Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
N.Malūnavičiūtė: „Be meilės būtų sunku ir liūdna“

Žymi Lietuvos atlikėja, fleitininkė Neda Malūnavičiūtė džiazą pamilo dar vaikystėje. Jau tada ji neatsispyrė šio stiliaus muzikos skleidžiamai laisvei ir neaprėpiamai fantazijai. Šiandien Nedos sodrus, galingas balsas gerai pažįstamas daugeliui. Kaip ir abejonių nepaliekantis jausmas, kad scenoje N.Malūnavičiūtė atiduoda visą save ir aiškiai mėgaujasi tuo, ką daro.

Papasakokite, kokioje aplinkoje augote? Kokia buvo jūsų vaikystė, kokie įsimintiniausi įvykiai?

Mano tėtis buvo puikus muzikantas, grojo saksofonu ir klarnetu. Deja, jis jau iškeliavo anapilin, bet nesunku suprasti, kodėl aš pasirinkau muzikantės profesiją. Mama gyveno literatūros pasaulyje, visą gyvenimą dirbo spausdinimo mašinėle. Abu tėvai mane visada palaikė, mylėjo ir gerbė bet kokį mano sprendimą.

Muzika mane užvaldė dar įsčiose. Mama pasakojo, kad vos gimusi užbaubiau storu, sodriu balsu. Iki mokyklinio amžiaus kiekvieną dieną sėdėdavau prie pianino ir grodavau melodijas iš klausos. Tėtis norėdavo man padėti, bet aš stumdavau į šalį ir sakydavau: „Aš pati.“ Mokiausi paprastoje vidurinėje mokykloje, bet kartu lakstydavau ir į B.Dvariono muzikos mokyklą. Ten mano širdis dainuodavo.

Pasisekė, kad turėjau nuostabius mokytojus, kurie nespaudė, nežlugdė, nesibarė, nepyko, bet labai subtiliai aiškino ir mokė muzikos paslapčių. Vėliau studijavau J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, o tuometinės Muzikos ir teatro akademijos taip ir nesugebėjau pabaigti. Keitėsi norai, planai, šeimyninė padėtis, susilaukiau vaikelio ir kartu aiškiai supratau, kad toliau dainininkės keliu eisiu savarankiškai.

Kokie keliai atvedė į sceną?

Paauglystė prabėgo muzikuojant. Studijavau fleitos specialybę, mokiausi klasikos ir džiazo pagrindų. Jau tada suvokiau, kad eisiu muzikos keliu, tik nežinojau, kokį žanrą ar kokį stilių pasirinksiu. Svarbiausią pagrindą – žinių – gavau muzikos mokykloje. Tačiau apie dainininkės karjerą tuomet nebuvo jokių minčių.

Kodėl džiazas? Kuo šis muzikos stilius patraukė dėmesį, sužavėjo?

Džiazas mane lydėjo nuo mažens. Teko laimė pakliūti mokytis pas puikų džiazo muzikantą, kompozitorių Vladimirą Čekasiną. Jis buvo visiškai nestandartinis pedagogas. Pamokos tęsdavosi gerokai ilgiau nei 45 minutes. Kartais savo mokinius laikydavo ir 4 valandas.

Būdavo visko: ir nuovargio, ir džiugesio, kad kažkas sekasi. Jis dovanojo man savo laiką ir žinias. Aš tik vėliau suvokiau, kad būtent jam turiu būti dėkinga už tai, kuo esu dabar. Neskaičiavome darbo valandų, repeticijų laiko. Su V.Čekasino džiazo ansambliu teko pakeliauti ne tik po Lietuvos miestelius, bet ir po užsienį, kuris sovietiniais laikais buvo tarsi koks kosmosas.

O džiazo muzika mane pakerėjo savo laisve ir neaprėpiama fantazija.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ką šiandien jums reiškia muzika? Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate scenoje? Ir kada būnate laimingiausia?

Muzika yra mano pirmoji meilė, profesija, gyvenimo būdas ir visa kita. Per daugiau nei 30 koncertavimo metų buvo visko: ir sunkumų, ir džiugesio, ir nuopuolių, ir pasimetimų. Žanrai keitėsi, norėdavau išbandyti vis kitas sroves ir tokiu būdu patikrinti, ką sugebu geriausiai. Toli gražu ne viskas, ko imdavausi, pavykdavo. Bet, ko gero, niekada nebūna taip, kad absoliučiai  viskas sektųsi. Tačiau tie ieškojimai suteikė labai daug įvairios patirties: tiek muzikinės, tiek gyvenimiškos.

O sparnai visada užauga po gero koncerto, kai publika nenustoja ploti ir tai daro atsistojusi. Tokiomis akimirkomis esi pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Sunku būna, kai susiduri su abejingumu, nesusikalbėjimu, neprofesionalumu. Žmogus, kuris užlipa ant scenos, visų pirma turi labai gerai žinoti, ką jis nori pasakyti, kokią žinutę ištransliuoti, ir tą daryti šimtu procentų.

Labai svarbu, ką groji, kur groji, kam groji ir su kuo groji. Laikui bėgant suvoki, kad negali koncertuoti bet kur ir su bet kuo. Todėl pradėjau labai atsargiai rinktis pasiūlymus. Svarbu, kad tai, ką darysiu, man tiktų, patiktų, kad tuo tikėčiau. Atėjo laikas, kai renkuosi kokybę, bet ne kiekybę. Noriu, kad į koncertą atėjęs žmogus mane išgirstų. Ir gerbtų.

Be abejo, daug kas priklauso ir nuo manęs pačios – jei nesugebu sudominti, vadinasi, kažką darau ne taip. Bet laikui bėgant vis geriau suvokiu: kai mane veža, tada ir publika užsiveda. Ji jaučia falšą, netikrumą ir labai vertina atlikėjo atvirumą bei nuoširdumą. Aš pati itin vertinu abipusę pagarbą, tai man labai svarbu. Noriu gyventi gražiame pasaulyje, kur nėra smurto, keiksmų, beprasmio triukšmo.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kokie dalykai ar žmonių savybės jus džiugina, o kokie – erzina?

Man svarbiausia profesionalumas, „girdėjimas“, tolerancija ir pagarba. Labai liūdina tai, kad pasaulis ritasi į paviršutiniškumo, vartotojiškumo ir pinigų liūną, o gražiausi dalykai, t. y. amžinybė, gamta, rūpinimasis ne tik savo gerove, yra paminami.

Pasaulyje yra daug gerų žmonių, kurie aukoja savo laiką ir žinias geriems tikslams. Gaila, bet tokių žmonių sparčiai mažėja. Turtų troškimas, godumas, karjera per kitų galvas – tai baisiausi dalykai pasaulyje.

Ar galėtumėte gyventi be meilės? Ko ji jus išmokė ar vis dar tebemoko?

Meilė – pagrindas, gyvenimo variklis, prasmė ir esmė. Visais gyvenimo periodais ji skirtingai suvokiama, bet ji tėra vienintelė. Be meilės būtų labai sunku ir liūdna. Visada maniau, kad tas, kuris negeba mylėti, yra pats nelaimingiausias žmogus.

Ką veikiate laisvalaikiu? Kaip pailsite, pasisemiate įkvėpimo?

Mano laisvalaikis aiškus – daug miego ir draugystė su jos didenybe „tyla“. Pats geriausias poilsis yra vienumoje, tyloje ar su geriausiu draugu. Nesu sporto ar ekstremalių dalykų gerbėja, bet labai myliu mišką, jūrą ir jaukius pasibuvimus su artimiausiais draugais.

Ne kartą sakėte, kad nemėgstate planuoti. Bet gal pasidalysite artimiausiais planais?

Gyvenime nieko neplanuoju. Kaip išeina, taip ir būna. Esu įpratusi gyventi nežinodama, ką veiksiu ryt, ir man tai labai patinka. Idėjos, sumanymai, būsimi koncertai gimsta pakankamai greitai ir tik artimiausiai ateičiai. Niekada negali žinoti, kas tau gali nutikti, tad gyvenu šia diena ir kaifuoju. Stengiuosi kuo daugiau būti savo pasaulyje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ore jau tvyro didžiausių metų švenčių – Kalėdų ir Naujųjų metų – laukimas. Ar laukiate jų?

Švenčių nesureikšminu, jos man – eilinės dienos. Kalėdų nebegaliu pakęsti, nes tuo laikotarpiu matau labai daug netikrumo, komercijos, neliko nieko sakralaus. Todėl švenčių nei laukiu, nei nelaukiu.

Daug didesnė šventė man – gruodžio 27-ąją vyksiantis koncertas. Pirmą kartą dainuosiu solo su kameriniu orkestru ir didžiule ritmo grupe didžiausioje Lietuvoje Kauno „Žalgirio“ arenoje. Man tai – didžiulis iššūkis, nes esu kamerinė atlikėja. Svajoju, kad į koncertą ateitų kuo daugiau žmonių, kurie nuoširdžiai norėtų manęs klausytis. O ar tai išsipildys, parodys tik laikas. Laukti liko nebedaug.

Svajonės pildosi?

Apie svajones negalima garsiai ir viešai kalbėti. Jos turi būti tik tavo ir tik tavyje. Linkiu visiems daugiau svajoti, kurti, nesibarti, džiaugtis bet kokia miela smulkmena. Su artėjančiomis šventėmis!

 

Rekomenduojami video