystės įspūdžiai ir kelionės. Aplankiau gal 20 užsienio šalių. Šiemet buvau Kroatijoje ir Maroke.

Kada ir kaip susipažinote su būsimuoju vyru? Kaip gimė jūsų meilė?

Algimantą matydavau su fotoaparatais skubantį į miestą pro mano darbovietę T.Ševčenkos gatvėje, nes jis gyveno šalia. Kai per pietų pertrauką eidavau į netoliese esančią valgyklą, ir Algimantas ten dažnai prisėsdavo savo viengungio pietų. Kviesdavo mane kavos, bet aš vis „neturėdavau laiko“. Jis atrodė rimtas, rūstus, ir per daug gražus, kad tiktų man į porą.

Bet 1988 m. mano draugė žurnalistė paprašė padėti paruošti stalą po jo parodos „Veidai ir mintys. Žurnalistai.“ atidarymo Meno darbuotojų rūmuose (dabar Prezidentūra). Po oficialios dalies jį pasveikinau. Man padarė įspūdį ši paroda: žymių žmonių portretai buvo eksponuojami drauge su jų pasisakymais, gyvenimo ir kūrybos credo. Neilgai trukus draugė prasitarė, kad Algimantas prašo mus suvesti. Buvo birželis – braškių metas... Ir mano herojus atėjo su raudonų braškių krepšeliu – vietoje gėlių. Pradėjome draugauti: skambinomės, susitikdavome, kultūros renginiuose stebėdavau, kaip jis dirba. Tačiau prasidėjo Sąjūdis, ir Algimantui per darbus nebelikdavo laiko susitikimams. Tik vakarais kalbėdavomės telefonu.

To įsimylėjimo, matyt, abu nedrįsome pripažinti, nes abiem buvo jau nebe šešiolika... Rimtai žiūrėjome į vedybas, o kaip kūrybos žmonės norėjome būti laisvi ir nepriklausomi. Nuseno mano tėvai, teta, pasiligojo brolis, prasidėjo ligos, mirtys – nebuvo kada galvoti apie asmeninį gyvenimą. Pagaliau 2006 m. nusprendėme tuoktis, nuvažiavome susipažinti pas vieni kitų gimines, o prieš Kalėdas atsilabinome žinodami, kad kitąmet gyvensime kartu. Bet nespėjome... Algimantą staiga ištiko insultas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kokie sunkumai tave užgriuvo, kai mylimas vyras susirgo?

Po insulto Algimantas savaitę buvo be sąmonės. Pirmas dvi paras sėdėjau be miego ir laikiau jo  galvą, kad neužspringtų, kol Kauno klinikose sulaukėme eilės operuoti. Kai jį išvežė į operacinę, atėjo jo sesuo, o aš, parvairavusi mašiną į Vilnių, griuvau į lovą ir išmiegojau pusantros paros.

Kai po operacijos ligonis atgavo sąmonę, pasiėmiau nemokamas atostogas ir savaitę prabudėjau prie jo lovos. Paskui jį pervežė į Santaros klinikų Reabilitacijos skyrių. Lankydavau jį kasdien po darbo. Pasibaigė gydymo laikas, ir Algimantą ketino perkelti į Vilkpėdės slaugos ligoninę. Tą pirmadienį, kai reikėjo važiuoti, jis po antklode visas tirtėjo kaip lapas. Kad sutvirtėtų, nupirkau reabilitacijos paslaugas dar dviem savaitėms. Dar mėnesį nemokamos reabilitacijos skyrė poliklinika, paskui pasiėmiau jį slaugyti į savo namus. Jo sveikata pagerėjo.

Vieną pavasario dieną parvažiavusi iš tetos kaime, jo neberadau. Mane ištiko šokas, puoliau ieškoti, – pasirodo, jis nusprendė aplankyti savo butą. Ten per visą miestą nusigavo autobusais, bet taip nusilpo, kad kaimynai iškvietė jam greitąją pagalbą. Iš ligoninės Kauno gatvėje buvo pervežtas į slaugos ligoninę Subačiaus gatvėje. Ten išbuvo  beveik 4 mėnesius. Po darbo jį vėl kasdien lankydavau.

Toje slaugos ligoninėje prisižiūrėjau protu nesuvokiamų dalykų. Gretimoje moterų palatoje po insulto gulėjo mergina, kuriai buvo sutrikusi kalba. Ji kažką mėgindavo sakyti, bet niekas nesuprato ką, kartais ji šaukdavo. Girdėdavau skambius pliaukštelėjimus: ją mušė per veidą. Tai kartojosi kelias dienas. Vieną dieną neišgirdau jos šauksmo, pasirodo, ji jau buvo mirusi. Tikėtina, kad nežmoniškas personalo elgesys pagreitino jos baigtį.

Po reabilitacijos ir slaugos ligoninės 2008 metų rudenį ligos sužalotą ir sunkiai atsigaunantį draugą vėl pasiėmiau į savo butą. Keldavausi anksti, pagamindavau pietus ir važiuodavai į darbą, vis jam skambindavau, ar viskas gerai. Įvairiose valdžios institucijose mane įžeidinėdavo, kad gyvename „susimetę“.

Papasakok apie jūsų santuokos aplinkybes.

Algimantui po insulto sutriko kalba, bet jis ne kartą bandė pasakyti, kad nori susituokti. Supratau tai tik iš kažkelinto karto. Prasidėjo mano kryžiaus keliai, nes kunigas Julius, į kurį kreipiausi, reikalaudavo  vis naujų pažymų. Jau atrodė, kad teks eiti pas kardinolą arba važiuoti į Vatikaną. Kai apie tai pasakiau Algimantui, jis numojo ranka. Pamatę mūsų bergždžias pastangas, jo giminaičiai pasiūlė mums tuoktis Anciškyje (Kėdainių r.), Algimanto tėvų gimtinėje, kurios žmones ir gamtą jis įamžinęs savo nuotraukose, o kaimo vaikus mudu ne kartą lankėme su dovanomis. Nuvežiau turimas pažymas, giminaičiai pabuvo liudininkais, ir pagaliau vietos klebonas mus sutuokė, o sutuoktuvių liudijimą išdavė Kėdainių metrikacijos skyrius.

Tik tavo pastangomis buvo išgelbėtas gausus A.Žižiūno fotoarchyvas?

Algimantui susirgus, vagys du kartus išplėšė jo dirbtuves namo rūsyje, dingo didelė dalis vertingų  nuotraukų. Tik tada Algimantas leido man įdėti metalines seifo duris.

Bet prasidėjo bėdos su senais santechnikos vamzdžiais. Kiek kartų mano sėdėta ant laiptų (kartais ir su ligoniu), laukiant avarinių tarnybų... Darbininkai reikalaudavo nelegalaus užmokesčio, o negavę bausdavo ilgu 5–6 valandų laukimu. Paskui tie vamzdžiai surūdijo, nes buvo išjungtas šildymas. Nežinia, kas tai padarė, o Vilniaus miesto savivaldybės kabineto panelė „iš akies“ nustatė, kad mes patys nupjovėme vamzdžius. Tada pašmaikštavau, kad Algimantas peiliu nupjovė, o aš su žvake užlydžiau.

Prakiurus vamzdžiams, patalpa buvo užlieta, nuo drėgmės gedo nuotraukos bei negatyvai. Teko skubiai gelbėti visą fotomenininko gyvenimo triūsą. Algimantas, dar sveikas būdamas, buvo nutaręs padovanoti savo darbus Lietuvai ir prisakė man visa tai padaryti, jei jam kas atsitiktų. Pilną automobilį dėžių aštuonis kartus vežėme į Valstybės archyvo Fotodokumentų skyrių. Taip jo fotografijos archyvas buvo išgelbėtas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Viena bėda ne bėda... Turėjote nemalonumų dėl Algimanto skolų?

2013 metais pažįstama moteris padavė jį į teismą – ji pateikė 17 metų senumo skolos raštelį. Nežinia, kokiu būdu jis buvo išgautas iš Algimanto, kuris niekada nesiskolindavo ir pats kitiems neskolindavo pinigų, net man. „Skolintoja“, pasivadinusi jo drauge (ji galėjo paprasčiausiai pas mus atvažiuoti arba paskambinti), primelavo teisme tiek, kad sveiku protu nesuvokiau, kaip ja galėjo patikėti teisėja, turėdama visus priešingus faktus, pagrįstus dokumentais, ir nepaisė Algimanto advokatės teiginių. Algimantas tik paskėsčiojo rankomis, nes dėl kalbos sutrikimo negalėjo nieko paaiškinti. Moteriai teko atiduoti apie 7 tūkst. eurų, taip reikalingų jo gydymui, reabilitacijai, geresniam maistui.

Tu populiarini vyro kūrybą, rengi parodas. Kada galėsime pamatyti jo nuotraukas?

A.Žižiūnas – Fotomenininkų sąjungos garbės narys, surengęs daugybę parodų Lietuvoje ir užsienyje, už nuotraukas apdovanotas dviem aukso ir vienu sidabro medaliu. 2015 metais 75-ojo gimtadienio proga jo paroda „Veidai ir mintys“ buvo eksponuota sostinės „Prospekto“ galerijoje. Ji apkeliavo ir Anykščius, Panevėžį, Kėdainius bei Abromiškes, kur vyko jo reabilitacija. Dar vienas fotografijų ciklas „Mano vizijų moterys“ 2016 metais iš M. ir J.Šlapelių muziejaus galerijos irgi keliavo per Lietuvą. Kai kurios jo parodos sutapo su mano knygų pristatymais. Planuoju surengti jubiliejinę A.Žižiūno 80-mečio parodą.

Ar nesigaili užsikrovusi neįgalaus žmogaus slaugos naštą? Ar būna nepakeliamai sunku?

Net minties niekada nebuvo, kad turėčiau viską mesti ir jį palikti. Kiek pajėgiau, visą laiką rūpinausi juo negailėdama laiko, neskaičiuodama pinigų. Kai jų pritrūkdavo, sėdėdavau naktimis, kad užsidirbčiau redaguodama knygas. Mane piktina, kai žmonės vadina tai pasiaukojimu. Jie nesuvokia, kaip man būtų nyku gyventi be Algimanto. Jis visada buvo mano draugas, patarėjas.

Iš kur tavyje tas gerumas, pasiaukojimas, kurio taip trūksta šiuolaikinėms poroms?

Matyt, tokį būdą paveldėjau iš savo moteriškos giminės: prosenelės Ievos, kuri ištekėjo už našlio ir augino jo vaikus, iš babyčių Pranciškų (abiejų tėvų mamų), taip pat iš mamos Petronėlės, kuri nukaršino viengungį babytės brolį ir kuriam ji paaukojo savo gyvenimą nuo 8 iki 65 metų. Tik mano vargai su Algimantu tai joks pasiaukojimas, bet normalus gyvenimas, nes kiekvienas doras, mylintis žmogus elgtųsi taip pat. Manau, kad pasaulis laikosi tik dėl  gerų žmonių, kurių atviros širdys, geri norai, stebuklingi darbai, kurie turi savitarpio supratimą.