Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kairę! Kairę! Kairę!

Vasariškai tingią lietuviškos politikos tėkmę sudrumstė naujas akibrokštas: Seimo opozicijos lyderis pareiškė, kad parlamente kartu su kitais posėdžiaujantys socialdemokratai yra netikra kairioji partija. Lyg to būtų maža, netikrais socialdemokratus apšaukė ir kai kurie saviškiai.

Pamokė gero elgesio

Seimo opozicijos lyderis Saulius Skvernelis paskelbė, kad po socialdemokratų kauke slepiasi politiniai apsimetėliai: praregėti padėjo naują partijos pirmininkę Viliją Blinkevičiūtę išsirinkusios Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) apsisprendimas nesijungti prie opozicinių Valstiečių ir žaliųjų bei Darbo partijos frakcijų koalicijos. Opozicijos lyderį nuvylė ir tai, kad LSDP vadovai ignoravo jo kvietimą susitikti ir aptarti galimą bendradarbiavimą dirbant Seimo opozicijoje. S.Skvernelio teigimu, tai dar labiau sustiprino įtarimus, kad socialdemokratai tik apsimetinėja opozicine jėga, o iš tikrųjų kolaboruoja su konservatoriais.

„Tai, ką jie darė praėjusią Seimo kadenciją, tą patį tęsia ir toliau. Visiškai palaiko konservatorius ir yra konservatorių satelitinė partija“, – po LSDP valdybos ir Socialdemokratų partijos frakcijos Seime sprendimo nesijungti į opozicinių frakcijų koaliciją sakė S.Skvernelis. Anot jo, tai, kad LSDP nėra kairioji partija, esą patvirtina jos frakcijos balsavimai Seime.

Savo ruožtu LSDP pirmininkė V.Blinkevičiūtė netrukus viešai S.Skverneliui palinkėjo nesinervinti ir nebūti tokiam piktam, pabrėždama, kad politikui nedera taip elgtis. Išsakytus priekaištus ji atrėmė tvirtinimu, kad LSDP frakcija, dirbdama Seimo opozicijoje, neva yra aktyvi ir įgyvendina savo rinkimų programą. „Galime puikiai dirbti opozicijoje ir nepasirašydami jokių sutarčių. Kad Seime priimtume Lietuvos žmonėms naudingus sprendimus, rašytiniai opozicijos susitarimai nebūtini. Su kitomis frakcijomis, kaip ir iki šiol, tarsimės dėl konkrečių iniciatyvų palaikymo“, – sakė V.Blinkevičiūtė.

R. Dovydėno pieš.

Vien liberalai

Kirčio dėl kairiųjų vertybių išdavystės LSDP sulaukė ir iš savų. Po Seime įvykusio balsavimo dėl Partnerystės įstatymo, kai 5 iš 13 LSDP frakcijos narių balsavo „prieš“, nors partija rinkimų programoje įsipareigojo šį įstatymą paremti, iš jos pasitraukė keli žinomi socialdemokratai, pavadinę partiją merdinčia politiškai ir vertybiškai. Vienas iš jų, Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas Artūras Rudomanskis, suabejojo LSDP deklaruojamomis kairiosiomis vertybėmis. „Man gėda ir apmaudu, nes išpažįstantys tikrąsias kairiąsias vertybes dešimtmečiais nediskutuoja dėl žmogaus teisių – tikri kairieji garantuoja ne tik lygias teises, bet ir galimybes“, – teigė A.Rudomanskis. Galintis pasitraukti iš partijos užsiminė ir Liutauras Gudžinskas, LSDP pirmininkės pavaduotojas. „Jei per kitą balsavimą socialdemokratų palaikymas partnerystės institutui liks toks pats ar kris, laikysiu, kad mano tolesnės pastangos siekti idėjinio partijos atsinaujinimo yra bergždžios. Priimsiu atitinkamus sprendimus“, – pažadėjo jis. Kad LSDP frakcijos balsavimas dėl Partnerystės įstatymo tapo paskutiniu lašu, teigė ir iš partijos pasitraukę politikos mokslų daktarė Jolanta Bielskienė, filosofas Andrius Bielskis, fizikas Sergejus Orlovas.

Nusivylimas, kad viena ar kita politinė jėga nesilaiko savo deklaruojamų principų bei vertybių, yra gerai pažįstamas ir partijų nariams, ir už jas balsavusiems rinkėjams. Tiesa, „vertybinis protestas“ LSDP stovykloje kiek stebina dėl to, kad paskutiniu kantrybės lašu tapo LSDP frakcijos pozicija lytinių mažumų klausimu. Kai 2016 m. LSDP vadovaujama Seimo dauguma priėmė premjero Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės parengtą Darbo kodeksą, iškart pramintą „vergoviniu“, nes gerokai susiaurino dirbančiųjų teises, nesigirdėjo nei socialdemokratų protestų, nei demonstratyvaus partinių bilietų svaidymo dėl pamintų kairiųjų vertybių. Kita vertus, opozicijos lyderio kaltinimas, kad LSDP nėra tikra kairioji partija, užduoda rimtą klausimą: o kur gi ta tikroji? Gal slepiasi po konservatorių, „valstiečių“ ar „darbiečių“ tapatybės kauke, kaip įprasta Seimo politiniame maskarade? Tačiau ir žiūrovai, ir ekspertai sutinka, kad po daugeliu iš jų – vien liberalai: ir tarp konservatorių, ir tarp socdemų, ir tarp „darbiečių“. Galų gale būtų sunku paneigti politologų tvirtinimą, kad ir buvusi „valstiečių“ Vyriausybė, vadovauta premjero S.Skvernelio, vykdė liberalią ekonominę politiką, ir to niekaip nepridengs nei „vaiko pinigų“, nei didintų pensijų figos lapelis.

Vertybinė skirtis

Sunku patikėti, kad valstybėje, kurioje skurdas ir pajamų nelygybė viena didžiausių ES, kurios valdžią dėl to seniai kritikuoja Europos Komisija, ragindama užtikrinti nepertraukiamą socialinių paslaugų teikimą, didinti socialinės paramos prieinamumą, dydį ir jos mokėjimo trukmę, nebūtų poreikio tikrai kairiajai partijai. Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo duomenimis, kas dešimtas Lietuvos gyventojas neturi pinigų duonai, maždaug 150 tūkstančių namų ūkių trūksta pinigų maistui. Pandemija viską dar labiau pablogino. Už ką balsuoja užvargusi Lietuva – gal už socialdemokratus, konservatorius, „valstiečius“? Ar ji išvis eina į rinkimus, kurie jai nieko nekeičia? Kad ir kaip būtų, gilėjanti socialinė atskirtis vis garsiau komanduoja rikiuotės žingsniu artėjančiai šalies politinių prioritetų kolonai: „Kairę! Kairę! Kairę!“

Aleksandras Posochovas, Trišalės tarybos narys, Paslaugų sferos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas, nemano, kad socialiai pažeidžiamiausių žmonių interesus turėtų imtis ginti nauja kairioji partija.

„Esu skeptiškas dėl naujų partijų, turbūt senosioms reikėtų išsigryninti savo vertybes, o ne skaldytis. Socialdemokratai to padaryti nesugebėjo, jie mėgsta pabrėžti, kad pas juos didelė nuomonių įvairovė, tačiau jų gretose yra ir nemažai verslo atstovų, gana turtingų žmonių. Todėl grynai socialdemokratinė pozicija yra nublankusi, jie minkosi ir šen, ir ten, nori visiems įtikti. O turėtų atstovauti žemutinio ir dalies vidutinio visuomenės sluoksnio interesams“, – sakė pašnekovas.

Jo teigimu, susidaro įspūdis, kad LSDP net neturi ideologijos, nėra kairiųjų idėjų rinkinio, kurį galėtų įgyvendinti per savo politinę programą. „Man net keista – jie galėjo pasiimti prezidento idėją apie gerovės valstybę ir vardan šio tikslo politiškai jį palaikyti. Tada, manau, jie kaip kairioji jėga tikrai būtų išlošę, tuo labiau kad ir pats prezidentas yra skandinaviško tipo gerovės valstybių, kuriose stiprios socialdemokratų pozicijos, gerbėjas. Jis žino, kas yra socialinės vertybės“, – sakė A.Posochovas.

Krikščionių sąjungai vadovaujantis Rimantas Jonas Dagys, prieš 20 metų bandęs pakeisti Lietuvos socialdemokratų veidą protestuodamas prieš jų jungimąsi su Demokratinę darbo partiją įsteigusiais buvusiais komunistais, sako, kad kairiosios politikos Lietuvoje reikia.

„Tikrai reikia, nes jos niekada nebuvo. Apie tai kalba ir prezidentas, iškėlęs gerovės valstybės idėją. Bet nemanau, kad socialdemokratai, besiremiantys vakarietiškos socialdemokratijos pavyzdžiu, turės kokią nors perspektyvą. Todėl, kad vertybinė skirtis yra kitoje vietoje. Dabar tai lemia ne ekonominių pažiūrų skirtumai, o požiūris į žmogaus prigimtį. Šia prasme socialdemokratai, liberalai, konservatoriai ir kitos liberalios pasaulėžiūros partijos atstovauja vienai krypčiai, o tradiciškai krikščioniškos krypties besilaikantys žmonės – kitai. Jeigu ieškotume kairiosios politikos socialinio jautrumo prasme, ieškoti reikėtų bažnyčios socialinio mokymo srityje“, – sakė R.J.Dagys.

Šviesos nematyti

Pasak politiko, visos valdžią gavusios partijos labai drausmingai perėmė nuostatą, kad viską turėtų lemti pinigai. „Buvę komjaunuoliai labai greitai tapo liberalais arba nuėjo pas socialdemokratus. O politika liko ta pati, socialinė atskirtis kaip augo, taip ir auga. Koks skirtumas, ar valstybė viską reguliuoja, ar kapitalas – ir viena, ir kita eina prieš žmogaus prigimtį, prieš jo dvasią. Todėl čia nereikėtų ieškoti socialinės harmonijos, žmogaus orumo, tikrojo socialinio jautrumo“, – sakė R.J.Dagys.

„Akivaizdu, kad partija patiria krizę. Kol kas šviesos tunelio gale tikrai nematyti“, – taip dabartinę LSDP būklę įvertino politologas Algis Krupavičius, Mykolo Romerio universiteto profesorius.

Jis priminė, kad socialdemokratai Seimo rinkimuose anksčiau gaudavo nemažai mandatų, buvo ne vienos Vyriausybės lyderiai, bet 2016–2020 m. rinkimai atskleidė krizę. 2012 m. Seimo rinkimuose LSDP sugebėjo laimėti 37 vietas, o 2016 m. jų sumažėjo iki 17.

„LSDP situaciją reikėtų matyti platesniame kontekste. Lietuvos socialdemokratai ne vieninteliai išgyvena politinių sūpuoklių laikotarpį. Krizę socialistai ir socialdemokratai išgyvena Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje, kitur“, – sakė A.Krupavičius. Anot jo, dabar politikos darbotvarkės temos ir problemos yra išimtinai jiems palankios: socialinės nelygybės ir skurdo mažinimas, valstybės reguliavimo didinimas dėl ekonomikos skatinimo poreikio, žalioji Europa ir klimato krizė – apie visa tai LSDP esą galėtų kalbėti gerai girdimu balsu. Tačiau atrodo, kad su šiomis problemomis bandoma susitvarkyti senais būdais, neįvertinus, jog visuomenė gerokai individualizavosi. „Tą padarė auganti gerovė. Anksčiau socialdemokratai galėjo globėjiškai rūpintis visuomenės grupėmis, kurioms gyventi yra sunkiau, bet dabar neoliberalus mąstymas situaciją pakeitė. Paternalizmas kaip instrumentas neveikia, todėl nemažoje Europos dalyje matome socialdemokratų krizę bei akivaizdžias problemas“, – sakė pašnekovas.

A.Krupavičiaus teigimu, iššūkį jiems kelia ir įvairios populistinės partijos, nes socialinis dėmuo jų darbotvarkėje yra stiprus. Be to, Lietuvoje, kaip ir kitur, jie gerokai ignoruoja natūralų visuomenės konservatyvumą. O šiais laikais grįžimas prie tradicijų kartu su socialiniu jautrumu, orientacija į gerovę irgi yra svarbi tendencija, pabrėžė pašnekovas. „Be viso to LSDP ištiko ir lyderystės krizė. Dabar yra požymių, kad naujos lyderės išrinkimas suteiks tam tikrą pasitikėjimo kreditą. Bet tai gana trumpalaikis reiškinys, po pusmečio tas kreditas baigsis. Tuomet reikės rodyti darbus“, – pridūrė profesorius.

Pašnekovo manymu, socialdemokratams reikia iš tiesų pozityvios politinės programos, kuri gebėtų įtikinti visuomenę. Kartais panašu, kad lyderystės krizę stiprina ir komunikacinė krizė: trūksta LSDP balso viešojoje erdvėje, pastovių ryšių su rinkėjais. „Pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje buvo metas, kai socialdemokratus įvardijome kaip klestinčią, sėkmingą partiją. Šiandien to apie juos pasakyti negalima. Bet raktas į jų atgimimą yra pirmiausia jų pačių rankose“, – apibendrino A.Krupavičius.

Rekomenduojami video