Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Meilės emigrantė: „Lietuve gimiau, lietuve ir liksiu“

 Akvilę Balionytę galima pavadinti meilės emigrante. Moteris su vyru australu pradžioje gyveno Lietuvoje, tačiau prieš aštuonerius metus nusprendė išvykti į sutuoktinio gimtinę tolimąją Australiją, kur jam paprasčiau susirasti darbą.

Kai likimas tave nubloškė į Australiją, kokia buvo ta pradžių pradžia? Ar dar prisimeni pirmąjį įspūdį, kurį padarė ši šalis?

Tai buvo ne pirmoji mano kelionė į Australiją, jau lankiausi joje, kai nutarėme išvykti ten nuolat gyventi. Sužavėjo labai savita ir graži gamta, besikeičiantys kraštovaizdžiai, netgi pats šalies dydis. Išsiruošus aplankyti vyro giminaičių ar draugų, dažnai tenka važiuoti 6–8 valandas, kol pasieki tikslą,ir tiek pat atgal.

Nuvykus į bet kurią naują šalį tenka labai daug naujo išmokti. Sunkiausia man buvo priprasti gyventi be šalia esančių artimųjų. Turėjau pradėti viską nuo pradžių, net ir studijas, nes Lietuvoje įgytas diplomas ten jokios vertės neturi, taip pat teko vėl rūpintis vairuotojo pažymėjimu, susirasti draugų ir t. t.

Australijoje gyveni jau ilgai. Kuo ši šalis tau miela, įdomi, patraukli, o kuo galbūt svetima?

Dabar Australija yra mano antrieji namai. Man pasisekė, nes gyvenu mažame kurortiniame miestelyje, aplinkui daugybė paplūdimių, keletas ežerų ir upių, kalnai, labai draugiška bendruomenė. Oras dažniausiai geras, todėl daug laiko praleidžiame gamtoje. Žmonės draugiški, šypsosi, sveikinasi. Labai paprasta gatvėje, paplūdimyje ar parduotuvėje pradėti pokalbį su visai nepažįstamu žmogumi. Patinka žmonių nesavanaudiškumas – australai daug laiko skiria savanoriškai benruomeninei veiklai: vaikų sporto treneriai, gelbėtojai, miškų gaisrininkai ir kiti dirba visuomeniniais pagrindais, už tai negaudami jokio piniginio atlygio. Čia daug galimybių vaikams sportuoti, mokytis, dirbti, įgyti naujų igūdžių.

Vienintelis dalykas, prie kurio niekaip nepriprantu, – karštos Australijos vasaros. Šią vasarą dažnai būdavo daugiau kaip 40 laipsnių.

Asmeninio archyvo nuotr.

Su kokiais didžiausiais išbandymais teko susidurti gyvenant svetur?

Kaip minėjau, sunkiausia buvo viską pradėti iš naujo, perprasti australų kalbą. Dar slegia tai, kad negaliu kada panorėjusi sugrįžti į Lietuvą – kelionė ilga, bilietai brangūs. Dabar su dideliais išbandymais jau nebesusiduriu, tik naujai sutiktiems žmonėms labai sunku ištarti mano vardą, tad tenka mokyti.

Papasakok, kaip atrodo jūsų šeimos diena. Kuo tu užsiimi, kaip su šeima praleidžiate laisvalaikį, ar turite kokių pomėgių?

Kiekviena diena dažniausiai būna kitokia. Vyras 6 val. išvažiuoja į darbą, paskui vyresnieji vaikai keliauja į mokyklą. Dvi dienas per savaitę vežu mažąją į darželį, susitvarkau reikalus mieste, kartais padedu vaikų mokykloje, miesto bibliotekoje. Po pietų vežu vaikus į gimnastikos, futbolo, šokių treniruotes, plaukimo pamokas. Vasarą važiuojame prie jūros, ežero arba upės. Vakarais mes su vyru pasikeisdami skiriame laiko savo pomėgiams, jis – futbolo treniruotėms, aš – kursams ir įvairioms savanorių organizacijoms. Esu mūsų miestelio pagalbos tarnybos narė, todėl bet kuriuo paros metu galiu būti iškviesta ieškoti dingusių ar pasiklydusių žmonių, padėti audrų ar potvynių metu, bendradarbiauti su policija nusikaltimo vietose. Mano dienos planai gali labai greitai pasikeisti – jei pagaliau susiruošiu perdažyti židinį namuose ar iškepti pyragą, žiūrėk, po 20 minučių lietui lyjant jau galiu būti ant kieno nors namo stogo ir kartu su kolegomis bandyti sutvarkyti vėjo padarytą žalą arba ieškoti miškuose pasiklydusio senuko. Vieninteliai dalykai, kurie kartojasi kiekvieną dieną, – namų tvarkymas ir valgio gaminimas.

Savaitgaliais dažnai su vyru pasidalijame vaikus ir vežame juos į įvairiuose regiono miesteliuose vykstančias futbolo arba gimnastikos varžybas. Nuolat remontuojame savo namus, tvarkome sodą. Kai turime daugiau laisvo laiko, keliaujame ir stengiamės pamatyti ką nors naujo. Gyvenimas prie jūros su trimis vaikais, šuniu ir būriu kitų augintinių niekada nebūna nuobodus.

Asmeninio archyvo nuotr.

Esi trijų vaikučių mama. Kokių spalvų į tavo gyvenimą įnešė ši patirtis? Ir kaip sekasi dabar, kai vaikučiai jau ūgtelėję?

Aš vis dar mokausi būti mama, tai lyg mokykla ar universitetas, tik niekada negauni baigimo diplomo. Kiekvieną dieną išmoksti kažko naujo, sužinai ne tik apie vaikus, bet ir apie save.

Fiziškai dabar daug lengviau, nes mano vaikai labai savarankiški, daug ką padaro patys. Ironiška: kai vaikai maži, norisi, kad jie greičiau užaugtų, o kai jie paauga, norisi, kad laikas sustotų, kad kuo ilgiau galėtumei džiaugtis mažomis rankutėmis ant tavo kaklo. Augindama vaikus išmokau džiaugtis mažais dalykais, vertinti tai, ką turiu, neskubėti, į daugelį dalykų gyvenime žiūrėti daug paprasčiau.

Koks šiandien yra tavo ryšys su Lietuva? Ir kokia tau ji atrodo tiek laiko pragyvenus svetur? Ar grįžti čia retkarčiais?

Lietuvoje gyvena mano tėvai, sesuo ir visi artimieji. Ši šalis yra mano namai, tik gaila, kad joje apsilankau tik kas kelerius metus. Manau, pagyvenusi svetur aš tik dar labiau supratau, kokia ji graži ir savita. Lietuvos gamta nuostabi savo paprastumu. Tik gaila, kad kuo toliau, tuo labiau ryškėja Lietuvoje tvyrantis politinis negatyvumas, niūri nuotaika ir vadinamojo pramogų pasaulio dirbtinumas. Žmonės savo energiją, pinigus ir laisvą laiką galėtų skirti prasmingesniems darbams, išmokti daugiau duoti, o ne imti.

Ar aktyvi Australijoje lietuvių bendruomenė? Ar dažnai sutinki lietuvių, su jais bendrauji? Kaip lietuvybę stengiesi perduoti savo vaikams? O gal atvirkščiai – pamažu tampi labiau australe nei lietuve?

Australijos didmiesčiuose gyvena nemažai lietuvių, yra įkurtas Lietuvių klubas, kuriame susirenkama per šventes, valstybinius minėjimus, organizuojami sporto ir kiti susitikimai, leidžiamas savaitraštis, prie kurio leidybos kartais prisidedu.

Mūsų miestelyje lietuvių, kiek žinau, daugiau nėra. Nors kartkartėmis draugai ar pažįstami praneša apie sutiktus laikinai į miestelį atvykusius lietuvius.

Ne, australe tikrai netampu. Lietuve gimiau, lietuve ir liksiu. Aš su vaikais visada kalbu lietuviškai, skaitome lietuviškas knygas, marginame kiaušinius per Velykas, per Kūčias laužome kalėdaičius, kurių man visada atsiunčia močiutė iš Lietuvos. Balta mišrainė, bulvių apkepas ir pyragas „Tinginys“ dažni svečiai ant mūsų stalo. Vaikai didžiuojasi tuo, kad yra pusiau lietuviai, pasakoja apie Lietuvą mokykloje, moko draugus kalbeti lietuviškai.

Ir apie svajones – kokios jos?

Aš neturiu ir niekada neturėjau didelių svajonių. Man svarbūs maži dalykai – kad mylimi žmones šypsotųsi, visi būtume sveiki. Norėčiau aplankyti dar daug naujų vietų (nesvarbu, ar tolimą šalį, ar netoliese esantį miestelį), turėti daugiau galimybių aplankyti Lietuvą, kasdien išmokti ką nors naujo. Gyvenimas nenuspėjamas, svarbu džiaugtis tuo, ką turi dabar.

 

Rekomenduojami video