Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos vasaros renginių programa „Pėdink į Girulius“ nustebino dar vienu išskirtiniu Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtu renginiu, kurio metu prisiminta viena ryškiausių šimtmečio asmenybių – mažutėlių tarnu vadintas Tėvas Stanislovas (Mykolas Algirdas Dobrovolskis, 1918–2005).

Kartu su renginio režisiere Dalia Kancleryte, broliais Benediktu, Astijumi, Vincentu ir muzikos kūrinius atlikusia Angele Joknyte prisiminta Tėvo Stanislovo asmenybė, jo gyvenimo kelias, nuveikti darbai, didžiulis indėlis į tautos dvasinių vertybių puoselėjimą ir žmonių širdyse pasėta meilės, tikėjimo ir vilties tąsa šiandien.

„Vienuolis kapucinas, tremtinys, drąsus pamokslininkas. Vertėjas, kolekcininkas ir... poetas, – taip apie Tėvą Stanislovą kalbėjo D.Kanclerytė. – Jis neskirstė žmonių. Jo pašaukimas – būti su visais.“ Tėvui Stanislovui reikėjo tiesos, tikrumo, gyvenimo, o ne vaidybos. Po aštuonerių metų kalėjimo Vorkutoje, kur jam teko sunkiai dirbti anglies šachtose ir statybose, paklaustas, ar išsižadėjo savo įsitikinimų, Tėvas Stanislovas atsakė, kad bėgant metams jie tik gilėja.

Tėvas Stanislovas savo gyvenimu parodė, kad negalima nustoti tikėti gėriu, negalima atstumti nė vieno žmogaus. Pas jį net į atkampiausias parapijas, po kurias jis buvo kilnojamas kaip ypač pavojingas valdžiai asmuo, ieškodami atsakymų į didžiuosius būties klausimus nuolat plaukte plaukė žmonės. Turi tėvas Stanislovas ir sekėjų, mokinių.

„Daug dalykų, kuriuos turiu šiandien, koks esu, yra iš Tėvo Stanislovo, – pasakojo mylimiausias Tėvo Stanislovo mokinys brolis Benediktas. – Kasdien jį prisimenu, visada su juo pasitariu prieš ką nors darydamas.“

Brolis prisiminė dar nenagrinėtą sąsają tarp Viliaus Orvido (1952–1992) ir Tėvo Stanislovo. Anot brolio Benedikto, Orvidų sodybos atsiradimo impulsas, postūmis – Tėvo Stanislovo aplinka, meilės įtaka. Jei ne tėvas Stanislovas, Orvidų sodyba, ko gero, nebūtų buvusi įkurta.

Maldos vyras

Kalbėdamas apie Tėvą Stanislovą brolis Astijus prisiminė laikotarpį, kai maždaug prieš 30 metų, dar būdamas klierikas, lankėsi Paberžėje, kurią galima vadinti pačia garsiausia rezistencijos vieta Lietuvoje.

„Tėvas eidavo melstis naktį, – pasakojo brolis Astijus. – Melsdavosi žvakių šviesoje, giedodavo. Iš pradžių nenorėjo, kad klierikai eitų kartu. Bet kartą įsidrąsinau, nuėjau... Tėvo Stanislovo malda buvo ypatingas pokalbis su Dievu. Jis buvo ne arti, bet jame. Negalėdavai įsilieti į maldą, neišblaškydamas to buvimo. Tai buvo taip tikra. Atrodė, kad esi šalia paslapties, o vartai į tą paslaptį – Tėvas Stanislovas.“

Atstumtųjų kapeliono iššūkiai

Paskutiniu Tėvo Stanislovo mokiniu vadinamas brolis Vincentas prisiminė vieną gražiausių jo savybių – atvirumą kiekvienam žmogui. Norėdami jaustis saugūs, apsisaugoti nuo kitų, įsirengėme visur vaizdo kameras. Bet ar jaučiamės saugesni? „Tėvas visus priimdavo, sutikdavo, išlydėdavo... Nebijodavo, – kalbėjo brolis Vincentas. – Man patiko jo santykis su pavargusiais nuo gyvenimo žmonėmis, atstumtaisiais, turinčiaisiais priklausomybių, kuriuos jis švelniai vadindavo „ligoniukais“. Priimdamas žmogų leisdavo pajusti, kad jis yra mylimas, kad Dievas jį priima ir mėgaujasi juo.“

Kalbėdamas apie pagalbą asmenims, esantiems socialinio gyvenimo užribyje, brolis prisipažįsta, kad niekada negalvojo, jog ką nors įkurs, kažkam padės. Tačiau Tėvas Stanislovas turi didžiulę įtaką vienuoliams kapucinams, ir jie eina reikiamu keliu. Vienuolių durys visada atviros tiems, kuriems reikalinga pagalba, kurie nori pagyventi kitoje aplinkoje, pasimelsti. Aplanko sunkiai nusakomi jausmai, kai buvęs alkoholikas, praradęs šeimą, vaikus, padaręs nusikaltimų, rankose laiko žvakę ir susikaupęs meldžiasi. Tačiau neverta kalbėti apie pergales – svarbiausia išbūti ten, kur esi.

„Svarbiausia, kad gyvenime nusėstų drumzlės, – kiekvienam primena brolis Vincentas. – Tu privalai sustoti, nurimti. Tada pamatai, kaip viskas turi būti. Dėl to dvi valandas kasdien reikia skirti maldai.“

„Dvi dienos... ir viskas“

Tėvas Stanislovas turėjo ypatingą dovaną iš pirmo žvilgsnio suprasti žmogų – tarsi matė jo sielą ir galėjo įvertinti, kiek ir kokios pagalbos jam reikia. D.Kanclerytė prisiminė 1993 metus, kai atvyko į Dotnuvą. Prisistatė, pasakė, kad norėtų pagyventi, pabūti, pasikalbėti, o Tėvas Stanislovas, pažvelgęs į ją, labai lakoniškai atsakė: „Dvi dienos, ir viskas!“ A.Joknytė pašmaikštavo, kad Daliai labai pasisekė, mat jai dar tą pačią dieną buvo liepta važiuoti namo...

Praėjus trylikai metų po Tėvo Stanislovo mirties, Paberžė išlieka tikinčiųjų traukos vieta. Bibliotekos direktorė B.Lauciuvienė pasidžiaugė, kad daugybė į renginį susirinkusių žmonių nepabūgo alinančio karščio, nepasirinko kitų vasariškų pramogų, o atėjo švęsti gerumo, vilties ir meilės šventės – būtent taip galima pavadinti vakarą, skirtą Tėvui Stanislovui, kurio pasėti gerumo grūdai tvirtai laikosi Lietuvos šimtmečio istorijos dirvoje.

Loreta Liutkutė