Lietuviai, būriais traukiantys į Lenkiją pirkti pigesnių produktų, menkai išmano, kaip sekasi šios šalies ūkininkams, kaip keičiasi ūkininkavimo tradicijos. Štai Seinų krašto ūkininkui, Lenkijos lietuviui Ernestui Janušoniui iš Ramoniškių kaimo, jau neapsimoka taip ūkininkauti, kaip tai darė jo tėvai.

Stambėja ne visi

„Prieš keliolika metų ūkininkai negaudavo iš užsienio jokios paramos, pragyvendavo iš ūkio. Vieną kiaulę pardavę galėdavo statinę dyzelino įsigyti“, – sakė 40-metis ūkininkas, ūkio vairą iš tėvų perėmęs prieš šešerius metus.

Pasak E.Janušonio, Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, parankiau pradėti ūkininkauti jaunam, dar 40 metų nesulaukusiam žmogui. Tokio amžiaus Lenkijos ūkininkas gali tikėtis gauti apie 100 tūkst. zlotų (24 tūkst. eurų) „premijos“. Pasinaudodamas tokia parama Ernestas įsigijo naują traktorių. Tačiau plėsti turimų valdų ūkininkai nelabai gali, nes Seinų apskrityje trūksta žemės. Čia vyrauja smulkesni ūkiai, turintys po 10–15 ha žemės.

„Per maži tokie ūkeliai, bet turi dirbti, o kur pasidėsi? Kol ūkininkai gauna pinigų iš Europos Sąjungos, dar apsimoka – gauna išmokas už gyvulius, žemę. Kai pasibaigs parama, bus prastai“, – apie smulkių ūkių ateitį mąstė E.Janušonis.

Seinų valsčiuje rekordinių derlių žemė neduoda, todėl E.Janušonis pardavimui augina įvairiausių veislių telyčaites, dalis jų – iš Normandijos (Prancūzija). R. Kazakevičienės nuotr.

Tokios ne itin optimistinės nuotaikos sklando tik Suvalkų krašte, kur žemės ne itin derlingos, kur smėlingas kalvas keičia giraitės, ežerai ir upeliai. Giliau į Lenkiją ūkiai stambėja, jų valdos siekia 100 ir daugiau hektarų žemės. Palyginti su Lietuva, Lenkijos ūkininkams viskas yra tarsi pigu, bet susiduriama su kitomis problemomis bei bręstančiomis permainomis.

Taisyklės griežtėja

Kai dar ūkininkavo Ernesto tėvai, Janušonių tvartuose nuolat būdavo penima per 20 kiaulių. Tada jiems buvo perspektyvu laikyti ir savo paršavedę. Dabar, anot E.Janušonio, Seinų krašto ūkiuose kiaulių jau visai mažai belikę. Reikalavimai vis griežtėja, o supirkimo kainos – smunka.

„Šiomis dienomis į skerdyklą nuvežiau paskutinę kiaulę. Jai išauginti reikėjo 500 zlotų (119 eurų), o kai nuveži parduoti, tai moka 5–5,20 zloto (1,19–1,23 euro) už gyvojo svorio kilogramą. Vadinasi, neapsimoka auginti. Nebent augintojas su supirkėju sudaro gerą sutartį, kai augina daugiau, pavyzdžiui, apie  tūkstantį kiaulių“, – teigė ūkininkas.

Ne tik Janušonių, bet ir kitų ūkininkų šeimos norėtų užsiauginti kiaulę savoms reikmėms, bet negali. Draudžiama ūkiuose skersti kiaules, už tai gresia didelės baudos. Yra tik vienas kelias – pirkti šią paslaugą skerdykloje. Į ūkius dažnai užsuka veterinarijos specialistai ir tikrina, ar laikomasi taisyklių (net tuomet, kai ūkininkas deklaruoja, kad neturi kiaulių).

Ernestas ūkį perėmė iš savo tėvų Onutės ir Petro Janušonių (abu nuotraukoje), jis triūsia kartu su žmona Maryte (sėdi viduryje). R. Kazakevičienės nuotr.

Lenkijos ūkininkas pasakojo, kad dauguma smulkiųjų ūkininkų jaučia nuolatinę įtampą, nes tikrintojų daug, kaip ir įvairių reikalavimų bei draudimų. Pavyzdžiui, negali ūkininkas arklių laikyti viename tvarte su karvėmis, negali kartu augti telyčaitės ir buliukai. Ūkininkams sunkiai suvokiamas reikalavimas, kad lauke kartu gali augti 3 ar 5 veršeliai, bet negali 2 ar 4.

Įsileido prancūziškas telyčaites 

Pasak ūkininko Ernesto, prieš kelerius metus pieno supirkimo kainos Lenkijoje buvo labai geros – mokėjo iki 1,5 zloto (0,36 euro) už litrą. Tačiau kaina pradėjo kristi, užsidarinėti mažos pieninės. Šiuo metu Lenkijos ir Lietuvos pasienio regione kaimo žmonės laiko vis mažiau karvių, labai sumažėjo parduodamo pieno kiekiai. Lenkijos pieno perdirbėjai stengiasi kuo daugiau pieno supirkti netolimame užsienyje, už žaliavinį pieną mokėdami tik po 30–40 grašių (7–10 centų).

Janušoniai šiuo metu laiko 4 melžiamas karves. Jų pienas atitenka veršeliams ir šeimos poreikiams. Pardavimui nelieka. Ūkininkas pabrėžė, kad pirmiausia pieno prigeria mažyliai, o kas atlieka – keliauja į namus. Naminio sviesto šeimininkės jau nemuša, bet sūrių dar kartais suspaudžia.

Ūkininkas džiaugėsi sveikais veršeliais, ypač šiemečiais dvyniais. Jie su motinomis įkurdinti pievoje prie pat namų, kad galėtų būti saugūs. Šeimininkas siekia, kad gyvuliai augtų kuo natūralesnėmis sąlygomis, tada jie ramūs. Kai karvė apsiveršiuoja, veršelį palieka prie jos, jie vaikščioja kartu. Pažinda tada, kada nori, belieka tiktai augti.

Kluonas toks senas, kad jo statybos net Ernesto močiutė nepamena, bet medis itin kietas, tad pastatas dar tarnauja. R. Kazakevičienės nuotr.

Be karvių su mažais veršeliais, ūkyje auginama visa banda įvairiausių veislių jaunų metinių telyčaičių. Jos auginamos pardavimui. Telyčaitės duoda pagrindines ūkio pajamas, nors kainuoja ir jaunų veršelių įsigijimas, jų išauginimas. Šioje srityje ūkininkas dar mato perspektyvą. Stengiasi įsigyti tokių jauniklių, kurie traukia akį savo išskirtine išvaizda. Telyčaitės – dailiais snukučiais, taškuotos kaip dalmatinai, žalos, ramaus būdo, trumpakojės, su kuprelėmis. Dalis jų iš Normandijos (Prancūzija). Visos nuo mažens glostomos, šaukiamos vardais, todėl labai prieraišios.

„Telyčaitėms duodu tik žolės ir vandens. Po žiemos gyvulys turi atsigauti. Sykį per metus profilaktiškai duodu vaistų nuo kirmėlių, kad nesusirgtų, geriau augtų“, – pasakojo ūkio šeimininkas.

Sėja tik sau

„Mes šiemet sėją laukuose greičiau baigėme nei Lietuvoje“, – teigė Ernestas, šiemetę sėją pradėjęs kovą ir užbaigęs apie Jurgines. Iš viso apsėjo 8 ha žemės. Laukuose Ernestas augina miežius ir avižas, dar turi 7 ha pievų.

Ekologiškai ūkininkaujantys Lenkijos ūkininkai laikosi normų, skaičiuoja, kiek privalo turėti gyvulių, tačiau tie, kurie ūkininkauja tradiciškai, gali iš viso gyvulių nelaikyti, žolę nupjauti ir parduoti, nes pašarų šiame krašte labai trūksta.

„Vienoje dalyje ūkio žemės yra lengvos, o iš kitos – molis. Kai būna lietingi metai, geriau užauga vienur, o kai sausesni – kitur“, – teigė su žemės specifika susitaikęs ūkininkas.

Dar turi 4 ha nuosavo miško. Viską sudėjus, susidaro nemenkas ūkis. Už daržus, šiltnamį atsakingos moterys. Pardavimui nieko neaugina, nes neapsimoka. Ūkyje susitvarko be samdomų talkininkų. Kai kieme sutelkta būtiniausia žemės ūkio technika, patys viską gali pasidaryti.

„Šiemetė žolė nelabai auga. Gegužę lietus gali kasdien lyti, bet jo mažai buvo. Ant molio žolė dar menka, o šienapjūtė prasidės jau birželio viduryje“, – apgailestavo.

Iš blokelių dziedulio ir tėčio sumūrytus tvartus Ernestas nudažė melsvai. R. Kazakevičienės nuotr.

Rinka ir tendencijos

Tarp Lietuvos ūkininkų sklando kalbos, kad Lenkijos ūkininkams sudarytos geresnės sąlygos ūkininkauti. Tačiau Seinų krašto ūkininkas teigė, kad tai nėra tiesa.

Prieš kelerius metus netoli Lietuvos ir Lenkijos sienos gyvenantys ūkininkai važinėdavo sekmadieniais į Kalvarijos turgų apsipirkti. Dabar važiuoti į Lietuvą pirkinių neverta – viskas brangiau nei Lenkijoje.

Ūkininkas Ernestas vis tiek giria lietuvišką juodą duoną su kmynais, riebią baltą silkę. Patinka, kad lietuviškose parduotuvėse nereikia stovėti eilėse – visai kitaip nei Lenkijoje, kur nemenką dalį pirkėjų sudaro atvykusieji iš Lietuvos. Tiesa, jis pastebi, kad ir Lietuvoje abejonių kelia kai kurių produktų kokybė. „Kartą lietuviškos dešros nusipirkome. Kaina buvo gera, dešra gražiai atrodė, bet kai parvežėme, tai nei šuo neėdė“, – juokdamasis pasakojo ūkininkas.

Buvo metas, kai Lenkijos lietuvių šeima augino pardavimui antis, žąsis, veždavo į turgų, bet tai jau praeitis. „Kol ūkininkai gauna paramą, apsiriboja ūkininkavimu, „valdiškų“ darbų nedirba.

„Kad mums neapsimoka važiuoti į darbus. Reikėtų pasiekti didelį miestą. Ten darbo būtų ir atlyginimai geresni, bet toli. Arčiau namų – Seinuose – už 1 val. darbo gali gauti apie 9–10 zlotų (2,14–2,38 euro). Bet dažniausiai gali uždirbti tik apie 1 200–1 300 zlotų (285–309 eurus) per mėnesį. O dar kelionės išlaidos. Į miestus išvažiuoja dirbti tik tie, kurie kaime turi mažai žemės“, – pasakojo ūkininkas.

Ramoniškių (Krasnapolio valsčiuje, Seinų apskrityje, Palenkės vaivadijoje) kaime belikę trys namai, kur dar kalbama lietuviškai. E.Janušonis juokavo, kad jis pats jokiai Lenkijos ūkininkų organizacijai neprijaučia, priklauso tik bažnytiniam chorui.