Sakoma, kad jei dirbi tai, ką mėgsti, nedirbi. Būtent taip dabar gyvena vilnietė Agnė Ramanaitė-Bočkienė. Prieš penkerius metus jauna moteris išėjo iš darbo ir visa galva pasinėrė į papuošalų kūrimą. Vos trisdešimties metų sulaukusi menininkė nė neprisileidžia minties apie buvimą samdoma darbuotoja. Iš juvelyrinės dervos, panašios į stiklą, ir džiovintų augalų bei prieskonių aksesuarus kurianti Agnė jaučiasi laiminga, nes rado veiklą, leidžiančią atsiskleisti jos kūrybiškumui.

Nedrąsi svajonė

Stiklo burbulas su jame dailiai pūpsančia žemuoge ar pienės pūku norinenori traukia akį. Vėliau žvilgsnis nukrypsta į skaidrią apyrankę, kurioje ilsisi paprastutė džiovinta smilga ar miško samana. Kitoje žaismingai ridinėjasi spalvoti pipirai arba galvas tiesia mėlynos rugiagėlės. Rodos, tokie paprasti, kone kasdien matomi dalykai įlieti į nedūžtančią juvelyrinę dervą, panašią į stiklą, bet jie yra įgiję visai kitokias spalvas. Papuošalų kūrėja A.Ramanaitė-Bočkienė taip pat prisipažino, kad tik pradėjusi kurti aksesuarus, visai kitomis akimis pamatė kalendrą, rozmariną, kitus prieskonius. O pavasarį ir vasarą nuolatinė jos palydovė – maža knygutė, kurioje tarp lapų džiūsta vieno ar kito gamtos kūrinio dalelė – gal samana, gal gėlės žiedelis, o gal paprastas lapelis, smilga ar pan. Į kai kuriuos skaidrius burbulus ji įtaiso net mažą kankorėžį, gilę ar uogų šakelę. Šiandien papuošalų kūrimas Agnei – ne tik saviraiškos forma ar pomėgis, bet ir būdas užsidirbti. Tiesa, prieš dešimt metų į aksesuarų kūrimo pasaulį įžengusi moteris tik nedrąsiai svajojo, kad vieną dieną tai taps svarbiausia ir vienintele jos veikla.

Atrodo kaip stiklas, bet ne stiklas

Prieš dešimtmetį Lietuvoje buvo populiarios įvairių karoliukų parduotuvėlės, kuriose pirkėjai galėjo patys susiverti papuošalus. Į vieną tokią parduotuvėlę užėjusios A.Ramanaitės-Bočkienės žvilgsnį patraukė raudoni karoliukai. „Pamačiusi juos, užsigeidžiau į vyšnias panašių auskarų. Susipirkau visas reikiamas priemones, parbėgau namo ir susivėriau pirmuosius auskarus“, – prisiminė jauna moteris. Tuos auskarus ji turi iki šiol, jie tarsi žymi naujojo gyvenimo etapo pradžią. Tačiau vien verti iš karoliukų Agnei greitai atsibodo, ji ėmė ieškoti įdomesnės papuošalų gaminimo technikos. Taip benaršydama interneto platybėse pamatė skaidrius burbulus, kurių viduje buvo paveiksliukai. Šis vaizdas kūrėją tarsi apsėdo, greitai ji išsiaiškino, kokia tai technika, sužinojo, kad įlieti galima ne tik paveiksliukus, bet ir augalus. Pagauta azarto, vilnietė puolė bandyti. „Reikėjo bandyti ne kartą, kol supratau visus šios technikos niuansus. Nors internete yra daug instrukcijų, kai kuriuos dalykus kūrėjai saugo kaip paslaptį, tad juos atrasti ir suprasti tenka pačiam“, – pasakojo Agnė. Ji bandė pasigaminti ir permatomas skaidrias formas, tačiau dar nesijaučia įvaldžiusi šios technikos, todėl jas perka gatavas. „Visų galų meistras juk nebūsi, todėl atsidedu kūrybai“, – sakė dėl to nė kiek neišgyvenanti aksesuarų kūrėja.

Tinka tik džiovinti augalai

Originalius papuošalus kurianti vilnietė didelės konkurencijos Lietuvoje nejaučia. Internete rado tik kelias užsienyje gyvenančias moteris, kurios kuria kažką panašaus, tačiau ir jų stilistika kitokia. „Pastebėjau, kad užsienyje žmonės labiau mėgsta spalvas, įliejamus augalus dažo įvairiais atspalviais. Aš renkuosi natūralumą, augalų spalvos yra tikros“, – pasakojo A.Ramanaitė-Bočkienė. Pasak jos, rečiausiai skaidriuose burbuluose galima išvysti mėlyną ir raudoną spalvas, mat džiūstant augalams būtent šios spalvos pasikeičia. Būna ir tokių atvejų, kai gamybos metu augalo spalva sureaguoja su chemikalais ir violetinė virsta geltona. Eksperimentuodama moteris sužinojo, kad mėlyną spalvą išsaugo rugiagėlės ar neužmirštuolės, raudoną suteikia uogos ir prieskoniai – žemuogės, raugerškiai, raudonieji pipirai. Prieskoninių žolelių papuošaluose atsirado netikėtai. „Pirmąją žiemą pritrūkau vasarą rinktų džiovintų augalų, todėl ėmiau galvoti, ką dar būtų galima įlieti. Akis užkliuvo už prieskonių. Gamindama valgį, atkreipiau dėmesį, kokios gražios yra kalendros, kokios dailios rozmarinų šakelės ar arbatos lapeliai. Vyriškos sąsagos su kalendromis iki šiol yra viena populiariausių mano prekių“, – pasakojo vilnietė.

Graži kaip uoga

A.Ramanaitė-Bočkienė iš juvelyrinės dervos kuria ne tik auskarus, vėrinius, apyrankes, seges, sąsagas, bet ir raktų pakabukus, knygų skirtukus, aksesuarus plaukams. Didžiausių iššūkių patiria gavusi individualių užsakymų. Į menininkės atmintį įsirėžė vienas vėrinys, kurtas klientei iš Kauno. Moteris augina sūnų Ąžuolą ir dukrą Eglę, tad ir jos vėrinį puošia burbulai su įlieta gile bei eglės šakele. „Tokie užsakymai glosto širdį. Dažnai jie būna nenaudingi finansiškai, sudėtingi, tačiau tokius iššūkius priimu drąsiai ir noriai“, – pasakojo Agnė. Ji siekia, kad papuošalai skleistų tam tikrą žinutę ar palinkėjimą. Pavyzdžiui, kolekcija su pienių pūkais vadinasi „Make a wish“ („Sugalvok norą“), o papuošalai su uogomis tarsi perduoda linkėjimą: „Būk graži kaip uoga.“ „Visada apgalvoju, ką norėčiau tuo papuošalu pasakyti. Ateityje žadu daryti ir papuošalo pasą, nes idėja – ne mažiau svarbu nei papuošalas“, – įsitikinusi kūrėja. Atiduodama papuošalus, ji įteikia ir atmintinę, ko negalima su jais daryti. Taip elgtis verčia patirtis ir žmonių užduodami klausimai. Atmintinėje teigiama, kad su tokiu papuošalu negalima eiti į pirtį, nes nuo karščio jis gali išsilydyti, prarasti skaidrumą, taip pat nereikėtų maudytis jūroje. O keliaujant nereikėtų papuošalų sumesti kartu su raktais ar kitais aštriais daiktais, nes jie gali apsibrūžinti. „Gal skamba juokingai, nes tai – lyg ir savaime suprantami dalykai, bet ne visiems“, – šypsojosi Agnė.

Svarbu ne tik kurti, bet ir parduoti

Elektroninio verslo vadybos studijas baigusi A.Ramanaite-Bočkienė džiaugiasi, kad universitete įgytos žinios jai šiandien praverčia. Savo papuošalais tarptautinėse interneto svetainėse prekiaujanti mergina gerai žino, kaip svarbu išmanyti pardavimo niuansus. Ji atsimena dienas, kai pragyventi iš šio pomėgio buvo išties sunku, todėl neabejoja, kad reikia gebėti ne tik kurti, bet ir mokėti parduoti. Agnės sukurti papuošalai keliauja į visas keturias pasaulio puses – nuo Kinijos iki JAV, Norvegijos, Brazilijos, Čilės ir t. t. „Jau buvau beveik nuleidusi rankas, kai, nuo registracijos interneto parduotuvėje praėjus septyniems mėnesiams, negavau nė vieno užsakymo. Tada dar nežinojau daugybės pardavimo niuansų“, – apie sunkią pradžią kalbėjo vilnietė.

Nuo pat mokyklos laikų Agnė buvo kūrybinga ir nenustygstanti vietoje, todėl ir dabar jos galvoje knibžda daugybė idėjų, minčių, ką daryti toliau. „Atėjo toks metas, kai jaučiuosi saugi, nebijau, kad mano idėjas nukopijuos. Tikiu, kad mėgdžiotojai visada atsiliks bent vienu žingsniu. Svarbiausia – nenustoti žiūrėti į priekį, bandyti, kurti, sugalvoti vis kažką naujo“, – pasakojo mergina. Ji visada siekia išskirtinumo. „Šiandien, kai kas antra Lietuvos moteris yra bandžiusi velti vilną, virti muilą, gaminti žvakes, puošti dekupažu, būtina turėti šviežių minčių“, – įsitikinusi Agnė.

Idėjų netrūksta

A.Ramanaitė-Bočkienė nežada sustoti. Prieš trejus metus ji tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare, išmoko dirbti su sidabru. Jos ateities planuose – ir panašia technologija puošti indai, virtuvės aksesuarai. Jaunos moters entuziazmo nepaveikė ir prieš devynis mėnesius gimęs vaikelis. „Praėjus vos 10 dienų po gimdymo, jau gaminau papuošalus. O ir gimdyti išvažiavau beveik teisiai iš mugės, kurioje prekiavau savo papuošalais“, – juokėsi Agnė. Jauna mama turi ir kitokių pomėgių. Abu su vyru mėgsta keliauti, fotografuoti, žiūrėti filmus. Nenori ji pagalvoti tik apie vieną – samdomos darbuotojos statusą ir įprastą darbą nuo 8 iki 17 val. „Jaučiuosi savo vėžėse ir tikiu, kad dar daug nuveiksiu“, – entuziastingai pokalbį baigė vilnietė.