Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Mokytojo atostogos Norvegijos braškių laukuose, arba kiek stengiesi, tiek turi

Ar pe­da­go­go va­sa­ros atos­to­gos tu­rė­tų bū­ti braš­kių lau­ke pliau­piant lie­tui, su gu­mi­niais ba­tais, vabz­džiais, len­dan­čiais iš po krū­mų, ir pa­bu­di­mu vos auš­tant? „Ne­tu­rė­tų, – tei­gia Sim­no spe­cia­lio­sios mo­kyk­los mo­ky­to­jas Arū­nas Na­raus­kas, jau an­trą va­sa­rą iš ei­lės iš­vyks­tan­tis mė­ne­siui dirb­ti į už­sie­nį. – Ne­tu­rė­tų taip bū­ti, bet juk ne­ga­li­ma ai­ma­nuo­ti. To­dėl pa­si­rai­to­ju ran­ko­ves ir ban­dau gy­ve­ni­me kaž­ką keis­ti.“

Mo­ky­to­jas nuo gi­mi­mo

A.Na­raus­kas juo­kau­ja, kad mo­ky­to­ju dir­ba be­veik nuo gi­mi­mo, ta­čiau sa­vo pa­si­rin­ki­mu nė kar­to ne­abe­jo­jo.

„Ma­no mo­čiu­tė vi­sa­da sa­kė, kad pri­va­lau bū­ti mo­ky­to­jas. Juo ta­pau bū­da­mas dar tik sep­ty­nio­li­kos ir jau dvi­de­šimt tre­jus me­tus dir­bu Sim­no spe­cia­lio­jo­je mo­kyk­lo­je. Tai be­veik nuo pat gi­mi­mo“, – šyp­so­si jis.

Mo­ky­to­jas nuo pat dar­bo pra­džios mo­kyk­lo­je, tuo me­tu dar Sim­no in­ter­na­te, va­do­vau­ja sa­vo įkur­tai te­at­ro stu­di­jai „Ru­na“. Vai­kai te­at­ro stu­di­jo­je la­bai skir­tin­gi ir įvai­rūs – be­veik vi­si tu­ri spe­cia­lių­jų po­rei­kių.

Pa­klaus­tas, ar „Ru­nos“ pa­va­di­ni­mas pa­si­rink­tas dėl pa­ties var­do, A.Na­raus­kas pa­aiš­ki­na tik­rą­ją ver­si­ją.

„Ru­no­se ga­li pa­ma­ty­ti li­ki­mą, įžiūrėti kaž­ką gi­laus. Tuo­se vai­kuo­se ga­li­ma įžvelg­ti ir ta­len­tą, ir jų li­ki­mus. To­dėl ir su­gal­vo­jo­me pa­va­din­ti te­at­ro stu­di­ją „Ru­na“, – pa­sa­ko­ja pe­da­go­gas.

Sim­no spe­cia­lio­sios mo­kyk­los te­at­ro stu­di­jo­je vai­di­na ne tik vai­kai, bet ir su­au­gu­sie­ji. Jie gy­ve­ni­mo be te­at­ro ne­įsi­vaiz­duo­ja. Arū­nas at­sklei­džia, kad jo te­at­ro stu­di­ja di­džiau­sia Lie­tu­vo­je – vai­di­na net 26 ar­tis­tai.

„Ji yra ne­da­lo­ma, to­dėl kar­tais ne­iš­ei­na da­ly­vau­ti kai ku­riuo­se kon­kur­suo­se. Mes pa­si­rin­ko­me to­kį ke­lią – jau ge­riau vai­di­na vi­si ne­gu tik de­šimt iš­rink­tų­jų. Pats ra­šau kū­ri­nius, da­bar daž­nai adap­tuo­ja­me žy­mias skan­di­na­vų pa­sa­kas. Kai ku­rie žmo­nės tie­siog pa­ra­šo man ir pa­siū­lo sta­ty­ti kaž­ko­kius kū­ri­nius. Re­miuo­si jais, bet adap­tuo­ju sa­vaip, pri­de­du nau­jų ro­lių tam, kad vi­si tu­rė­tų vaid­me­nis“, – te­at­ro stu­di­jos spe­ci­fi­ką at­sklei­džia A.Na­raus­kas.

Vo­kie­ti­ja–Lie­tu­va–Nor­ve­gi­ja

Arū­nas mėgs­ta sa­vo dar­bą, ta­čiau pri­pa­žįs­ta, kad mo­ky­to­jų ir ki­tų švie­ti­mo sri­ties dar­buo­to­jų al­gos nė­ra itin di­de­lės. Dėl šios prie­žas­ties mo­ky­to­jas ap­si­spren­dė pa­pil­do­mai pa­dir­bė­ti už­sie­ny­je – per­nai pa­si­rin­ko šam­pū­nų įmo­nę Vo­kie­ti­jo­je, o šiais me­tais – braš­kių lau­kus Nor­ve­gi­jo­je.

Pe­da­go­gas tvir­ti­na, kad nė­ra lin­kęs de­juo­ti, ir ma­no, jei žmo­gui kaž­ko trūks­ta, jis tu­ri ne­bi­jo­ti pri­im­ti lem­tin­gą spren­di­mą ir pa­pil­do­mai už­si­dirb­ti.

„Pra­ei­tais me­tais da­ly­va­vau vie­no­je te­le­vi­zi­jos lai­do­je kar­tu su eko­no­mis­te Auš­ra Mal­dei­kie­ne. Ji sa­kė, kad mo­ky­to­jas per atos­to­gas tu­ri gu­lė­ti prie eže­ro, skai­ty­ti kny­gas ir il­sė­tis. Vė­liau, kai su­ži­no­jo, jog bu­vau Vo­kie­ti­jo­je, pa­klau­sė, ar to­kios atos­to­gos man nor­ma­lios. Ne, ne­nor­ma­lios. Bet ką pa­da­ry­si? Imi ir ban­dai kaž­ką keis­ti. Ma­nau, tie, ku­rie val­džio­je, tu­rė­tų su­si­rū­pin­ti, kad mo­ky­to­jams ne­pri­reik­tų to­kių atos­to­gų“, – pri­si­pa­žįs­ta Sim­no spe­cia­lio­sios mo­kyk­los pe­da­go­gas.

Arū­nas at­vi­rau­ja, kad dar­bas Vo­kie­ti­jo­je per­nai bu­vo sun­kus. Dirb­ti pra­dė­da­vo pu­sę sep­ty­nių ry­te, o baig­da­vo pu­sę še­šių va­ka­re. Vi­si gy­ve­no kam­ba­rė­liuo­se po ke­tu­ris ir mie­go­jo dvi­aukš­tė­se lo­vo­se.

Šiais me­tais A.Na­raus­kui taip pat siū­lė grįž­ti į Vo­kie­ti­ją, ta­čiau jis pa­si­rin­ko Skan­di­na­vi­ją: „Esu Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus na­rys ir mes ben­dra­dar­biau­ja­me su šia or­ga­ni­za­ci­ja Nor­ve­gi­jo­je. Kai ku­rie na­riai ži­no­jo, jog ieš­kau va­sa­rai dar­bo, ir pa­siū­lė at­vyk­ti į Nor­ve­gi­ją. Ir ke­tu­ri Rau­do­no­jo Kry­žiaus na­riai iš Sim­no iš­vy­ko į Nor­ve­gi­ją lai­mės ieš­ko­ti“ (juo­kia­si).

Kar­tu su juo vy­ko sim­niš­kis Dei­vy­das Bar­dzi­laus­kas, Sim­no Rau­do­no­jo Kry­žiaus va­do­vė ir bu­vu­si Sim­no spe­cia­lio­sios mo­kyk­los di­rek­to­rė Ele­na Dai­naus­kie­nė bei tos pa­čios mo­kyk­los lo­go­pe­dė Ri­mu­tė Ci­buls­kie­nė.

„Ke­tu­ri rau­don­kry­žie­čiai (trys iš jų pe­da­go­gai) iš­va­žia­vo į skan­di­na­viš­kus braš­ky­nus ir mė­ne­siui pa­ta­po „braš­ki­nių bri­ga­da“, kaip aš mėgs­tu va­din­ti“, – su hu­mo­ru dės­to pa­šne­ko­vas.

Iš­šū­kiai sve­ti­mo­je ša­ly­je ir dar­bas nuo anks­taus ry­to

Arū­no klau­siu, koks bu­vo pir­mas vaiz­das, at­vy­kus į kai­me­lį, ku­ria­me tu­rė­jo gy­ven­ti tris sa­vai­tes.

„Gy­ve­no­me kem­pin­ge. Kai pir­mą kar­tą pa­ma­čiau, jog to­kio­je ša­ly­je kaip Nor­ve­gi­ja ga­li bū­ti to­kios są­ly­gos, šiek tiek iš­si­gan­dau. Šim­tui pen­kias­de­šim­čiai žmo­nių skir­ta vie­na skal­byk­lė, vie­na vi­ryk­lė. Ma­ži kam­ba­rė­liai, dvi­aukš­tės lo­vos. Aš iš mū­sų ko­man­dos tur­būt la­biau­siai iš­si­gan­dau tos vie­tos, ma­niau, kad gy­ven­ti bus ne­sau­gu, ne­pa­ti­ki­ma“, – įspū­džiais da­li­ja­si mo­ky­to­jas.

Jis pa­sa­ko­ja, kad vi­siems rei­kė­jo min­ti ke­tu­ris ki­lo­met­rus iki dar­bo vie­tos. Tiek mo­te­rys, tiek vy­rai į dar­bą vyk­da­vo dvi­ra­čiais, bet ke­liai itin siau­ri, sta­tūs ir va­žia­vi­mas rei­ka­la­vo fi­zi­nių jė­gų.

Dar­bą Nor­ve­gi­jo­je lie­tu­viai ir ki­ti pra­dė­da­vo penk­tą ry­to, kel­da­vo­si ket­vir­tą, to­dėl, anot pa­šne­ko­vo, trū­ko mie­go. Dėl šal­to ir vė­ly­vo pa­va­sa­rio braš­kių der­lius šie­met ma­žes­nis nei anks­čiau, to­dėl ir uo­gų sky­ni­mas baig­da­vo­si dar iki vi­dur­die­nio.

Arū­nas pri­si­pa­žįs­ta, kad tu­rė­jo lais­vo lai­ko – ga­lė­jo ir pa­žve­jo­ti, ir pa­sig­ro­žė­ti Nor­ve­gi­jos vaiz­dais, ta­čiau kar­tu su ko­le­ga Dei­vy­du su­si­ra­do pa­pil­do­mo dar­bo ir kal­nuo­se tvė­rė tvo­rą ar­kliams.

Pa­klaus­tas, kas bu­vo sun­kiau­sia, pe­da­go­gas ne­dve­jo­ja: „Anks­tus kė­li­ma­sis, va­žia­vi­mas, dar­bas ant ke­lių. Vi­są lai­ką puo­lė ma­ša­lai, lįs­da­vo į au­sis, no­sį. Sun­ku bu­vo dirb­ti per liū­tį. Prieš­pas­ku­ti­nę die­ną pri­si­mi­niau lie­tu­viš­ką fil­mą „Ta­das Blin­da“. Ten vie­na­me epi­zo­de vy­rai per smar­kų lie­tų ri­ša ja­vus. Taip ir mes dir­bo­me – iš­si­pi­li van­de­nį iš ka­lio­šų ir ski­ni to­liau.“

„Wi-Fi“ ry­šys vei­kė tik vie­na­me ruo­že, to­dėl, kaip pa­sa­ko­ja A.Na­raus­kas, rei­kė­da­vo at­ras­ti tin­ka­mą vie­tą, nes no­rė­jo­si sek­ti nau­jie­nas gim­to­jo­je ša­ly­je, pa­lai­ky­ti ry­šį su tė­vy­ne.

Lie­tu­viš­kų pa­tie­ka­lų il­ge­sys

Klau­siu Arū­no, ko per tą ne­pil­ną mė­ne­sį, be ar­ti­mų­jų, pa­si­il­go iš Lie­tu­vos. At­sa­ky­mas – la­bai tra­di­ci­nis ir lie­tu­viš­kas.

„Ce­pe­li­nų ir šal­ti­barš­čių“, – juo­kia­si jis. Sim­no spe­cia­lio­sios mo­kyk­los pe­da­go­gas pri­si­pa­žįs­ta, kad braš­kių nie­ka­da per daug ne­mė­go, to­dėl ir dirb­da­mas lau­kuo­se pa­ra­ga­vo vos ke­lias. A.Na­raus­kas ti­ki­na, jog ry­te daž­niau­siai nie­ko ne­val­gy­da­vo, nes ne­spė­da­vo.

„Ve­žė­mės lie­tu­viš­kos mė­sos, la­ši­nių. Jų il­gam pa­ka­ko. Ar­ti­miau­sia par­duo­tu­vė bu­vo už 7 ki­lo­met­rų, to­dėl rei­kė­da­vo min­ti. Mums pa­si­se­kė, nes mus lan­ky­da­vo drau­gai nor­ve­gai, jie at­vež­da­vo mais­to. Nor­ve­gi­jo­je ne­ma­čiau nei varš­kės, nei grie­ti­nės, nei juo­dos duo­nos – ge­rai, kad bu­vo­me nu­si­ve­žę du ke­pa­lus, to­dėl drau­giš­kai da­li­jo­mės“, – apie mais­tą Nor­ve­gi­jos kem­pin­ge pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vas. Ir pri­du­ria, kad vie­ną po­pie­tę ko­le­gės Ele­na ir Ri­mu­tė pa­ga­mi­no lie­tu­viš­kų šal­ti­barš­čių, ku­riais pa­kvi­po vi­sa sto­vyk­la­vie­tė.

A.Na­raus­kas pa­ste­bi, kad Nor­ve­gi­jo­je mais­to kai­nos pa­na­šios kaip ir Lie­tu­vo­je. Tik la­bai bran­gus al­ko­ho­lis, ci­ga­re­tės. Pa­ti ša­lis, jo nuo­mo­ne, yra la­bai gra­ži ir ne­nu­vy­lė – nors ir su ka­lio­šais bei ma­ša­lais pa­šo­nė­je.

„Ma­nęs klau­sė: ar ne­sun­ku bu­vo iš­keis­ti kas­dien ne­šio­ja­mą kos­tiu­mą į dar­bi­nę ap­ran­gą? Ne, ne­sun­ku. Tie­siog trum­pam per­si­jun­gi ir da­rai kaž­ką, kad pa­ge­rin­tum sa­vo gy­ve­ni­mo są­ly­gas. Dar­bo už­mo­kes­tis yra toks, koks yra, ir kiek­vie­no pa­si­rin­ki­mas yra ar­ba gy­ven­ti tik iš to, ar­ba ban­dy­ti kaž­ką veik­ti. Gė­dos vi­siš­kai ne­jau­čiu. Aš tik gė­dy­čiau­si vog­ti ir pra­šy­ti iš­mal­dos, ta­čiau ne dirb­ti“, – at­vi­rau­ja te­at­ro stu­di­jos „Ru­na“ va­do­vas.

Pail­sė­ti ža­da lie­tu­viš­ka­me pa­jū­ry­je

Klau­siu pa­šne­ko­vo, ar dar su­spės šiais me­tais pail­sė­ti kaip tik­ras mo­ky­to­jas. At­sa­ko, kad su­spės, nes kar­tu su vie­na drau­ge iš Ame­ri­kos vyks į Jū­ros šven­tę Klai­pė­do­je. „Vi­si kei­kia lie­tu­viš­ką jū­rą, bet man pa­tin­ka. Ta at­mo­sfe­ra, žmo­nės, atos­to­gų nuo­tai­ka. Man ir pa­ti Lie­tu­va la­bai gra­ži“, – sa­ko A.Na­raus­kas.

Jis pri­du­ria, jog kai parsk­ri­do iš Nor­ve­gi­jos, iš­kart su­lau­kė ke­lių skam­bu­čių da­ly­vau­ti Aly­taus ra­jo­no ren­gi­niuo­se ir vėl įsi­lie­jo į kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą. Ne­tru­kus mo­ky­to­jas pri­va­lės grįž­ti į dar­bą, nes vyk­do pro­jek­tą su mo­ki­niais, ku­rie bai­gė Sim­no spe­cia­li­ą­ją mo­kyk­lą.

Pa­klaus­tas, ar ki­tais me­tais ža­da va­žiuo­ti į už­sie­nį ir vėl pa­si­rai­to­ti ran­ko­ves dar­bui, pa­šne­ko­vas link­si gal­vą: „Taip, ži­no­ma. Aš ne­nu­si­vy­liau, ne­iš­si­gan­dau, dar­bas ne­su­trik­dė ma­nęs. Ži­nau, kad kai ku­rie mo­ky­to­jai atos­to­gau­ja kal­nuo­se ar šil­tuo­se kraš­tuo­se, o kai ku­rie ski­na braš­kes ar­ba pa­kuo­ja šam­pū­nus. Se­niau sa­ky­da­vau, kad jau aš tai tik­rai ne­va­žiuo­siu į už­sie­nį už­dar­biau­ti, bet po­žiū­ris pa­si­kei­tė. Ir vis­kas yra ge­rai – kiek sten­gie­si, tiek tu­ri.“

Pa­bai­go­je pri­va­lau pa­klaus­ti, kas sun­kiau – mo­ky­ti vai­kus ar skin­ti uo­gas Nor­ve­gi­jos lau­kuo­se?

Arū­nas su­si­mąs­to. „Abu dar­bai sun­kūs. Čia kaip tas pa­ly­gi­ni­mas: ar ki­log­ra­mas plunks­nų, ar ki­log­ra­mas ak­me­nų dau­giau sve­ria? Skir­tu­mas tas, kad braš­kių lau­kai ne­tei­kia jo­kio ma­lo­nu­mo. Dar­bas su mo­ki­niais sun­kus, bet jis su­tei­kia džiaugs­mo. Mo­ky­to­jas in­ves­tuo­ja į vai­kus, ug­do ir, kai ma­to juos lai­min­gus, džiau­gia­si pats“, – apie mo­ky­to­jo dar­bą dės­to pa­šne­ko­vas.

 

Rūta GINIŪNAITĖ

Rekomenduojami video