Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kol braškės miega, ūkininkė užsiima kūryba

Kavarske (Anykščių r.) gyvenančios Danguolės Lingienės specializuotas braškių veislininkystės ūkis skaičiuoja 30-uosius gyvavimo metus, o rimtesne kūryba moteris užsiima vos kelis metus, tačiau jau išleido dvi knygeles vaikams. „Pirmoje vietoje, žinoma, man yra braškininkystė, o antroje – kūryba. Tiesa, kartais braškės ir kūryba jau kone susilygiuoja“, – šypsojosi promočiutė, šiais ir praeitais metais išbandžiusi poezijos vaikams žanrą. Karantino metu D.Lingienė baigė rašyti poemą „Pagalbos traukinukas“. Tai pirmosios istorijos, kuri vadinosi „Sapnų traukinukas“, tęsinys.

Skirta mažiesiems skaitytojams

Eiliuotas, dailiai iliustruotas pasakojamasis kūrinys labiausiai tinka ikimokyklinio ir jaunesniojo amžiaus vaikams, nes pateikta istorija yra kupina įvairiausių nuotykių, nutikimų, joje gausu įdomių, sumanių ir draugiškų sprendimų. „Knygelę dedikavau dviem savo proanūkiams ir visiems kitiems mažiesiems skaitytojams. Net ir tie, kurie dar patys neskaito, žiūrėdami į iliustracijas gali kurti savo istorijas. Oi, kiek prikurčiau, interpretuočiau, jei būčiau maža! Kitiems smalsučiams tėveliai gali paskaityti“, – kalbėjo D.Lingienė, pasirašanti pseudonimu Dangė Lingė.

Autorė pasirinko į mažuosius nukreiptą, maksimaliai jų mąstymą atitinkančią poetinę kūrinio formą. Abi knygeles išleido Kauno UAB „Vitae Litera“ 100 vienetų tiražu, ant spalvotų, kokybiškų A4 formato lapų. Iliustravo patyręs dailininkas Kęstutis Pabijutas, kurio karikatūros buvo publikuotos tokiuose laikraščiuose ir žurnaluose kaip „Lietuvos pionierius“, „Moksleivis“, „Šluota“. O dabar buvo pirmas kartas, kai dailininkas paišė vaikams – daugiausia jis piešia karikatūras, iliustruoja tekstus.

Dviejų dalių poema

D.Lingienės sukurta dviejų dalių poema pasakoja apie Traukinuką, kuris išvyksta į kelionę ir veža įvairius gyvūnus (šešias Kates, Pelytes, Rudą Mešką, Ežio šeimyną su mažais Ežiukais ir kt.), o papuolęs į vėtrą gelbėja visus, kam tik prireikia pagalbos: skęstančius Kurapkėlės vaikelius, šalia kelio gulinčią sužeistą Stirnelę, koją susižeidusį Gandrą, be to, padeda dviem nuliūdusiems Varliams, kurie jaudinasi dėl šąlančių Buožgalviukų ir pan.

Nesunku pastebėti, kad veikėjus sieja meilė ir atjauta. Santykį su kitais sušildo gebėjimas įsijausti į kito padėtį, emocinę būseną. Diegiama nuostata, kad pagalba kitam yra maloni ir džiuginanti pareiga.

Parašyti tokią istoriją autorę įkvėpė Kauno „Megoje“ pamatytas traukinukas. „Tas „Megos“ traukinukas man pasirodė nelaimingas, nes „pririštas“, tad nusprendžiau jį išleisti į kelionę. O vėliau įtaką man padarė vieną karštą vasaros dieną praūžusi smarki vėtra kažkur pietvakarių Lietuvoje. Nuo to ir pradėjau istoriją, sugalvojusi, kad susipyko du debesys – juodas ir baltas. Visa kita išsirutuliojo savaime. O gelbėti personažus man labai sekėsi pasitelkus Sapnų traukinuko keleivius. Tiesiog su pasimėgavimu vis kitam personažui rasdavau saugią vietelę“, – šypsojosi autorė.

D.Lingės knygelėse esama stebuklinių pasakų elementų, atsiskleidžia gražaus elgesio pavyzdžiai, spalvingas personažų individualizavimas, dinamiškumas. Visa tai lemia parašytos istorijos patrauklumą, įtaigumą ir savitumą.

Poemos personažai stengiasi padėti vieni kitiems. Abiejose knygelėse nuosekliai pasakojama, kas ir kaip suteikia pagalbą pagal savo išgales, pvz., kurapkiukus, skęstančius su visu lizdeliu šaltoje upėje, gelbėja Žaltys, pasinaudodamas Voro numesta stipria gija. Šešios Katės, prisistačiusios į krantą, švelnutėmis letenėlėmis kėlė paukštelius iš lizdelio, juos nulaižė, nudžiovino ir patupdė į vagoną, Sraigutės išdezinfekavo Stirnytės kojos žaizdą...

Besikeičiančių įvykių vaizdavimas leidžia autorei atskleisti įvairiapusį „Pagalbos Traukinuko“ paveikslą. Autorė moko suteikti pagalbą nuskriaustiems ir bejėgiams, bet nė kiek nepamokslauja – auklėjamojo pobūdžio išvadas mažieji skaitytojai su tėveliais turi padaryti patys.

„Čia šešios Katės draugiškai sugyvena su Pelytėm, net Voras trokšta meilės ir ją gauna. Tikiuosi, kad tėvai, skaitydami savo vaikams, mokės paaiškinti, kad meilės, pakantumo, atjautos reikia visiems, net Vorui. Apskritai moralas toks – tu negali nuskriausti silpnesnio. Norėjau pabrėžti rūpestingumo, atjautos, sumanumo svarbą“, – pasakojo autorė.

Knygelėse vertinamas jautrumas, nuoširdumas, paprastumas, smerkiamas noras pakenkti. Štai piktas Voras pabaramas dėl nemandagaus elgesio, nes audė melsvą tinklą ir gaudė saulutę savanaudiškais tikslais („Kai saulutę pasigausiu, / Vienas tik su ja draugausiu“).

Vorui leidžiama pačiam suvokti, kad saulė reikalinga visiems: „Saulę jei paslėpt norėsi, / Draugų niekad tu neturėsi.“

Nerūpestingos vaikystės atspindžiai

Gamta poemoje ne tik sudaro foną, kuriame pasirodo veikėjai, bet ir atskleidžia pačios autorės palankų nusiteikimą. „Aš užaugau keturių vaikų šeimoje, Bajorų kaime (Anykščių r.). Kai kurie gamtoje patirti įspūdžiai, išgyventi jausmai buvo perkelti į kūrybą. Net sunku patikėti, kad vaikystėje ant liežuvio galo dėjau mažučius varliukus, kad sušiltų... Jų buvo pilnos mano raudono paltuko kišenės“, – šypsojosi autorė.

D.Lingienės teigimu, vyriausieji skaitytojai, dovanų gavę knygutes, su nostalgija ir ašaromis akyse kalba apie savo basakoję vaikystę. „Mūsų kartos atstovų vaikystė buvo tokia „žalia žalia“! Įdėmiai stebėdavome absoliučiai viską aplinkui – nuo mažiausio pumpurėlio iki didžiausio paukščio skrydžio. Rašydama Traukinuko kelią, į viską – gamtovaizdį, įvykius ir veikėjus – žvelgiau savo basakojės vaikystės akimis. Mums beteškenant po balas, belankstant keliais bei takeliais, iki kraujo sutrūkinėdavo odelė. Kai ką, matyt, dabar noriu atgaivinti savo kūryboje, o tai sulaukia pagyvenusių skaitytojų simpatijų.“

Kuria tik šaltuoju metų laiku

Autorė atviravo, kad vos tik pasibaigia vasaros ir rudens darbai, jos galva knibždėte knibžda minčių. „Kol dar braškių sezonas ir pirkėjai atvyksta pirkti daigų, visas mintis laikau užspaudusi, nepaleidžiu iki pat vėlyvo rudens. O kai viskas gamtoje nurimsta, leidžiu sau stačia galva nerti į kūrybą. Turiu su ja suspėti iki pavasario, iki darbymečio braškyne pradžios“, – kalbėjo D.Lingienė.

Pasak moters, su amžiumi silpstanti sveikata vis primena apie ligas, skausmus, bet ji nepasiduoda: „Kai jau nieko nebegali, vis tiek reikia rasti, kaip gyventi, nors skauda nuo pakaušio plauko iki kojos nago. Rašau ir užsimirštu, kad man skauda. Reikia susigyventi su ligomis, jas prisijaukinti ir kuo mažiau kreipti dėmesio.“

Pasiteiravus, ar galima tikėtis dar kažkokios kūrybos, Danguolė šyptelėjo: „Bus keli apsakymai. Dėl to dabar ir „kankinuosi“. Bet jau ne vaikams. Bėda ta, kad per vėlai pradėjau rašyti – reikėjo kokiais 20 metų anksčiau, – atviravo moteris. – Jau ranka nebeklauso, akys nebemato, pati nebeperskaitau, ką parašau. Imu padidinimo stiklą ir vėl dėlioju, „lipdau“ į vieną. Žinoma, labai geras jausmas padovanoti knygelę proanūkiams, gyvenantiems Danijoje, juolab kad neseniai vyresnėlis Linus atšventė savo ketvirtąjį gimtadienį. Gera suvokti, kad iš mano knygelės proanūkiai mokysis lietuvių kalbos, prisimins savo promočiutę.“

D.Lingienė apie savo amžių nekalba (nors artėja gražus 80 m. jubiliejus), bet džiaugiasi visais pragyventais metais. „Laikas nelaukia, todėl džiaugiuosi kiekviena pragyventa diena ir visomis rytdienomis, kiek jų dar bus. Jei tik dejuosi, raudosi – nieko gero nelauk. Reikia kovoti prieš visas tas ligas, tada ir jėgų randasi“, – teigė moteris.

Prekiauja braškių daigais ir uogomis

D.Lingienė yra sukaupusi didelę braškininkystės patirtį. Ji priima užsakymus, planuoja, investuoja, vadovauja braškyne dirbantiems žmonėms. Maždaug 3 ha dydžio braškyne auga apie 30 veislių braškių. Kasmet ūkininkė pasodina 20–25 tūkst. grynaveislių motininių braškių, kurių daigus, skirtus parduoti, ima tik vienerius metus, nes tik tokie daigai vertingiausi.

Ūkininkavimo pradžioje, 1990-aisiais, D.Lingienė apsodino braškėmis keturis arus. Asmeninio archyvo nuotr.

D.Lingienė džiaugiasi pasukusi braškininkystės keliu: „Braškininkystė – malonus užsiėmimas, mano hobis, meilė. Pirkėjai jau seniai įsisąmonino, kad lietuviška uoga skaniausia, sveikiausia ir vertingiausia. Braškės turi daug žmogaus organizmui būtinų medžiagų bei gydomųjų savybių: stimuliuoja virškinimą, gydo inkstų ir kepenų ligas, padeda nuo avitaminozės ir kt. Jei turėsite užšaldytų uogų, bet kuriuo metų laiku jas galėsite vartoti kaip šviežias“, – kalbėjo ūkininkė.

Pasak moters, pajamos iš braškyno maždaug stabilios, tad dar įmanoma padengti auginimo išlaidas, pasilikti lėšų pragyvenimui, įsigyti naujų veislių. „Bet iš karto noriu įspėti papildomo pajamų šaltinio ieškančius stambesnius ūkininkus, kurie susigundys užsiimti braškininkyste, kad uogų skynimas sutaps su šienapjūte, o daigų sodinimas – su javapjūte. Pirmieji metai bus sunkiausi dar ir dėl to, kad teks pirkti sodinamąją medžiagą, pagrindinį inventorių“, – pasakojo braškininkė.

Kiekvienam pagal skonį

Pasak ūkininkės D.Lingienės, braškių nebūna labai saldžių: „Žmonės dažnai nori saldžių uogų, bet braškės privalo turėti savitą saldžiarūgštį skonį. Negalėčiau pasakyti, kad braškė gali būti labai saldi, bet turime visokių veislių, o jų uogos – įvairaus skonio.“

Asociatyvi nuotr.

D.Lingienės ūkyje auginamos ankstyvos, vidutinės ir vėlyvos braškių veislės. Pasak ūkininkės, įsigytos naujos veislės be pagrindinių savybių – atsparumo ligoms, derlingumo, uogų dydžio – pasižymi ir puikiu skoniu. „Kalbu apie ankstyvą savo ūkyje auginamą braškių veislę „Allegro“. Šios uogos tikrai saldžios. Jei reikėtų paminėti vidutinio ankstyvumo veislę, išskirčiau „Asia“, nes uogos labai didelės, skanios. FF 1503 uogos irgi nuostabaus skonio. „Venta“ – sena gera veislė, kurią praminiau sodų karaliene. Na, o „Magnus“, „Kristina“ – vėlyvos veislės. Uogos ne tik labai gražios formos, bet ir skanios“, – rekomendavo moteris.

Kaip teigia D.Lingienė, verta įsigyti ir žemuogių daigų.Pasak jos,skintas žemuoges stiklinaitėse po vieną eurą pirkėjai kasmet labai greitai išperka. „O kodėl gi jų nepasisodinti patiems? Žemuogės kvapnios, skanios, be to, jų derėjimo laikas gana ilgas: vienos jau būna raudonos, o kitos dar tik žydi. Žemuogėms lysvę galima paruošti kur nors šlaitelyje ar patvoryje – jos puikiai augs ir aprūpins jus natūraliais vitaminais“, – pasiūlė moteris.

Pirkėjai atvyksta tiesiai į kiemą

Pasak ūkininkės, karantinas uždarė duris parodoms ir mugėms, kur D.Lingienė dalyvaudavo su savo braškininkystės ūkio daigais. „Dėl to tenka apgailestauti. Kita vertus, visi, tiek laiko prabuvę „uždaryti“ per karantiną, dabar yra labai išsiilgę veiklos soduose, lysvėse. Lauksime pirkėjų, atvykstančių į kiemą. Pirkėjai jau skambina ir prašo užsirašyti į eilę. Manau, kad daigų ir pageidaujamų veislių užteks visiems“, – teigė moteris.

Tiems, kas nori uogų anksčiau

Norintiems turėti ankstyvesnių uogų, D.Lingienė priminė pagrindines taisykles: „Jau netrukus reikės atidengti braškes, nes augalas turi atsibusti, užsigrūdinti, prisitaikyti prie saulės. Kad viską suspėtume, darbus paprastai pradedame šiek tiek anksčiau, bet dar nebūtina skubėti. Mes jau ruošiamės pradėti prekybą braškių daigais“, – pasakojo moteris.

Ūkininkės braškynas yra po atviru dangumi. „Mūsų išraunami ir parduodami daigai turi tvirtas šaknis, yra užsigrūdinę, tad nepatiria streso persodinant. Mes parduodame daigus „iš žemės į žemę“. Tokie daigai atspariausi ligoms ir gamtos sąlygoms“, – tvirtino D.Lingienė.

Rekomenduojami video