Šiuo metu pagal aktorės, rašytojos Kristinos Gudonytės knygą ir scenarijų per Lietuvos nacionalinę televiziją rodomas 65 serijų filmas „Bloga mergaitė“. Dar nežinia, kaip filmą įvertins žiūrovai, tačiau knygą „Blogos mergaitės dienoraštis“ lydėjo didžiulė sėkmė, ji laimėjo geriausios 2009 metų knygos paaugliams vardą. Tai antroji autorės knyga, o po šio dienoraščio jų pasipylė daugiau: „Arina“, „Ida iš šešėlių sodo“, „Jie grįžta per pilnatį“, „Drugeliai virš bedugnės“.

Populiarumą lemia nuoširdumas

Kai Kristinos paklausiau, kas lėmė tokį knygos populiarumą, atsakė nemąstydama: „Turbūt apsinuoginimas, natūralumas. Juk rašiau apie save – surankiojau, sudursčiau savo pačios dienoraščius – juose tiek daug vaikystės išgyvenimų, kančios... Atrodė, baisu atvirauti, juk skaitys brolis, sesuo, bet... velniai nematė. Gyvenimas eina į pabaigą, kam koketuoti? Įdomiausia, kad daugelis suaugusiųjų knygoje atrado save. Dėkojo: „Lygiai taip ir aš mąsčiau, kankinausi. Kotryna – tai mano kopija, atrodo, kad grįžau į vaikystę.“ Kodėl vaikystėje mes jaučiamės neįvertinti? Gal todėl, kad neišsikalbame, kad trūksta meilės?..“

Atgijo knygos herojai

Kristina prisipažįsta, kad prodiuserio Rolando Skaisgirio skambutis ir pasiūlymas kurti serialą pagal knygą „Blogos mergaitės dienoraštis“ ją pribloškė.

„Apėmė ir begalinis džiaugsmas, kad knyga patiko, kad ji reikalinga ir įgis dar vieną pavidalą... Ir siaubas – koks milžiniškas darbas laukia! O mano įsipareigojimai leidyklai? Per knygų rašymą jau nebuvo laiko serialams, nors kažkaip jo užteko ankstesniems „Nemylimų“, „Pavogtos laimės“, „Moterys meluoja geriau...“ scenarijams sukurti. Bet ar knygos autorius gali atsisakyti tokios likimo dovanos? Aišku, kad ne. Žinoma, išsyk supratau, kad vien mano knygos apimties neužteks, teks gerokai paplušėti kuriant daug platesnį veikėjų ir įvykių pasaulį. Knygą rašydama puikiai pažinojau savo herojus, vaizduotėje buvau sukūrusi jų istorijas, praeities įvykius, kurie galėjo išprovokuoti tam tikrus jų veiksmus ir net suformuoti charakterius – daug kas buvo nepanaudota knygoje, bet padėjo kurti jų charakterius, tarpusavio santykius. Rašant scenarijų serialui „Bloga mergaitė“, visas tas galvoje sukauptas, vaizduotėje regimas, bet literatūriškai nerealizuotas veikėjų pasaulis visa jėga išsiveržė į laisvę. Taigi vis dar teberašau serialą, kuris tarsi praplečia knygos rėmus. Tai jau ne vien Kotrynos, bet ir ją supančių žmonių istorijos, persipinančios viena su kita, kartais papildančios viena kitą ir gerokai paaiškinančios mūsų herojų elgesį, net ir tų, kuriems knygoje skiriama mažiau vietos – juk nė vienas nesame baltas lapas, apie kiekvieno gyvenimą galima būtų parašyti romaną ar sukurti serialą“, – prisimena rašytoja serialo kūrimo pradžią.

Kristina Gudonytė

Kas atrado aktorę

„Ar viskas ėjosi kaip sviestu patepta?“–– paklausiau. Pasak Kristinos, ne kartą teko murktelėti į vieną kitą kūrybinę duobę, o paskui ieškoti išeities, kaip iš jų išsikapanoti.

„Aš vienišė ir myliu laisvę. Rašydama knygą sugaudavau save mąstant, kokia laimė, kad esu laisva nuo bet kokios įtakos, nuo žmonių šalia manęs, kad galiu „žaisti“ kaip noriu. O su filmu atsirado šis tas nauja – šalia pajutau ir drąsius, be galo kūrybingus filmo kūrėjus, sergančius ta pačia „Blogos mergaitės“ liga. Tai buvo jau šiek tiek primirštas, bet labai geras jausmas...“ –pasakoja K.Gudonytė.

Neseniai išėjo ketvirtas (!) „Blogos mergaitės dienoraščio“ leidimas. Knygą norėta susieti su serialu, todėl viršelyje – Kotryną vaidinančios dainininkės Paulos Valentaitės portretas. Ar Kristina dalyvauja filmo jaunųjų aktorių atrankoje, ar ji atrado Paulą – būsimą filmo heroję Kotryną?

„Iš pradžių dalyvaudavau tuose kastinguose, man savotiškai patiko, nors tai ir atima laiko, –sako Kristina. – Paulą atrado režisieriai. Ji – talentinga mergiotė, natūrali, gražiai ir daug dirba, šiais metais eksternu baigė mokyklą, neužmetė dainavimo. Ypač džiaugiuosi režisieriais – Mykolu Vildžiūnu ir Povilu Laurinkumi, nuolat palaikome ryšį, tariamės, jie puikiai jaučia knygos dvasią...“

Kristina (Lapė) ir Algirdas Sabalys (vilkas) spektaklyje "Paskutinė lapė".

Močiutės genai

Pasak rašytojos, iš jos šeimos narių nė vienas nevaidina. Dukra Elzytė kažkada yra vaidinusi Kristinos režisuotuose filmuose. Vaidindama filme „Dvynukai“ mažąją sesutę, buvo išmokusi ne vien savo, bet ir visų atlikėjų tekstus. „Aš visąlaik vaikus tampydavau su savimi statydama filmus. Vyresnysis, Karolis, jau ėjo į mokyklą, o vakare sukdavosi po namus. Grįžtame po filmavimo, o jis vakarienę pagaminęs... Šiuo metu dukra atlieka kitą vaidmenį, ji – jauna mamytė, drauge su vyru auginanti savo pirmagimį ir trečiąjį mano anūką – devynių mėnesių Kajų. Sūnus Karolis su žmona Šarūne man yra padovanoję dvi vyresniąsias anūkes – antrokę Dominyką ir pirmokę Gabrielę. Nepatikėsi, kai kolegė mus visus bandė meniškai nufotografuoti, Kajus taip spurdėjo, taip šypsojosi, na, tiesiog pozavo, kad visi, žvelgdami į mane, įvardijo: močiutės genai...“ – juokiasi Kristina.

Rašymas – vieno darbas

Močiutė išties ne pėsčia. Tai dabar ji pasidarė sėslesnė, nes yra „prikalta“ prie kompiuterio, o anksčiau ne tik vaidino Nacionaliniame dramos teatre, bet ir rašė, tapė, režisavo spektaklius, garsėjusius savo populiarumu – „Broliai liūtaširdžiai“, „Smarkuolė Gilė Hopkins“, „Vėjūnė – velnio nuotaka“, „Alisa veidrodžių karalystėj“... Vis dėlto vaikams labiausiai nepatikdavo viena iš mamos veiklų – rašymas.

„Jie sakydavo: „Kai tu rašai, pasidarai labai žiauri. Mes tik išgirstame komandą: „Kavos!“ Aš jau tada, kai jie augo, scenarijus rašiau. Kai išgirsdavo mano „Kavos!“, bijodavo įeiti, nes žinodavo, kad jokio bendravimo nebus, atnešei kavos, tau padėkos ir viskas, eik. Ginčydavosi: kuris neš – tėvas ar jie. Pasirodo, jautė įtampą. Kai rašai, labai svarbu nepamesti minties. Kai statai spektaklį, jau esi komunikabilus. O rašymas – vieno darbas“, – mano režisierė.

Herojaus spalvos

Su Kristina daug kalbėjomės apie scenarijų rašymą, apie tai, kas šiame darbe svarbiausia. „Svarbu saikas, – tikina ji. – Aš negaliu pakęsti grubaus humoro, tai skonio neturėjimas, man nejuokinga, greičiau graudu, bet subtilus humoras praskaidrina scenarijų. Robertėlis filme „Moterys meluoja geriau“ – mano sugalvotas, na, toks truputį kreizy, nors ir ne komedija, bet gyvenime visko yra. Iš Šekspyro reikia mokytis, jis net duobkasių scenoje sugebėjo komišką monologą įterpti – kreipiasi į kaukolę, kalbasi su ja – ir juokinga, ir graudu, ir labai žmogiška. Taip ir Juozas, Kotrynos tėvas (aktorius Andrius Bialobžeskis) na, toks smulkus niekšelis, bet negali ant jo pykti... Neįdomu bus žiūrėti vien į blogą, kiekvienas žmogus švyti daugybe vaivorykštės spalvų. Knygoje Kotrynos tėvas yra mano pačios tėvo prototipas, nors filme jam suteikiau daugiau spalvų. Jo ir vardas tas pats – Juozas. Tai žmogus, per savo gyvenimą man nepasakęs nė vieno gero žodžio, vien reikalavimai, kritika, priekaištai.

„Baik su tais teatrais, vaidybom, – sakydavo, – mama pavargo vežioti tave vakarais po spektaklių, tu niekada nesuaugsi, tikras vėjo pamušalas...“ O kai atsirado net kelios profesijos – aš ir tapiau, laisvo laiko nugriebusi (esu surengusi kelias tapybos darbų parodas), ir režisavau, kai baigiau režisūrą, jis tarsi geranoriškai patarė: „Jei tu būtum pasirinkusi vieną profesiją, kiek daug su savo energija būtum pasiekusi...“

Kaitalioja menus

Gal jis iš dalies teisus? „Aš neištverčiau vienoje srityje, – nė nesusimąstydama atsako Kristina. – Kai pavargstu nuo rašymo, mielu noru tapau, nors man ir taip dailės netrūksta – kai režisuoju spektaklį, tai ir scenografija, ir kostiumai, dainų tekstai, ir techniniai brėžiniai – viskas gula ant mano pečių, bet man tas tinka ir patinka. Man svarbiausia ne kokie nors apdovanojimai, bet jausmas, kad esi reikalinga. Aš gerai jaučiuosi tada, kai bendras darbas atneša rezultatą. Paskambina kas nors: „Kriste, ar galėtum atvykti, nors mes neturim pinigų sumokėti...“ Ir, jei man susitikimas įdomus, aš važiuoju, nes man įdomus bendravimas, nors salėje neva nevaldomi paaugliai. O jie mane po susitikimo, kurio niekaip negalime užbaigti, dar lydi į stotį...

Rašydama pažliumbia

Vaikystės patirtis – didelis turtas rašant knygą... Joje įamžintas ir tėvas, ir anksti mirusi mama, buvusi mokytoja, tikra inteligentė, neturėjusi namuose balso, tėvo vertinta tarsi antrarūšė. Ar lengva visa tai iš naujo perkilnoti?

„Būna skausmingų akimirkų. Labai įsijaučiu, rašau širdimi, apsižliumbiu. Kai rašiau „Ida iš šešėlių sodo“, kur visąlaik vieną mergaitę terorizuoja, taip pat rašiau apie save. Knyga baigiasi tragiškai. Rašant pabaigą, atėjo dukra Elzytė, o aš apsižliumbusi. „Mama, kas yra?“ „Kaip aš nekenčiu tos Sofijos!“ Ji klausosi nesuprasdama, apie kokią klizmą taip vaizdžiai kalbu, o man ašaros rieda, gaila... Rašau širdimi, viskas su skausmu... Esu kalbėjusi su kolegomis rašytojais, visi mielai apie vaikystę kalba, bet apie paauglystę retas kuris atvirauja. O Kotryna ir aš tuose dienoraščiuose... Mokykloje, gal septintoje klasėje, įsimylėjau klasioką, bet jis manęs nemylėjo, nes buvau, kaip mane vadino, Šakaliuko nuotykiai. Visos turėjo bernus, lakstė į pasimatymus, o aš tai laidą, tai koncertą „telike“ vedu, tai deklamuoju, dainuoju... Kadangi klasiokas nekreipė į mane dėmesio, pamaniau: ką gi, jei esu bjauri, tai pasidarysiu dar bjauresnė. Nuėjusi pas okulistę, suvaidinau, kad matau vien tik didžiąsias raides lentelėje, ir man prirašė akinius storais stiklais. Mokykloje vaikštau kaip akla apsičiupinėdama, vieniša, bjauri, paskui kaip aš plojausi... Akiniai sudužo, veidu į šaligatvio kraštą, o tą dieną turėjau vaikų valandėlę vesti. Tiesioginis eteris, nosis ištinusi, mėlyna...“

Nesako „niekada“

Tai gal dabar Kristinos gyvenime yra žmogus, ant kurio peties ji galėtų paverkti ar šiaip parymoti?

„Neturiu nieko, net pinigų, per vargą uždirbtų, neturiu kada leisti... Nei į užsienius išlekiu, niekur. Matai, su dūsautojais reikėtų bendrauti, na, „lia-lia-lia“, o aš tam laiko neturiu. Žinoma, niekada nesakau niekada, nes po pirmųjų skyrybų iš karto atsirado labai geras žmogus, o aš vaikų norėjau...“