Bręsta Lietuvos pieno gamintojų karas su latviais ir estais, įvežančiais į   Lietuvą net trečdalį mūsų pieno pramonės sunaudojamo žaliavinio pieno. Lietuvos ūkininkai remiasi lietuviškais teisės aktais, neleidžiančiais perdirbėjams įsigyti žaliavinio pieno iš kitų valstybių, kol nesupirkta visa mūsų pieno gamintojų pasiūlyta  žaliava. Latvija ir Estija turi „penktąją koloną“ Lietuvoje – pieno perdirbimo įmones, kurios  tvirtina, kad be labai kokybiško latviško ir ypač estiško pieno Lietuvos pieno pramonė  sužlugs.

Meluoja į akis

Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas dr. Arūnas Svitojus labiausiai kaltina Lietuvos pieno perdirbėjus, kurie kaitina įtampą, bando spekuliuoti karantininio laikotarpio sunkumais ir toliau mažina pieno supirkimo kainas.

„Penkios didžiausios Lietuvos pieno perdirbimo įmonės į akis meluoja smulkiesiems ūkininkams, kad jų pieno niekam nereikia. Esą  džiaukitės,  kad dar superkame, ir nesiginčykite dėl kainų.  Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro pateikiami  ir  iš kitų statistikos šaltinių gaunami duomenys rodo ką kita. Pieno,  o dar labiau mėsos pradėta perdirbti daug daugiau. Parduodama taip pat gerokai daugiau. Žmonės, kuriems valdžia uždraudė be rimto reikalo kišti nosį į lauką, vos pasitaikius galimybei nulėkti į maisto parduotuves, griebia būtinausius  maisto produktus – pieną, mėsą, duoną. Mėsos perdirbama ir parduodama tris kartus daugiau“,  –  „Ūkininko patarėjui“ piktindamasis kalbėjo  A. Svitojus.

Juokingos perdirbėjų kalbos

ŽŪR vadovas  perdirbėjus vadina  veidmainiais.

„Iš Danijos prisiveža  dar daugiau kiaulienos, o Lietuvos kiaulių augintojų, skaudžiai nukentėjusių nuo  afrikinio kiaulių maro, kurio židiniai ir dabar įsiplieskia kokiame nors kiaulininkystės ūkyje, niekada neparėmė“, – teigė A. Svitojus.

Biotechnologijos mokslų daktarui A. Svitojui tik juoktis norisi iš perdirbėjų kalbų, kad latvių pienas kokybiškesnis.  „Pieno kokybę nulemia  trys jo požymiai:  riebumas,  somatinių ląstelių, pranašaujančių karvių ligas, ir  inhibitorių (antibiotikų, plovimo, dezinfekavimo, konservavimo medžiagų likučių) kiekis. Ką, estų pienas dvigubai riebesnis, jame saikingai somatinių ląstelių ir visai nerandama inhibitorių?! Nesąmonė, lietuviškas pienas labai geras,  netgi ekologiškas“, – Lietuvos pieno  gamintojų reputaciją gynė  ŽŪR pirmininkas.

Akivaizdus kartelinis susitarimas

A. Svitojus atvirai klausia Lietuvos valdžios, kiek dar ji finansuos į Lietuvą vežamą kitų šalių pieną.

„Taip išeina. Iki karantino šiek  tiek pieno  eksportuodavome į Lenkiją. Vos tik pasaulį užklojo kraupi koronaviruso pamėklė, Lenkijos  valdžia iškart pareiškė, kad įnirtingai gins lenkų pieno gamintojus, atidžiai saugos savo rinką ir  visuomenės sveikatą.  O Lietuvos pieno perdirbėjai atvirai kolaboruoja  su latvių, estų pieno gamintojais ir nepaiso lietuvių,  laikančių melžiamas karves, prašymų, interesų. Mūsų Vyriausybė tyli. Lietuvoje paskelbus karantiną pieno perdirbėjai visi kartu sutartinai nusprendė vienu mostu, žaibiškai mažinti žaliavinio pieno supirkimo kainas beveik 20 procentų.  Aiškus Lietuvos įstatymų draudžiamas kartelinis susitarimas. Iš prekybos centrų  paslaptingai ir staigiai išnyko „nuolaidų akcijos“. Prekybininkai irgi pasididins savo pelnus užuot daugiau  mokėję ūkininkams, tiekiantiems produkciją prekybos tinklams. Visa tai  galutinai sužlugdys Lietuvos pieno ūkius. Lietuviškas pieno, mėsos gamybos sektorius atvirai terorizuojamas“, – tiesiai pareiškė  Žemės ūkio rūmų pirmininkas A. Svitojus.

Laisvoji prekyba – šventenybė

Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkas, žemės ūkio  kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos vadovas Jonas Kuzminskas apie Lietuvos pienininkystės būklę svarsto nuosaikiau.

„Beprasmiška būtų užtverti latvių ir estų pienvežiams kelius į Lietuvą,  kvaila pradėti pieno karą su kitomis Baltijos sesėmis, „dainuojančios revoliucijos“ laikais artimiausiomis likimo draugėmis ir sąjungininkėmis. Europos Sąjungoje laisva prekyba – šventenybė, tabu. Kai kurios ES šalys dar bandė  savavališkai neįsileisti užsieniečių iš koronavirusu labiausiai užkrėstų Bendrijos valstybių. Bet  prekybos ryšius visi stengiasi išsaugoti. Kai įmanoma, vėl iškart pradedama prekiauti net ir  per pandemiją. Latviai negali uždrausti lietuviams  eksportuoti kiaušinių į Latviją.

Užpernai  Varšuva per Kalėdas  Kremliaus  stiliumi  „pasveikino“ Lietuvą – uždraudė importuoti į Lenkiją kiaulieną ir kiaules iš antrosios („raudonosios“) afrikinio kiaulių maro  zonos, tai yra iš teritorijų,  kuriose  randama kritusių nuo maro šernų. Į šią zoną pateko šiaurės rytų, vidurio  Lietuva ir dalis mūsų šalies pietinių sričių. Ber lenkai greitai apsigalvojo ir draudimą atšaukė“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė J. Kuzminskas.

Trūksta  strategijos

Anot J. Kuzminsko, protingiausia tartis su Latvijos ir Estijos vyriausybėmis, kad jos atlygintų dalį  nuostolių, kuriuos Lietuvos pieno gamintojai patirs, kai vietiniai perdirbėjai,  prisivežę latviško ir estiško žaliavinio pieno, sumažins lietuviškos žaliavos supirkimo kainas.

„Kooperacijos kelio“ vadovas galvoja, kad Lietuvai labiausiai trūksta lietuviškos pienininkystės plėtros strategijos. „Trumparegiai politikai mato tik perdirbėjus ir vien su jais tariasi. Nuo pieno gamintojų Vyriausybė visiškai nusisuko. Nors perdirbėjai,  sumažinę ūkininkų pieno supirkimo kainas, tuoj baigs susigrąžinti  per pirmųjų pandemijos  savaičių paniką  padidėjusias išlaidas “,  – apmaudžiai  kalbėjo J. Kuzminskas.

Kad galvos nepakeltų

Kooperatinės bendrovės  „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas apgailestauja, kad pieno gamintojai pakrikę kaip Grigo bitės, todėl ir kenčia.  „Susivieniję į kooperatyvus ir patys perdirbdami  savo produkciją, už kiekvieną sūrio kilogramą prie savo pajamų papildomai prisidurtų mažiausiai po du centus. O dabar perdirbėjai negausiems  Lietuvos kooperatyvams nori tiek sumažinti pieno supirkimo kainas, kad tie galvos nepakeltų“, – atsiduso J. Kuzminskas.

Pieno karo kurstytojai

AB „Rokiškio sūris“ direktorius Dalius Trumpa teisina Lietuvos pieno perdirbėjus ir giria latvius su estais.

„Mūsų ūkininkai ir  kai kai kurie Žemės ūkio ministerijos valdininkai populistiškai galvoja –  pastatysime Lietuvos šiauriniame pasienyje daug Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektorių, kurie priekabiai tikrins latvišką ir estišką pieną, atbaidysime juos,  ir  perdirbėjai bus priversti padidinti lietuviško  pieno supirkimo kainas“, – kalbėdamasis su „Ūkininko patarėju“, pieno karo kurstytojų naivumu stebėjosi D. Trumpa.

Perdirbėjai kasdien  Lietuvoje superka apie 4 tūkst. tonų pieno, dar per 1,5 tūkst. tonų atsigabena  iš Latvijos bei Estijos.

Koks tikrasis tikslas?

„Nors karvių Lietuvoje mažėja, bet pieno primelžiama daugiau. Pieno gamintojai patys jį skuba eksportuoti. Visiems laikams uždraudus importą iš Latvijos ir Estijos, Lietuvos pieno perdirbimo įmonės  liktų be žaliavų, galėtų dirbti tik puse jėgos, o žaliavinio pieno supirkimo kainos vis viena neišvengiamai dar labiau sumažėtų. Pieno produktai pabrangtų, nes tais pačiais įrenginiais mažiau gaminant, sūrių, sviesto, grietinės  savikaina padidėja. Sustotų trečdalis Lietuvos pieno pramonės. Būtų pradėta masiškai atleidinėti pieno pramonės  darbuotojus. Kas trečias netektų darbo. „Rokiškio  sūris“ būtų priverstas atsisveikinti su   30 proc. (trimis  šimtais) savo darbininkų, o visoje Lietuvoje  pragyvenimo  šaltinį prarastų apie 1 tūkst. buvusių pieno pramonės darbuotojų. Jeigu iš tiesų karingųjų pieno gamintojų tikslas ne latvius su estais pamokyti, bet sunaikinti Lietuvos pieno perdirbimo pramonę – pirmyn“, – gąsdino D. Trumpa.

Kaimynai supratingesni

„Rokiškio sūrio“ vadovas tikina, kad šiaurinių kaimynių melžiamas pienas – labai puikus. „Estiškas pienas apskritai yra pats kokybiškiausias Europoje.  Estijoje fermos stambios, o technologijos – pažangiausios. Estai ir latviai  daug sąmoningesni, supratingesni už lietuvius. Nenori ir neketina per tokią baisią  visuotinę pandemiją sukelti dar ir vietinį  beprasmį  prekybos karą“,  –  tvirtino D. Trumpa.

Įsigytų natūralių sąjungininkų

^{Albertas GAPŠYS}

^{Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vadovas}

Kalbos apie nepaprastą latvišką ir estišką pieną – aiškiai perdėtos. Tikroji priežastis, kodėl  mūsų perdirbimo įmonėms taip  rūpi atsivežti jų pieno – dabar Lietuvos perdirbėjai  valdo  Baltijos  pieno rinką   ir gali pieno supirkimo kainas numušinėti visose trijose šalyse.

Latvių ir  estų ūkininkai   žadėjo per metus pasistatyti bend­rą didelę kooperatinę pieninę, panašią į lietuvišką Kauno laisvojoje  ekonominėje zonoje atsiradusią pieno baltymų gamyklą „Pienas LT“. Tos kalbos dabar kažkodėl nutilo.

Gaila, nes tokiu atveju mūsų ūkininkai  įsigytų Latvijoje ir Estijoje natūralių sąjungininkų. Pieninės savininkai, latvių ir estų ūkininkai, savaime suprantama, norėtų, kad daug daugiau vietinio  pieno būtų perdirbama jų gamykloje.

Lietuvos pieno perdirbėjams būtų sunkiau  ten pirkti žaliavą. Pieno srautai iš Latvijos ir Estijos gerokai  išsektų. Jiems nereikėtų galvoti apie pieno eksportą į mūsų šalį, o Lietuvos ūkininkams netektų kovoti, kad  perdirbėjai nemažintų pieno supirkimo kainų, kurios ir dabar siekia vos 25–30 proc. ES vidurkio.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS