Išraiškingi, vingiais ar įvairiomis formomis nusidriekiantys keliukai – sodo puošmena, aplinkos detales sujungianti į darnią visumą. Takeliai turi būti funkcionalūs, praktiški ir kartu dekoratyvūs, derantys prie aplinkos ir namo architektūros.
Takelių formavimas
Projektuojat takelius reikia prisiminti keletą taisyklių: kuo didesnis ir gausiau apsodintas sodas, tuo daugiau takelių. Jei sklypas mažas, geriau tegul vienas keliukas eina kuria nors sodo puse. Kartais pakanka kelių plytelių, kuriomis galima pasiekti gėlyną. Mažuose sklypuose netinka nei visiškai tiesios, nei labai vingiuotos linijos. Geriausi –įstriži arba lenkti takeliai, sukeliantys gilumo įspūdį. Jei jie pranyks už posūkio arba tarp augalų, atrodys, kad sodas dar ilgai tęsis, nors iš tikrųjų gali baigtis vos užkelių metrų.
Kraštovaizdžio specialistė Ilona Ylienė pripažino, kad mažai mindomus takus galima suformuoti iš vejos, kelių medžio trinkelių ar plokščių akmenų, o kraštus apsodinti neaukštais augalais, kurie nesidrieks skersai ir nekels pavojaus vaikštant.„Šalutiniai sodo takeliai paprastai matomi tik iš namo. Ekspertų teigimu, jų danga turėtų derėti prie aplinkos ir namo architektūros, kas padėtų išvengti chaoso. Tačiau pastaruoju metu pastebiu labai daug eksperimentų, kai naudojamos medžiagos ir jų formos neatitinka eksterjero formavimo taisyklių, – aiškino specialistė. – Ir ką manote– rezultatas gali būti geras. Taigi, visiems patariu eksperimentuoti.“

Jeigu norite išlaikyti vientisą stilių, takus įrenkite iš tokių pat medžiagų. Tačiau kraštovaizdžio specialistė patarė nebijoti kontrasto. „Jei sode daug gėlynų, architektūros elementų, zonų, kur nuolat vaikščiosite, takus galima modeliuoti iš struktūriškai skirtingų medžiagų, –aiškino I.Ylienė. – Nebijokite šalia modernaus namo pakloti betoninių trinkelių. Į kaimiško stiliaus poilsio zoną gali vesti lentų ar trinkelių takas, nutiestas per medinį tiltelį, susiliejantis su skalda, spalvotais akmenėliais ir dolomitu dekoruota aikštele.“
Dangų įvairovė
Kraštovaizdžio specialistė paminėjo medžiagas, iš kurių formuojami sodo takeliai. Keliukas iš akmenų, nesvarbu, tai natūralūs akmenys ar plokštės, gali atrodyti nuostabiai, tačiau norint jį įsirengti reikės daug pastangų, kita vertus, jis tinka ne prie kiekvieno namo. Norintiems tokio tako architektė patarė keletą akmeninių plokščių išmėtyti žolėje. Jos atrodys labai dekoratyviai, derės su gėlynais. Beje, verta paminėti, kad lyjant akmeninė danga tampa pavojinga ir slidi, ilgainiui apauga samanomis.
Kitas gražiai atrodantis variantas – skalda. Ji prisitaiko prie įvairių takelio formų, akį traukia atspalvių įvairove. Europoje skaldos takelius labiausiai išpopuliarino japonai, kurie savo soduose ant smulkiausio žvirgždo piešia upelius ir sroves. Skalda nėra brangi, dangą lengva suformuoti, net joje pasodinti augalai atrodo labai stilingai. Tačiau tokius takelius reikėtų atskirti nuo vejos,kita vertus, ir vaikščioti nepatogu.

Šiuo metu viena iš populiariausių lauko dangų – betono trinkelės. Jos stebina savo formų, dydžių ir atspalvių įvairove. Derinant skirtingų atspalvių ir dydžių trinkeles, galima sudėlioti sudėtingus, įmantrius raštus.Tarp trinkelių patogu sodinti augalus, ypač šliaužiančius. Tokiais takais patogu vaikščioti.
Betono trinkelių kaina įkandama, tačiau jos yra gana monotoniškos,kartais gali pernelyg „apsunkinti“ sklypą. Tuo tarpu medienos trinkelės ar lentos atrodo labai jaukiai ir natūraliai.Norint sukurti žaismingesnę sodo nuotaiką, jas galima nudažyti. Medienos trinkelės nemėgsta drėgmės ir turi būti tinkamai apdorotos, nes net gerai prižiūrima mediena netarnauja amžinai, palijus tampa slidi. I.Ylienės teigimu, kiekvienas gali pasirinkti sau tinkamą variantą.
Kova su piktžolėmis
„Pati pasirinkau medienos lentų takelius. Keletą lentų jau pakeičiau, nes sulūžo, – pripažino specialistė. – Vis dėlto džiugu, kad nereikia keisti visos dangos iš karto.“

Kraštovaizdžio specialistė kadaise buvo susižavėjusi trinkelių takais, tačiau jai teko susidurti su nemalonumais. Nemažai problemų sukelia trinkelėmis, plytelėmis ar akmenimis grįstuose takuose besikalanti žolė. Ji želia net pačiuose mažiausiuose tarpeliuose.Dar neteko matyti trinkelių ar plytelių, tarp kurių laikui bėgant nebūtų sudygusios piktžolės. „Ko tik nedariau – ir grandikliu šalinau, ir stipria vandens srove ploviau. Tačiau vanduo išmuša ne tik žolę, bet ir užpildą, todėl reikia dėti iš naujo“, – aiškino architektė.
Samanas ir susikaupusius nešvarumus tarp trinkelių galima šalinti motobloku su greitai besisukančiais plieniniais arba plastikiniais šepečiais. „Nesiūlau naudoti glifosato, herbicidų. Juk pasivaikščiojus taku ir užlipus ant vejos galima ją sugadinti. Nepadeda ir druska, acto rūgštis, greičiau tik gadina betoną.Žoles pašalinti lengviau, kai jos dar nėra stipriai sužėlusios“, – aiškino ji.
Svarbu žinoti, kad kiekvienas takelis turi kur nors vesti. Negerai, jei takelis atsimuša į tvorą.„Tokiu atveju takelio gale pastatykite skulptūrėlę arba vazoną su dideliu gražiu augalu. Ant tvoros galite pakabinti kokį nors akcentą, pavyzdžiui, netikrus vartelius ar veidrodį – priėjus arčiau atrodys, kad patekote į antrą sodą, – patarė kraštovaizdžio architektė.–Labai gerai, jei sodas nėra matomas visas iš karto. Daug įdomiau žingsniuoti takeliais ir išvysti, kaip už posūkio ar kokio nors krūmo atsiveria paslėpta sodo dalis.“

Kaip įrengti
Suprojektavę takelį iškaskite tokio gylio griovį, kokio reikia pagrindui iškloti ir parinktoms medžiagoms sudėti,išlyginkite jo dugną. Toje vietoje, kur važiuos automobiliai, būtina įrengti storesnį ir tvirtesnį paviršiaus pagrindą. Į dugną beriama skalda, akmenys. Skalda suplūkiama.Jei takelis skirtas tik vaikščioti, jo paviršiaus sluoksnis turi būti iki 10 cm storio.
Ant esamo skaldos pagrindo beriamas 5–10 cm storio smėlio sluoksnis. Tada ant suplūkto smėlio dedama geotekstilės danga, pilamas skiedinys ir klojami takelio paviršiaus elementai: trinkelės, plytelės, tašyti akmenys ir pan. Sukietėjus skiediniui, plytelių tarpai užglaistomi arba užberiami specialia smulkia skalda. Tarpai tarp natūralių akmenų gali būti užsėjami veja, užberiami skaldele.