Eglutė skarota, eglutė... geltona – taip perfrazavus vaikišką dainelę galima pavadinti lietuvišką šakotį. Kvepiantis vanile, švelnus, burnoje tirpstantis desertas per visas šventes puošia lietuvių stalus. Nenuostabu, kad Druskininkų rajone šakočių garbei iškilo muziejus.

Nelengvas verslas

Kas gali geriausiai žinoti paslaptis, susijusias su šakočiais, jei ne šakočių karaliumi vadinamas Romualdas Spulis, žmogus, kepantis juos jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus.

„Nei vestuvės, nei krikštynos mūsų šalyje neįsivaizduojamos be tradicinio šakočio. Tai – ypatingas desertas, vaišių stalo puošmena. Šventei baigiantis taip smagu šakotį laužyti rankomis ir dalytis su artimaisiais, ar tai ne simboliška? Dažnai juo gardžiuojamasi ir per didžiąsias metų šventes – Kalėdas ar Naujuosius metus“, – tikino R.Spulis.

Tuometėje Žemės ūkio akademijoje inžinieriaus-mechaniko specialybę įgijęs verslininkas karjeros pradžioje dirbo kolūkyje, rūpinosi žemės ūkio technika. Vėliau Ignalinoje gamybą pradėjęs verslininkas prieš kelerius metus šalia Druskininkų, ant Ratnyčios upelio kranto, įsigijo šimtametį malūną, kurį supo didelė vaizdinga teritorija.

„Ilgokai ieškojau erdvės, kur galėčiau plėsti savo verslą, o Druskininkai – labai tinkama vieta, geresnės nerasi. Čia mažiausias sezoniškumas, – pasakojo jis. – Gal tik porą mėnesių žiemą turistų šiek tiek sumažėja.“

Gaminant šakotį kepėjui tenka nuolat būti prie įkaitusios krosnies ar atviros ugnies.

Buvusiame sename malūne verslininkas įkūrė viešbutį, restoraną (beje, jame sėdima ant rankų darbo masyvių ąžuolinių kėdžių). Pastarojo interjeras primena šakočius – nuo lubų nukarę milžiniški stilizuoti varvekliai.. Čia nuolat rengiamos ir lietuviško kulinarinio paveldo pamokos – parodomasis šakočių kepimas. Per kelis mėnesius šalia malūno iškilo sodyba „Ignė“, kuriai vadovauja viena iš šakočių karaliaus dukrų.

Verslininkas pripažino, kad šis užsiėmimas nežada aukso kalnų, vis dėlto tvirtumo suteikia mintis, kad verslas yra pakankamai sunkus, nelabai pelningas, reikalaujantis daug rankų darbo, todėl didelės konkurencijos nėra. R.Spulis pasakojo, kad iš dešimties atėjusių kepėjų lieka tik vienas: „Pagrindinė priežastis – karštis. Kepėjui tenka nuolat būti prie įkaitusios krosnies.“

Įspūdingą rekordininką kepė geriausios kepėjos.

Legenda apie Barborą Radvilaitę

„Baum kuchen“ išvertus iš vokiečių kalbos reiškia „medžio pyragas“. Pasakojimai apie šakočius siekia XV a. Vakarų Europoje šakočius pradėję kepti vienuoliai ilgą laiką griežtai slėpė jų receptą. Iš viso žinoma apie 60 šakočių receptų. Tačiau dauguma vadinamųjų faktų apie šakočius iš tiesų yra gana prieštaringi. Panašūs gardėsiai kepami Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje ir net Japonijoje, tiesa, skiriasi ragelių forma ir formavimo principas.

Daug šalių norėtų pretenduoti į šalies, kurioje buvo iškeptas pirmasis šakotis, vardą. Ginčai šia tema vis dar vyksta. Lietuviai taip pat šakotį įtraukė į savo kulinarinį paveldą – juk daugiau niekas nemoka iškepti tokio gardaus ir tokios įdomios struktūros deserto. Beje, savo istorinį pasakojimą apie šakočio kilmę lietuviai taip pat turi. Esą jis atsirado Barboros Radvilaitės laikais. Ruošdamasi puotai ji paskelbė gyventojams skaniausio pyrago konkursą ir pažadėjo nugalėtojui padovanoti žemės. Atėjo konkurso diena. Barbora ėjo pro sustatytus įmantriausius saldumynus ir pamatė paprastą vaikinuką Juozą. Jis nedrąsiai pasiūlė jai paragauti nematyto patiekalo – šakočio. Barbora paragavo ir susižavėjusi paskelbė vaikiną nugalėtoju. Tačiau vietoj žemės jis paprašė Barboros Radvilaitės papuošalų, nes netrukus ketino pasipiršti ir norėjo, kad jo būsima žmona atrodytų taip gražiai, kaip tikra karalienė. Barborai patiko ši vaikino idėja: ji padovanojo jam papuošalų,  ir pati atėjo į vestuves. Puotoje jie, žinoma, vaišinosi šakočiais. Nuo to laiko jie tapo tradiciniu vestuvių pyragu.

Iš tiesų ši istorija gana abejotina, vargu ar tais laikais buvo žinomas ypatingas šakočių kepimo būdas. Anekdotais apaugo ir kita, jau šių laikų, istorija. Prieš porą metų Kauno oro uoste moteris bandė įnešti į lėktuvą šakotį, skirtą užsienyje gyvenančiai dukrai. Oro bendrovės taisyklės draudė su savimi turėti kokių nors papildomų daiktų, išskyrus numatytą rankinį bagažą, tačiau keleivė tikino, kad jai gyvybiškai svarbu nugabenti šakotį. Deja, oro uosto personalo nepavyko įtikinti. Tada moteris sumaniai prisitvirtino šakotį ant galvos. Ji teigė, kad tai esąs jos galvos apdangalas, stiliaus detalė, todėl ji turinti teisę taip „pasipuošusi“ lipti į lėktuvą. Pagaliau keleivei pavyko – ji sėkmingai išskrido su lauktuvėmis ant galvos.

Muziejaus gimimas

Kad ir kaip būtų, su šakočiais likimą susiejęs šių desertų karalius pradėjo rašyti naują tikrą lietuvišką istoriją. Būtent jis įkūrė pirmąjį Šakočių muziejų, kuriame atkurtas visas šakočio kelias – nuo grūdų sėjos ir vištų auginimo iki iškepto gaminio. Tarp istorinių eksponatų, saugomų sodyboje, yra ir nuo 1923 m. veikianti šakočių kepimo įranga. Beje, pačią muziejaus įkūrimo idėją padiktavo gana paprasta priežastis. Didžiausią pasaulyje šakotį iškepusi R.Spulio įmonė tiesiog neturėjo, kur jo padėti, ir šakočio rekordininko atsiradimo proga gimė muziejus. Tą dieną iškepto pagrindinio muziejaus eksponato aukštis – 3 metrai 72 centimetrai. Svoris – beveik 86 kilogramai.

Vienas eksponatų - sviestamušė.

Pasak mus lydėjusio muziejaus darbuotojo ir tikro šakočių gerbėjo Edvino, čia eksponuojami įvairių formų ir dydžių šakočiai, tarp jų ir tokių formų , kurios populiarios tokiose šalyse kaip Vokietija, Austrija, Lenkija ir kitose. Galima susipažinti ir su jų receptūromis.

Be šakočio lietuviškos virtuvės neįsivaizduojantis R.Spulis sako, kad jam smagu domėtis šio skanėsto istorija, paruošimo technologija ir savo žiniomis pasidalyti su kitais.

R. Spulis

„Man malonu, kai žmonės domisi šakočiais, o mes, lietuviai, galime pasigirti tokiu į nacionalinę virtuvę įsiliejusiu desertu, kurio gaminimas turi gana gilias tradicijas. Manau, kad ne gintaras yra tikrasis mūsų auksas, o šakotis“, – teigė verslininkas.

Šakočio tešlos sudėtis labai paprasta – kiaušiniai, cukrus, miltai, sviestas, grietinėlė. Kiekvienas meistras dar gali sugalvoti, kaip savo patiekalą pagardinti – citrinos žievelėmis, šokolado glajumi ar kuo tik fantazija leidžia. Tačiau pasigaminti jo namuose nepavyks – pernelyg sudėtinga technologija. Šakotis kepamas įkaitintoje krosnyje, pilant tešlą ant volo. Krosnį reikia kūrenti beržinėmis arba alksninėmis malkomis. Volas įkaitinamas ir ištepamas išlydytu sviestu. Tada vienas žmogus pila ant jo tešlą, o kitas tuo metu suka volą. Kuo greičiau suka, tuo ilgesni spygliai išeina. Kai tešla apkepa ir tampa gelsva, pilami kiti sluoksniai. Taip kartojama tol, kol šakotis tampa norimo storio. Visas procesas gali užtrukti net kelias valandas.

Įveikti švedai ir prancūzai

Muziejuje stovintis svarbiausias eksponatas – didžiulis šakotis, sumušęs pasaulio rekordus ir įrašytas į Gineso knygą. Ligšiolinis šakočio aukščio rekordas (3,6 metro) nuo 1985 metų priklausė švedams. Sunkiausiu šakočiu galėjo pasigirti prancūzai – 2002 metais jų iškeptas pyragas svėrė 63, 8 kilogramo. Taigi lietuviškas šakotis pranoko ir prancūzų, ir švedų kepinius.

Dabartiniam Gineso rekordininkui iškepti panaudota: 1 700 kiaušinių, 64 kilogramai miltų, 45 kilogramai sviesto, 48 kilogramai cukraus, 29 kilogramai grietinės, 3,2 kilogramo raudonojo palmių aliejaus ir beveik ketvirtis kilogramo kvapiųjų medžiagų. Tokiam gigantui iškepti buvo pagaminta speciali įranga: 4 metrų ilgio malkomis kūrenama kepimo krosnis, daugiau nei 3,7 metro ilgio nupjauto kūgio metalinė forma, kurios skersmuo apačioje – 90, o viršuje – 40 centimetrų, šis kūgis svėrė 187,5 kilogramo. Taip pat buvo pagaminta 4 metrų ilgio ir apie 1,5 metro pločio skarda tešlai. Iš viso šiai įrangai pagaminti buvo panaudota apie 800 kilogramų metalo.

Milžiniško šakočio kepimas – sudėtingas ir atsakingas darbas, dėl menkiausios klaidos rekordinis pyragas galėjo tiesiog subyrėti. Beje, nuo to buvo apsidrausta: tokiu atveju šakotis būtų kepamas iš naujo, tešlos tam buvo paruošta pakankamai. Gaminys keptas atsargiai ir kantriai. Užpylus vieną sluoksnį tešlos, laukta, kol dings blizgesys ir jis paruduos. Tai rodo, kad šis sluoksnis iškepė, jau galima pilti naują. Iš pradžių kepimo forma sukta lėtai, kad susidarytų tvirtas šakočio pagrindas, o vėliau kūgis buvo sukamas greičiau, kad susiformuotų pagrindinis šakočio ypatumas – rageliai. Specialiai tai dienai buvo paruošta net 578 kilogramai tešlos, kuri buvo supilta į kibirus po 17 kilogramų. Tokių kibirų iš viso pasiruošta 34 ir į Druskininkus jie atvežti automobilyje su šaldymo įranga.