Į Lietuvą iš Afrikos atkeliavo archajiniai galvijai – ilgaragiai ankole-watusi. Du „afrikiečius“, Juodajame žemyne auginamus dėl pieno ir mėsos, įsigijo Prienų r. ūkininkas Kęstutis Kavaliauskas.

Norėjo egzotikos

Daugiau kaip du dešimtmečius ūkininkaujantis K.Kavaliauskas laiko per 180 šarolė veislės galvijų. Vyras teigė norėjęs pabandyti auginti įdomesnės, egzotiškesnės veislės galvijų. Ūkininko dėmesį patraukė ankole-watusi. Iš viso į Lietuvą iš Čekijos buvo atvežti 4 šios veislės galvijai, bet du iš karto nupirko Rygos zoologijos sodas. K.Kavaliausko laukuose nuo liepos besiganantys naujokai – vienerių metų, tad jų ragai ne tokie įspūdingi kaip suaugusių galvijų.

Ūkininkas sakė ankole-watusi veislės galvijus laikantis dėl egzotikos, nes pieno iš jų ne per daugiausia. Ateityje vyras ketina įsigyti šios veislės bulių ir galbūt pradėti Lietuvoje veisti ankole-watusi. Per pastaruosius penkerius metus užsienio specialistai ne kartą tyrė šios veislės galvijų mėsą. Nustatyta, kad joje mažiau riebalų ir cholesterolio nei kitoje jautienoje.

Vienerių metų amžiaus ankole-watusi galvijų porą ūkininkas K.Kavaliauskas iš Čekijos atsivežė liepą.

Galvijų karaliai

K.Kavaliausko dukra Ieva labai domisi šios veislės galvijais, tad pagal užsienio spaudą parengė trumpą veislės pristatymą.

Ankole-watusi galvijai yra vidutinio dydžio, ilgais, didelio skersmens ragais, todėl jie patraukia dėmesį visur, kur tik pasirodo. Šių didingų galvijų protėviai gyveno jau daugiau kaip prieš 6 000 metų, todėl ankole-watusi dažnai vadinami galvijų karaliais.

Ankole-watusi – elegantiški ir grakštūs galvijai, turintys tiesią nugaros liniją ir nedidelę kaklo kuprą. Galvijai gali būti įvairių spalvų, bet dažniausiai jie būna tamsiai raudoni. Ragai ilgi ir simetriški. Galvijai yra vidutinio dydžio, karvės sveria apie 400–550 kg, buliai apie 450–750 kg. Ką tik atvestas veršelis sveria apie 13–23 kg, todėl buliai dažnai kryžminami su kitų veislių pirmaveršėmis telyčiomis. Dieną veršelius, kol jų motinos maitinasi, prižiūri kitos karvės, o naktį jie miega apsupti suaugusiųjų galvijų.

Nors šios veislės karvių pienas yra apie 10 proc. riebumo, jo primelžiama gana mažai: normaliai karvė duoda apie 1–2 litrus pieno per parą, bet būna ir išimčių, kai karvė duoda 5–6 litrus pieno. Laktacijos laikotarpis gana trumpas. Kai kurie pieno ūkiai, kad pagerintų pieno riebumą, laikomas karves kryžmina su ankole- watusi buliais.

Kadangi ankole-watusi gyvena klimato zonoje, kur temperatūra gali būti labai aukšta, dideli jų ragai padeda išsklaidyti kūno temperatūrą. Kraujas, cirkuliuojantis per ragų zoną, atšaldomas ir grąžinamas į kūną.

I. Kavaliauskaitė nesenai galvijus pristatė mėsinių galvijų parodoje Lazdijuose.

Protėvių veislės

Egipto ilgaragiai (Egypt Longhorn). 4 000 metų pr. Kr. Nilo slėnyje apsigyveno ilgaragiai naminiai galvijai, žinomi kaip Egipto ilgaragiai. Per artimiausius 2 000 metų jie su savo savininkais persikėlė iš Nilo į Etiopiją, o vėliau – į Afrikos pietinę dalį.

Zebu ilgaragiai (Longhorn Zebu) ir Sanga. 2 000 metų pr. Kr. iš Islandijos ir Pakistano į Afriką atkeliavo Zebu ilgaragiai. Pasiekę regioną, dabar žinomą kaip Etiopija ir Somalis, jie pradėjo kryžmintis su Egipto ilgaragiais. Gautasis veislių mišinys, pradėtas vadinti Sanga, paplito Sudane, Ugandoje, Kenijoje ir kitose Rytų Afrikos šalyse ir tapo pagrindine auginamų naminių galvijų veisle.

Geriausi šios veislės galvijai ganosi Ugandoje, Ruandoje ir Burundyje. Ugandoje Nkole gentis Sanga veislės galvijus vadina ankole, o Ruandoje ir Burundyje Tutsi gentis juos vadina watusi. Tradiciškai Afrikoje ankole-watusi veislės galvijai laikomi šventais, todėl jų savininkai juos augina tik pienui, mėsai – labai retai. Beje, Afrikos gyventojų turtas anksčiau buvo skaičiuojamas šiais galvijais.

Už Afrikos ribų

Dėl gebėjimo įspūdinga išvaizda pritraukti pirkėjų ankole-watusi iš Afrikos XIX a. pab. ir XX a. pr. buvo importuoti į Europos zoologijos sodus. Vokietijos, Švedijos ir Anglijos zoologijos sodai tapo pirmieji, auginantys šios veislės galvijus už Afrikos ribų. 1920–1930 m. JAV zoologijos sodai, susižavėję šia veisle, importavo galvijų iš Europos zoologijos sodų. Laikams keičiantis, dauguma žmonių nustojo žavėtis ankole-watusi veisle, todėl galvijus pradėta pardavinėti privatiems asmenims. Tik 1983-iaisiais ankole-watusi pripažinta ir įteisinta kaip veislė. Po 6 metų, siekiant išsaugoti šią įdomią veislę, įkurtas galvijų registras.

Ramunė Sutkevičienė, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė