Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kūryba – nuolatinis dialogas

 Kipre gyvenanti rašytoja, filosofė ir vertėja Dalia Staponkutė pernai nugalėjo Metų knygos rinkimuose suaugusiųjų kategorijoje. Konkurentus nurungusi autorės knyga „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ yra antroji jos knyga. Joje moteris daug dėmesio skiria gimtosios lietuvių kalbos reikšmei, ypatingumui, savitumui. Save Dalia vadina meilės emigrante – Kipre gyvena jos vyras, ten gimė ir dvi dukterys, kurias ji išmokė kalbėti lietuviškai. Nors moteris susiduria su visiems emigrantams būdingais jausmais, gyvenimą kitoje šalyje vadina neįkainojama patirtimi.

Kokie keliai atvedė į Kiprą?

Iš gimtųjų Šiaulių po studijų Sankt Peterburge į Kiprą atvykau dar 1989 m. Čia važiavau paskui savo meilę, tada dar būsimą vyrą, su kuriuo susipažinau studijuodama Sankt Peterburge. Tada kontrastas tarp Lietuvos ir šios Viduržemio jūros salos buvo didžiulis. Čia jau klestėjo bankai, mirgėjo vitrinos, važinėjo visai kitokie automobiliai ir t. t.

Gyvenimo pradžia saloje buvo sudėtinga: reikėjo išmokti kalbą, priprasti gyventi šalyje, kuri nebuvo sovietų bloke. Tai buvo visai kitas pasaulis, į kurį aš perėjau labai staigiai ir drastiškai. Tačiau dabar neabejodama galiu pasakyti, kad gyvenimas kitoje šalyje – neįkainojama patirtis.

O koks Kipras jums yra šiandien, po jame pragyvento beveik ketvirčio amžiaus?

Dabar pasaulis man nebeatrodo toks didelis, o ypač Kipras – nė milijono gyventojų neturinti sala. Sala – kaip laivas, iš kurio atsiranda poreikis išlipti į krantą. Iš salos neįmanoma neišvažiuoti. Pusmetį čia pabūni, ypač kai esi atvažiavęs iš žemyno, ir atrodo, kad kažkas jau ne taip. Galbūt dabar esantis toks kelioninis ritmas mano gyvenime atsirado būtent dėl Kipro. Kitu atveju tikriausiai būčiau gerokai sėslesnis žmogus ir galbūt turėčiau sėslesnę profesiją.

Kiprui būdingas lėtas gyvenimo būdas, maži atstumai, geri žmonių tarpusavio santykiai. Tai suteikia daug teigiamų emocijų. Žmonės Kipre gyvena gatvės gyvenimą, yra atviri, šilti. Jie bendrauja gyvai, ne telefonu ar internetu. Neišvengiamai tas atviras gatvės gyvenimas ir tave išmoko draugiškumo, nuoširdumo. O kur dar nuolat šviečianti saulė ir šiluma... Neabejoju, jei likimas dovanoja galimybę gyventi ten, kur šilta, tai – didelė dovana.

Antroji jūsų knyga vadinasi „Iš dviejų renkuosi trečią“. Tenka rinktis tarp Kipro ir Lietuvos?

Tėvynė gali būti tik viena. Bet aš jau pusę savo gyvenimo gyvenu Kipre, o kai daliji save tarp dviejų tėvynių, atsiranda ir trečia erdvė – tavo tikroji erdvė, kurią šioje knygoje pavadinau gimtąja kalba. Bet iš tikrųjų tai yra tavo susikurtas pasaulis, kuriame tu gyveni kaip pasaulio žmogus. Pačiai kartais norisi būti lietuve, kartais – kipriete, tačiau dažniausiai – pasaulio žmogumi.

Ar rašydama kalbate tik apie savo pačios išgyvenimus, patirtis?

Knygoje veikiantys veikėjai, net jų vardai, yra realūs. Literatūros kritikė Eglė Kačkutė pavadino mano knygą autofikcija – tai žanras, kai gali pasikalbėti su draugais, bičiuliais apie tai, kas tave jaudina. Tai nėra vien kažkokių nuogų faktų aprašymas, bet ir problemų kėlimas. Kalbu apie tokias emigrantams būdingas problemas, kaip vaikų, gyvenančių mišriose šeimose, kalba, karjeros nenuoseklumas gyvenant svečioje šalyje ir kt. Taip pat kalbu apie įvairius pasirinkimus, kurie tave nulipdo kaip kažkokį gyvenimo eksperimentą. Tu eksperimentuoji su savo gyvenimu ir juo žengi drąsiai arba nedrąsiai. Su visomis tomis jausenomis aš ir atkeliavau pas lietuvių skaitytoją. Kalbu ne tik apie emigraciją, juk šiais laikais emigrantais galima pavadinti visus. Man svarbi išvažiavusios moters tapatybė – ne tik tautinė, bet ir profesinė, lytinė.

dalios knyga

Kiek kūryba padeda save išreikšti?

Kūryba yra viskas, ką mes gyvenime turime. Man atrodo, kad daugiau nieko ir nėra. Net jei dirbi paprastą darbą, pavyzdžiui, esi pardavėja, kiek kūrybos į savo darbą įpini, tiek jos ir yra. Kūryba bet kokį darbą tik pagražina. Kūryba yra nuolatinis dialogas su tuo, kas man brangu, ir šis dialogas tęsis amžinai.

Pripažįstate, kad, gyvenant svetur, nuolat kyla įvairiausių klausimų ir problemų dėl lietuvių kalbos. Ar ir pačiai teko susidurti su panašiais iššūkiais?

Gyvenant kitoje šalyje svarbi ne tik lietuvių kalbos problema. Tą patį išgyvena ir graikai, tarp kurių gyvenu, ir vengrai, ir apskritai visas pasaulis. Tik mažosios kalbos ir kultūros tai išgyvena aštriau. Kalba labai svarbu, bet tai nėra viskas, kas mus išsaugo kaip lietuvius. Labai svarbus motinos ir tėvo apsisprendimas kalbėtis su vaiku gimtąja kalba. Tai – dovana tėvynei. Savo dukras išmokiau kalbėti lietuviškai, tačiau jos kalba ir graikiškai, angliškai. Tačiau prisipažinsiu, kad jau po penkerių gyvenimo Kipre metų pajutau, kad gimtoji kalba slysta iš rankų. Ją išsaugoti padėjo atsiradusi galimybė versti lietuvių literatūrą.

Ką manote apie šiandieninę lietuvių literatūrą?

Lietuviams būdinga būti nepatenkintiems savimi. Tačiau man lietuvių literatūros lygis atrodo tikrai aukštas. Sakau ir kaip vertėja, ir kaip literatūros kritikė. Juk esu ir disertaciją parašiusi apie literatūros vertimus ir apie kelionių literatūrą. Mūsų kalbos lygis aukštas, bet esame šiek tiek įsitempę, kartais neleidžiame kalbai lengvai lietis, todėl ji kartais tampa kampuota.

Be to, mūsų eseistika, poezija labai melodingos, muzikalios. Ne kiekvienai kalbai būdinga ta muzika. Ji mums kartu suteikia ir kokybę. Ypač tada, jei poetas girdi tą kalbą ir sugeba ją išdainuoti. Prasmės požiūriu lietuvių eseistika taip pat stipri.

Kokie ryšiai likę Lietuvoje?

Lietuvą vadinu savo draugysčių pasauliu. Tokių draugų, kurie atsirado gyvenant gimtojoje šalyje, niekur neatsiras. Be to, Lietuvoje yra mano istorinės šaknys, kas taip pat niekada nepasikeis.

Žvelgiant iš šalies, Lietuva man šiandien atrodo šiuolaikiška, sparčiai bėganti į priekį šalis, tačiau joje dar gyvi ir praeities paveikslai.

Rekomenduojami video