Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Laisvės salos prižiūrėtojas

Fidelio Castro mirtis verčia ieškoti atsakymo į klausimą, koks jis išliks istorijoje ir savo tautos atmintyje: romantiškas revoliucionierius ar tironas.

Revoliucijos simbolis

Eidamas 91-uosius metusHavanoje mirė Fidelis Castro Ruzas – beveik pusę amžiaus nuo 1959 m. Kubą valdęs liepsningasis revoliucijos lyderis, „comandante“, vienas iš XX amžiaus politinių įžymybių, kurių palikimo vertinimas turbūt dar ne vieną dešimtmetį kels karštus ginčus ir jo paties tėvynėje, ir visame pasaulyje. Tvirta ranka nuo pat ginkluoto maišto, peraugusio į visuotinį pasipriešinimą korumpuotam diktatoriaus Fulgenzio Batistos režimui ir pavadintam liaudies revoliucija, Kubą valdęs F.Castro buvo tapęs šios šalies simboliu. Gyvenusiesiems sovietmečiu jis turėtų būti gerai pažįstamas: tamsiai žalios spalvos karinę uniformą vilkintis barzdotas aukštas vyras, rėžiantis karštas, po kelias valandas trunkančias kalbas, pačiomis įvairiausiomis progomis buvo rodomas per tuometinę centrinę televiziją, transliuojamą iš Maskvos.

Sovietinė propaganda barzdotąjį Kubos premjerą, šios šalies Komunistų partijos centro komiteto generalinį sekretorių, vėliau – respublikos prezidentą, buvo pavertusi kone bibliniu Dovydu, drąsiai stojusiu į kovą su milžinu Galiotu, pačia imperializmo tvirtove – Jungtinėmis Valstijomis. F.Castro buvo vaizduojamas kaip socializmo statybos Vakarų pusrutulyje pradininkas, nenuilstantis kovotojas už savo liaudies gerovę, išvadavęs tėvynę nuo baisios kolonijinio kapitalizmo priespaudos. Milijoniniais tiražais Sovietų Sąjungos ir viso socialistinio bloko spaudoje buvo linksniuojami „Laisvės salos“ – taip Kubą pavadino pats „comandante“ – pasiekimai ekonomikos, švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros ir visose kitose srityse. Fidelis plačiai mojo socializmo statytojams nuo Lenino mauzoliejaus, esančios Maskvoje, tribūnos, spaudė ranką Nikitai Chruščiovui, Leonidui Brežnevui ir visiems po jų valdžią paveldėjusiems Kremliaus šeimininkams, glėbesčiavosi su Jurijumi Gagarinu ir kitais Sovietų Sąjungos kosmonautais. Dabar matome, kad Fidelis tada šypsojosi ne be reikalo: jis pergyveno visus Sovietų Sąjungos lyderius, pradedant N.Chruščiovu, baigiant Konstantinu Černenka. Ilgaamžis „comandante“ šia prasme nusileido tik Michailui Gorbačiovui, kurio pradėta „perestroika“ dramatiškai pakeitė ir pačios Kubos gyvenimą.

Nepaprastoji padėtis

Atslūgus propagandiniam kvaituliui paaiškėjo, kad socializmo statybos Kuboje pasiekimai iš esmės rėmėsi dosniomis Sovietų Sąjungos finansinėmis injekcijomis: skaičiuojama, kad Maskvos parama F.Castro režimui 1991-ųjų išvakarėse siekdavo maždaug po 6 mlrd. JAV dolerių per metus. Subyrėjus sovietinei imperijai „Laisvės sala“ liko prie suskilusios geldos: pumpuoti milijardų į Kubą naujoji Rusijos vadovybė neturėjo iš ko. Beje, nebuvo ir didelio noro: Borisas Jelcinas nemėgo F.Castro, jo administracija net užmezgė ryšius su mirtinais jo priešais – Floridoje (JAV) įsikūrusiu Nacionaliniu Amerikos kubiečių fondu. 1992-aisiais Kubos ekonomika nusmuko 40 proc., šalyje ėmė smarkiai trūkti maisto, vaistų, svarbiausių vartojimo prekių. F.Castro nedelsdamas paskelbė nepaprastąją padėtį taikos metu ir paragino visuomenę mobilizuotis saugant revoliucijos pasiekimus. Nematydamas kitos išeities, „comandante“ pabandė ieškoti investuotojų Vakarų šalyse, griebėsi ribotų ekonominių reformų, leido naudoti apyvartoje JAV dolerius, įteisino privačius ūkius ir smulkias privačias įmones. Buvo šiek tiek palengvintas išvykimo iš šalies režimas, o aktyviai skatintas turizmas pagal pajamas pagaliau pralenkė cukraus pramonę, tradiciškai dominavusią Kubos ekonomikos šaką.

Kubos ir paties F.Castro įvaizdį pasaulio bendruomenės akyse turėjo pagerinti 1998 m. įvykęs popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas. Gera žinia tapo ir socialisto Hugo Chavezo išrinkimas Venesuelos prezidentu. Kylančios naftos kainos ir F.Castro bičiulystė su Venesuelos lyderiu Kubai garantavo nemenką ekonominę paramą pigios naftos pavidalu. Šalies ūkis sustiprėjo taip, kad 2005 m. F.Castro padvigubino minimalią algą ir pakėlė pensijas. Tačiau Venesuelos pagalba paremta sąlyginė gerovė pasibaigė kartu su kritusiomis „juodojo aukso“ kainomis ir H.Chavezo mirtimi 2013-aisiais.

Spyna ant durų

Kai F.Castro dėl sveikatos problemų 2008 m. valdžią perleido jaunesniajam broliui Rauliui, kilo lūkesčių banga dėl seniai pribrendusių politinių, socialinių ir ekonominių reformų. Deja, jie iš esmės neišsipildė, nes Castro šeimos klanas puikiai žino, kad demokratinės permainos kainuos jiems valdžią, o gal ir asmeninę laisvę ar net gyvybę. Iškart po 1959 m. revoliucijos F.Castro įteisintos šaudymo komandos, vykdančios revoliucinių teismų paskelbtus mirties nuosprendžius, sušaudė mažiausiai 3 615 žmonių. Dar daugiau nei 1 200 buvo nužudyta be jokio nuosprendžio. Šimtai tūkstančių F.Castro režimu nepatenkintų kubiečių sukišti į sovietinio gulago pavyzdžiu Kuboje sukurtas priverčiamųjų darbų stovyklas. Vienu metu jose buvo laikoma 350 tūkst. kubiečių. Kadangi tada šalyje buvo 6,4 mln. gyventojų, F.Castro pavyko pralenkti net J.Staliną: paskutiniais jo gyvenimo metais gulago kalinių ir šalies gyventojų skaičiaus santykis buvo mažesnis nei „Laisvės saloje“. Daug ką atskleidžia ir kiti skaičiai: kruvinojo Kubos diktatoriaus F.Batistos laikais šalyje buvo 12 kalėjimų. F.Castro valdymo metais jų padaugėjo iki 300.

F.Castro tautiečiams išliks atmintyje ir dėl kito socializmo palikimo: maisto ir vartojimo prekių kortelių, kurias priima valstybinės parduotuvės. 5 kiaušiniai per mėnesį – tokią normą, pasak užsienio spaudos, šiuo metu yra nustačiusi šalies valdžia. Kubiečiai paveldės ir svarbiausią F.Castro režimo kūrinį –faktiškai totalitarinę politinę sistemą su visagale slaptąja policija. Nors šalis garsėja palyginti efektyviomis nemokamo švietimo ir sveikatos apsaugos sistemomis, jos tikrai nepersvers antidemokratinių Castro šeimos klano politinių svarsčių. Už žmonių lygybę ir laisvę kovojusio Kubos „revoliucijos pranašo“, tapusio ryškia XX a. istorine figūra, išėjimas vėl primena liūdną paradoksą: tas, kuris įveikia drakoną, ilgainiui pats juo tampa. F.Castro „Laisvės salą“ uždarė į kalėjimą ir tapo jo prižiūrėtoju. Nors jo jau nebėra, aprūdijusi spyna ant durų vis dar kaba.

 

 

Rekomenduojami video