Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Luara – kukurūzų ir pieno kraštas

Prancūzijos Luaros regioną įsivaizduojame ne tik kaip nuostabaus grožio pilių, bet ir kaip pieno ūkių bei auksu spindinčių kukurūzų kraštą.

Išgelbėti nuo sausros

Tikrovė pasirodė esanti daug rūstesnė. Įsivaizduoti žaliuojantys, vešlūs Luaros slėnio laukai pro autobuso langus atrodė tarsi ištikti gamtos katastrofos: karščių išdegintos pievos, beveik ištisai ruduojantys laukai ir tik vietomis sušmėžuojantys nedideli žaliuojančių pasėlių intarpai. Šalia oriai tekanti Luara taip pat atrodė gerokai išvarginta sausringos vasaros – gerus du trečdalius, jei ne daugiau, jos vagos pločio sudaro suneštas smėlis. „Čia paskutinį kartą lijo birželį, – tarsteli FNPSMS, Prancūzijos nacionalinės kukurūzų ir sorgų sėklų augintojų asociacijos, pasikvietusios žurnalistų iš kelių ES šalių, atstovas. – Per du mėnesius iškrito tik 10 mm kritulių.“

Sausros išvarginta Luara drėkina regiono ūkininkų laukus. Autoriaus nuotr.

Pasisukioję po mažus miestelius jungiančių plentų kryžkeles, pralėkę pro beveik suvenyrinius Luaros krašto bažnytkaimius ir šiek tiek panardę asfaltuotais kaimo keliukais (jokių žvyrkelių!), sustojame prie sodriai žaliuojančio lauko. Tai, žinoma, kukurūzai, įžūliai žaliai atrodantys saulės išdegintų kaimyninių laukų fone. Mūsų jau laukia bendrovės „Limagrain Group“, vienos didžiausių pasaulyje sėklininkystės įmonių, padalinio „Limagrain Europe“ darbuotojai, pasiruošę atskleisti dalį įmonės, pernai iš sėklų auginimo ir prekybos uždirbusios 543 mln. eurų, sėkmės recepto. Pasirodo, paslaptis paprasta: šiose apylinkėse, kuriose 1 200 ha apsėta „Limagrain Europe“ užsakymu auginamomis įvairiomis sėklinių kukurūzų veislėmis, visi laukai yra drėkinami Luaros vandeniu.

Kadangi upė smarkiai nusekusi, vandenį irigacijos reikmėms leidžiama imti tik dieną ar dvi per savaitę, bet to pakanka, kad kukurūzai augtų ir bręstų nekeldami didesnio nerimo nuolat jų būklę prižiūrintiems „Limagrain Europe“ specialistams. Šie laukai priklauso ne pačiai įmonei, o vietos ūkininkams, besiverčiantiems sėklinių kukurūzų auginimu.

Pašarinių kukurūzų derlių vietos ūkininkų užsakymu nuima mechanizatorių kooperatyvas. Autoriaus nuotr.

„Šiais laikais, jei nori dirbti pelningai, privalai specializuotis“, – aiškina mus lydintis bendrovės atstovas Guy'us Lamoureux. Pasak jo, vidutiniškai vietos ūkininkai turi po 50–60 ha dirbamos žemės, kurią visą užsodina „Limagrain Europe“ užsakymu auginamais įvairiais kukurūzų hibridais. Dėl kruopščios priežiūros šiuose laukuose užauginamos geros kokybės sėklos. Kukurūzai šiame buvo pasėti gegužės 15 dieną, o šiandien jie jau turėtų būti nuimti: baigiančių bręsti burbuolių drėgnis jau buvo priartėjęs prie reikiamos 30–55 proc. ribos. Kituose laukuose derlius bus nuimamas kiek vėliau, bet iki lapkričio 1 dienos, kaip ir priklauso, žaliuojančių kukurūzų niekur nebepamatysi.

Vos kelios dienos beliko, iki bus imamas šių sėklinių kukurūzų derlius. Autoriaus nuotr.

Tikrina ir spalvą

Anaiptol ne visi kukurūzus auginantys Luaros krašto ūkininkai gali sau leisti įsigyti irigacinių sistemų. Tačiau auginantieji juos sėklai neturi kito pasirinkimo: „Limagrain Europe“ kokybės reikalavimai dideli, tad derlius neturi priklausyti nuo gamtos kaprizų. Pasėliai rūpestingai saugomi nuo ligų ir kenkėjų. Nors naudojamos lapų apipjaustymo ir derliaus nuėmimo mašinos, sėklinių kukurūzų auginimas reikalauja daug darbo jėgos: ūkininkams paprastai talkina iš aplinkinių miestų atvykstantys užsidirbti studentai.

Aukso spalva šviečiančių burbuolių transformacija į tūkstantines ar šimtus kartų didesnes finansines įplaukas sėklų augintojų ir supirkėjų bankų sąskaitose prasideda nuo kelionės į netoliese esantį „Limagrain Europe“ sėklų fabriką. Kol derlius dar nepradėtas imti, mašinos ilsisi, bet kukurūzų sėklų apdorojimo gamybinis ciklas jau paruoštas. Kai į fabriko kiemą ims sukti pirmieji sunkvežimiai su burbuolėmis, darbas čia virs 7 dienas per savaitę ir 24 valandas per parą, 15 nuolatinių darbuotojų talkins papildomai pasamdyti žmonės. Dirbdamas visu našumu, fabrikas gali priimti iki 440 t kukurūzų burbuolių per parą. Čia jos džiovinamos, įvairių hibridų sėklos kruopščiai tikrinamos, ar nėra užkrėstos kokiomis nors ligomis, atidžiai rūšiuojamos (naudojama net sėklų spalvos tikrinimo mašina), kad būtų pasiektas kuo didesnis jų homogeniškumas. Vienas svarbiausių etapų – laboratorinė kontrolė, turinti užtikrinti, kad visos sėklos būtų aukštos kokybės, o jų daigumas nebūtų mažesnis nei 90 proc. Pasak laboratorijos darbuotojų, dažniausiai jis būna dar didesnis ir vidutiniškai siekia 98 proc. Supakuota „Advanta“ ir LG prekės ženklais pažymėta produkcija keliauja beveik į 50 pasaulio šalių, tarp jų ir į Lietuvą.

„Limagrain“ sėklų fabriko laboratorijoje tikrinamas sėklų daigumas. Autoriaus nuotr.

26 centai

Pašarinių kukurūzų laukai nelepinami Luaros vandenimis, tačiau, kaip prasitarė vienas savo laukus aprodęs vietos ūkininkas, kukurūzas – stebuklingas augalas, ištveriantis ir nemalonius gamtos kaprizus. Meno ir Luaros departamentas, kuriame lankėmės, priklauso Luaros regionui, o jis kartu su Bretane ir Žemutine Normandija yra Prancūzijos pienininkystės kraštas. Šiuose trijuose šalies regionuose išauginama 60 proc. šalies pašarinių kukurūzų. Šios kultūros silosas – pagrindinis pietvakarių Prancūzijoje auginamų galvijų pašaras, o žurnalistus į svečius pasikvietę ARVALIS augalininkystės instituto „La Jaillere“ tyrimų centro specialistai stengiasi kuo geriau pritaikyti pašarinių kukurūzų hibridus regiono pieno ūkių poreikiams. Pasak jų, šeriant melžiamas karves kukurūzų silosu primilžis, palyginti su kitais pašarais, padidėja vidutiniškai 0,5 litro per dieną. Jei ūkyje yra 100 melžiamų karvių, per metus vien dėl to gaunama papildomai 15 500 l pieno, vadinasi, 4 650 eurų didesnes pajamas. „La Jaillere“ eksperimentiniame ūkyje tiriami įvairių pašarinių kukurūzų hibridų ypatumai, stengiamasi sudaryti energiškai efektyviausią ir geriausiai virškinamą melžiamų karvių racioną. Kukurūzų silosas paprastai jame sudaro 75 proc., o likusią dalį užima žolių silosas ir kiti pašarai. Kadangi kukurūzų silose yra mažiau baltymų ir kai kurių mineralinių medžiagų, į racioną reikia įtraukti daugiau baltymų turinčių priedų.

Kukurūzų silosas – lengvai gaminamas ir labai vertingas melžiamų karvių pašaras. Autoriaus nuotr.

Vienas iš 200 melžiamų Prim-Holstein veislės karvių turinčio „Gaec Du Lathan“ pienininkystės ūkio savininkų Michelis Ruaultas sakė kaip ir visi šeriantis jas kukurūzų silosu, tačiau vedžiodamas po savo valdas neatrodė pernelyg optimistiškai nusiteikęs dėl ateities. Ūkio savininkams priklauso 250 ha dirbamos žemės, iš karvės per metus vidutiniškai primelžiama 8 000 litrų pieno.

M.Ruaultas tvirtina, kad pieno ūkiai turėtų gauti normalią kainą už savo produktus. Autoriaus nuotr.

Supirkėjai dabar už toną pieno ūkiui moka 260 eurų, taigi, 26 centus už litrą, o tokia kaina mesjė Ruaultą ir jo kompanionus varo į neviltį. „Kad pieno gamyba atsipirktų, minimali supirkimo kaina turėtų būti bent 34 centai, – tvirtino M. Ruaultas. – Pagrindinė mūsų problema – tai, kad negauname normalios kainos už savo produktus.“ Ūkyje esančiame nedideliame perdirbimo ceche gaminamas pasterizuotas pienas, kelių rūšių jogurtas, grietinė, sūris. Čia pat įrengtoje parduotuvėlėje jų galima įsigyti gamintojo kainomis, bet konkuruoti su kitais gamintojais esą irgi nėra lengva. Išsilaikyti padeda tiesioginiai tiekimai kai kuriems prekybos tinklams, šio krašto ligoninėms ir mokykloms, tačiau pienininkystės perspektyva esanti labai neaiški.

„La Jaillere“ eksperimentinio ūkio karvidėje. Autoriaus nuotr.

Rekomenduojami video