Turkų sultonu vadinamas prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas nuvyko vizito į Ameriką, kad su prezidentu Donaldu Trumpu aptartų dvišalius santykius. Kol kas atrodo, kad naudos iš šio vizito gavo tik ponas Erdoganas.

Išmetė lauk

Bambeklis. Toks juodo katino, perbėgusio kelią Jungtinių Valstijų ir Turkijos santykiams, vardas. Nors ir paties D.Trumpo, ir R.T.Erdogano elgesyje kartais galima pastebėti niurzglio bruožų, bambekliu juodąjį katiną praminė atkaklus Ankaros noras įsigyti modernią Rusijos gamybos oro erdvės gynybos sistemą S-400 (pagal NATO klasifikaciją – „SA-21 Growler“, o „growler“ angliškai reiškia būtent „bambeklį“). Dar prieš dvejus metus Turkijos prezidentas pareiškė, kad šalies kariuomenė bus aprūpinta rusiškais S-400 raketiniais kompleksais, nes Vašingtonas neva vilkina laiką ir aiškiai nenori parduoti NATO sąjungininkei ilgojo nuotolio priešraketinės gynybos sistemos „Patriot“. S-400 įsigijimas Turkijos lyderio buvo laikomas priverstine alternatyva „Patriot“ kompleksams, kurių turkai siekė nuo 2012 metų. Skelbiama, kad Ankaros ir Vašingtono derybos dėl „Patriot“ pirkimo tuo metu rimtai įstrigo – ir, kalbama, ne dėl kainos ar pardavimo sąlygų, bet dėl per didelio turkų apetito.

Esą Turkijos valdžia norėjo, kad šiuos raketinius kompleksus gaminanti Amerikos korporacija „Raytheon“ suteiktų jiems prieigą prie „Patriot“ raketų bei radarų technologijų. JAV valdžia nesutiko, Turkijos – užsispyrė. Po kelerių metų konsultacijose su amerikiečiais Turkijos valdžia tėškė rusišką kortą: jei neparduosite „Patriot“ mus dominančiomis sąlygomis, viso gero! Pirksime rusiškus S-300. Matyt, įžvelgęs galimybę įkalti pleištą dviejų NATO sąjungininkų santykiuose, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasiūlė R.T.Erdoganui pirkti patį naujausią šio oro erdvės gynimo komplekso variantą S-400.

Nors ir Vašingtonas, ir kitos NATO sostinės bandė atkalbėti Turkiją nuo tokio pirkinio, kuris nesuderinamas su NATO oro erdvės gynimo sistemomis, Turkijos lyderis nenusileido. Supratę, kad jo nepavyks perkalbėti, amerikiečiai ėmėsi spaudimo: pagrasino nebeparduosiantys Turkijai modernių penktosios kartos karo lėktuvų F-35. Turkija dalyvavo JAV pasiūlytoje F-35 lėktuvų naudojimo ir kai kurių jo mazgų gamybos Turkijos teritorijoje programoje, buvo investavusi į ją daugiau nei milijardą JAV dolerių, planavo įsigyti 100 F-35A modifikacijos lėktuvų.

Prieš kelias dienas Baltuosiuose rūmuose Turkijos prezidentą R.T.Erdoganą priėmęs JAV prezidentas D.Trumpas bandė sušvelninti įtampą dviejų šalių santykiuose.

Tačiau Baltieji rūmai griežtai pareiškė, kad S-400 sistema ir F-35 yra visiškai nesuderinami dalykai, nes naujieji rusiški raketiniai kompleksai gali rinkti žvalgybinę informaciją apie radarams nematomo F-35 technines savybes ir taip daryti žalą JAV bei NATO šalių nacionaliniam saugumui. Turkų sultonui ir toliau laikantis savo, Turkija šių metų liepą buvo oficialiai išmesta iš F-35 programos, jos karo lakūnams, kurie mokėsi JAV pilotuoti šį lėktuvą, buvo liepa išvykti į tėvynę. R.T.Erdoganas buvo priverstas susitaikyti su tokiu pažeminimu.

Savas ar svetimas?

Kita vertus, panašų jausmą šią vasarą turėjo išgyventi ir D.Trumpas, kai liepos mėnesį Turkijoje pradėjo leistis krovininiai Rusijos lėktuvai su pirmąja S-400 kompleksų siunta. Turkijos lyderis numojo ranka į Amerikos valdžios prašymus ir perspėjimus nepirkti šios oro gynybos sistemos. Ankara demonstratyviai nepakluso Vašingtonui, nors kai kuriais vertinimais Turkijos pašalinimas iš F-35 lėktuvų programos jos ekonomikai potencialiai kainuos 9 mlrd. JAV dolerių. Turkai turėjo gaminti apie 900 atsarginių detalių ir mazgų, skirtų šiems karo lėktuvams, dabar jų gamyba bus perkelta.

Beje, kol dar santykiai tarp dviejų NATO partnerių nebuvo taip užkaitę, Turkija 2018 m. birželį formaliai spėjo įsigyti 4 lėktuvus F-35, tačiau JAV valdžia uždraudė juos išgabenti į Turkiją. Sunku pasakyti, ar tuo atveju, jeigu jie vis dėlto būtų pasiekę turkų aerodromus, Turkijos karo pilotai būtų galėję visavertiškai jais naudotis. Ne paslaptis, kad eksportinės naujausių ginklų modifikacijos užsienio šalims tiekiamos su tam tikrais technologiniais saugikliais, ribojančiais pranašumą konfliktinėse situacijose. Rusija, pavyzdžiui, to nė neslepia.

Tad galėtume užduoti retorinį klausimą: ar rusiškas raketinis kompleksas S-300 ar naujausias S-400, jei tik Turkijai jį būtų pavykę įsigyti anksčiau, būtų 2015 m. rudenį numušęs Sirijos ir Turkijos sieną pažeidusį Rusijos karinį lėktuvą „Su-24“? O gal būtų identifikavęs šį taikinį kaip „draugą“? Kaip besvarstytum, vis dėlto prezidento R.T.Erdogano įsakymą pamokyti rusus gerbti Turkijos sienas įvykdė būtent JAV gamybos naikintuvas F-16, kurį pilotavo turkas pilotas. Kas gali garantuoti, kad S-400 kompleksai, nors ir valdomi Turkijos kariškių, reaguos į galimus Rusijos lėktuvų antskrydžius prieš taikinius Turkijoje ar balistinių raketų atakas? Taip, kol kas tokia tikimybė atrodo grynai teorinė, bet gyvenime juk visko pasitaiko, ypač kilus kariniam konfliktui. Ar turkai gali pasitikėti rusiškais ginklais, skirtais saugoti jos oro erdvę nuo kitų valstybių, įskaitant pačią Rusiją, atakų? R.T.Erdoganas, matyt, mano, kad taip.

Nepasiruošę skyryboms

Dvišaliams JAV ir Turkijos santykiams pastaraisiais metais trukdė net kelios juodos katės. Spalio pradžioje, prezidentui D.Trumpui netikėtai paskelbus apie JAV karių išvedimą iš Sirijos, Turkija Sirijos šiaurės rytuose pradėjo karinę operaciją prieš kurdų kovotojus, buvusius JAV sąjungininkus kovoje su teroristų grupuote „Islamo valstybė“. Toks D.Trumpo sprendimas, pasak Amerikos žiniasklaidos, šokiravo net Pentagono vadovybę. Kilus dideliam triukšmui dėl to, kad JAV nutarė palikti likimo valiai savo sąjungininkus, kuriuos Turkija vadina ne kitaip kaip jos nacionaliniam saugumui grėsmę keliančiais teroristais, D.Trumpas buvo priverstas kiek atsitraukti. Jis paragino R.T.Erdoganą sustabdyti karinę operaciją „Taikos šaltinis“ ir nebepulti kurdų gyvenamų miestų bei kaimų vadinamojoje 32 kilometrų pločio „saugumo zonoje“ palei Turkijos ir Sirijos sieną. Prezidentas D.Trumpas savo laiške R.T.Erdoganui pagrasino ekonominėmis sankcijomis „sunaikinti“ Turkijos ekonomiką, jei turkų kariuomenės aukomis per šį puolimą taps civiliai gyventojai. Jame buvo ir tokie žodžiai: „Nebūk užsispyręs, nebūk kvailas. Paskambinsiu tau vėliau.“ Pasak Turkijos žiniasklaidos, R.T.Erdoganas šį laišką išmetęs į šiukšlių dėžę.

Gal būtent taip ir padarė, tačiau akivaizdu, kad po kurio laiko persigalvojo ir ištraukė jį iš šiukšlinės. Turkijos lyderis sutiko sustabdyti puolimą prieš kurdus „saugumo zonos“ ribose, priėmė Rusijos pasiūlymą kartu patruliuoti šiaurės rytų Sirijos ir Turkijos pasienį, o galiausiai – ir D.Trumpo kvietimą atvykti derybų į Vašingtoną. Praėjusią savaitę įvykęs Turkijos prezidento ir pirmosios ponios vizitas į JAV apžvalgininkų buvo įvertintas kaip bandymas sureguliuoti smarkiai įkaitusius dvišalius santykius. Kaip jau būdinga D.Trumpui, jis visiškai pakeitė plokštelę ir viešai prisipažino esąs didelis R.T.Erdogano gerbėjas. Apie galimus Turkijos kariuomenės ir jos sąjungininkų karo nusikaltimus vykdant operaciją Sirijoje nebuvo pasakyta nė žodžio. Turkijai net buvo pasiūlytas kompromisas dėl S-400 pirkimo: esą jei turkai neaktyvuos jau turimų kompleksų, tai yra nepradės kovinio budėjimo, Vašingtonas galės vėl įtraukti Ankarą į karo lėktuvų F-35 gamybos programą.

Toks D.Trumpo tūpčiojimas apie nesukalbamą turkų sultoną, pasak analitikų, išduoda tik silpnumą: pažadėjęs neaktyvuoti S-400 kompleksų, R.T.Erdoganas gali bet kada persigalvoti, o vizito metu jo išsakytas noras įsigyti „Patriot“ raketinių kompleksų, „jei sąlygos bus geros“, irgi esą užrašytas šakėmis ant vandens. Gali būti, kad Vašingtonas neturi kur trauktis: konfrontacija su sąjungininke Turkija gali paskatinti ambicingą ir autokratišką turkų sultoną dar labiau atsigręžti į Rusiją ir galbūt Kiniją. Visi tą supranta: Vašingtonas nenori leisti vaidui NATO šeimoje didėti, nes jis gresia skyrybomis. O joms, regis, kol kas nė viena pusė nepasiruošusi.