Atrodo, kad bendros Europos valiutos ateitis vėl pakibo ant plauko – šįkart itališko.

Pavojų eurui kėlusios Graikijos skolų problemos sprendimas buvo nukeltas į ateitį, karštligiškai prigesinus krizės liepsnas milijardinėmis paskolomis ir nurėžus valstybę slėgusios skolų kupros dalį. Tačiau palyginti su tuo, kas bręsta Italijos bankininkystės sektoriuje, graikiškos euro bėdos gali pasirodyti tik mažmožis.

Skandina blogos paskolos

Apžvalgininkų teigimu, finansų krizė Italijoje aptemdytų net šoką Europoje sukėlusį Didžiosios Britanijos rinkėjų sprendimą trauktis iš ES. Kai kurie Vakarų šalių ekspertai būgštauja, kad jau kelerius metus Italijos bankus kamuojanti liga, kuriai visos ES mastu lig šiol nesistengta skirti didesnio dėmesio, gali labai skaudžiai atsiliepti euro zonai. Pagrindinė Italijos bankus ištikusi bėda – milžiniškas išduotų vadinamųjų blogųjų kreditų kiekis. Skelbiama, kad itališki bankai yra suteikę  apie 360 mlrd. eurų paskolų, kurių gavėjai neišgali laiku ir tinkamai vykdyti savo finansinių įsipareigojimų. Blogųjų paskolų dalis šiuo metu sudaro apie 20 proc. viso Italijos bankų kreditų portfelio. Be to, maždaug 200 mlrd. eurų kreditai laikomi beviltiškai blogais, t. y. nėra jokios vilties jų susigrąžinti. Nenuostabu, kad nuo šių metų pradžios Italijos bankų akcijų vertė nukrito daugiau nei 50 proc. Bankininkystės sektoriui trūks plyš reikia valstybės pagalbos. Kad bankininkai moka mikliai permesti savo problemų naštą viešiesiems finansams, nėra nieko nauja. Bėda ta, kad ši našta Italijai gali būti per sunki.

Net ir vieno itališko banko žlugimas galėtų sukelti grandininę reakciją, kuri turėtų katastrofiškų finansinių ir politinių padarinių ne tik Italijoje, perspėja apžvalgininkai. Tarptautinių atsiskaitymų banko duomenimis, Italijos bankuose yra apie 550 mlrd. eurų kreditų iš viso pasaulio, tarp jų 250 mlrd. iš Prancūzijos bankų ir 90 mlrd. – iš Vokietijos. Jei žlugtų Italijos bankai, „Deutsche Bank“, didžiausios Vokietijos kredito įstaigos, nuostoliai būtų 30 kartų didesni, nei bankrutavus visiems Graikijos bankams.

Geriausiai Italijos bankininkytės krizę apibūdina seniausio pasaulyje banko „Monte dei Paschi di Siena“, kurio būstinė įsikūrusi Sienos mieste, pavyzdys. „Monte dei Paschi di Siena“ yra vienas didžiausių Italijos komercinių bankų, kurį slegia milžiniška blogųjų paskolų našta. Bendra pradelstų mokėjimų už išduotus kreditus suma jau išaugo iki stulbinamos 47 mlrd. eurų sumos. Italijos Vyriausybė gelbėdama banką tapo jo akcininke. Ekonomikos ir finansų ministerija taip tarsi suteikė garantiją, kad „Monte dei Paschi di Siena“ nebankrutuos, bet ar skirti vaistai padės ligoniui, kol kas neaišku. Europos centrinis bankas jau pareikalavo, kad „Monte dei Paschi di Siena“ nieko nelaukdamas pradėtų mažinti pradelstų mokėjimų dalį: iki 2018 m. ją būtina sumažinti mažiausiai 14 mlrd. eurų. Kadangi negaluoja visas šalies bankininkystės sektorius, tokių reikalavimų yra sulaukę ir kiti šalies bankai.

Tamsa tunelio gale

Po ilgalaikės recesijos Italijos ekonomika taip ir nepradėjo bent kiek sparčiau augti, ji vos juda į priekį: prognozuojama, kad šiemet šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) išaugs ne daugiau nei 0,8 proc., o kitais metais – tik 0,6 proc. 2008 m. krizės vėzdas skaudžiai smogė Italijai: nusmuko visi šalies ekonominiai rodikliai, pramoninė gamyba sumažėjo 25 proc., pasaulio valstybių konkurencingumo sąraše, sudarytame Pasaulio ekonomikos forumo ekspertų, Italija nučiuožė į 43 vietą. Anaiptol neguodžia ir tai, kad su korupcija kovojanti tarptautinė organizacija „Transparency International“ pagal korupcijos valstybiniame sektoriuje lygį Italijai skyrė 61 vietą 167 valstybių sąraše: šiuo požiūriu italai pasirodė dar blogiau už graikus, rumunus ir gruzinus. Italijos Vyriausybei niekaip nepavyksta sustabdyti didėjančio nedarbo lygio. Taigi, nereikia būti ekonomikos ekspertu, kad kiltų rimtų abejonių dėl galimybės išspręsti šalies bankų išduotų blogųjų kreditų problemą.

Trečioji pagal dydį euro zonoje Italijos ekonomika šiuo metu yra labai pažeidžiama. Valstybės skola siekia 135 proc. šalies BVP, užimtumo lygis šių metų birželio mėnesį buvo mažesnis nei visose kitose ES šalyse, išskyrus Graikiją, Ispaniją, Kroatiją ir Kiprą. Pasak ekspertų, struktūrines Italijos ekonomikos problemas apsunkina ir stipri valiuta. Kad galėtų stimuliuoti ekonomiką ir įveikti su euru susijusius apribojimus, Italijos valdžia vietoje devalvacijos priversta didinti valstybės skolą. Ir šiaip Italijos atžvilgiu atsargius investuotojus dar labiau išgąsdino „Brexit“ referendumas, todėl šansų, kad jie imsis investicijų į susilpnėjusias ES šalių ekonomikas, dar labiau sumažėjo.

Eis iki galo

Kokią išeitį iš susidariusios padėties mato Italijos premjero Matteo Renzi Vyriausybė? Jis ragina keisti euro zonos bankininkystės sektoriaus taisykles, kad į krizę patekusiems komerciniams bankams būtų galima padėti valstybės iždo pinigais. Po Graikijos skolų krizės tokie siūlymai skamba kaip akibrokštas, bet M.Renzi, regis, neturi kur trauktis. Finansinės ES normos reikalauja, kad privačių bankų problemos būtų sprendžiamos akcininkų ir indėlininkų, o ne visų mokesčių mokėtojų sąskaita. O tai reiškia, kad bankroto atveju nukentėtų gyventojų indėliai. Kokios būtų politinės tokio sprendimo pasekmės M.Renzi Vyriausybei, spėlioti neverta. Akivaizdu, kad vien diskusijos apie tai sukeltų indėlininkų paniką, žmonės pultų masiškai atsiiminėti pinigus iš bankų, ir finansinė šalies sistema būtų paralyžiuota.

Nors Italijos bankų krizė kitų ES šalių lyderiams kelia rimtą susirūpinimą, rasti galimą sprendimą turbūt bus keblu. Prieš M.Renzi raginimą keisti finansinės tvarkos taisykles kategoriškai pasisako Vokietijos kanclerė Angela Merkel: pasak šaltinių, ji neketinanti kaitalioti taisyklių „kas dvejus metus“. Tačiau M.Renzi palaiko Vokietijos ir Prancūzijos bankininkai, pritariantys minčiai, kad bėdon patekusius bankus gelbėti padėtų ir valstybė. „Deutsche Bank“ ekonomistų manymu, ne tik Italijos bankų, bet ir visos euro zonos finansines „skyles“ užkimšti padėtų 150 mlrd. eurų Europos centrinio banko parama. Tokiu atveju esą būtų galima padaryti išimtį ir itališkiems bankams gelbėti pasitelkti valstybės lėšas. Apžvalgininkų teigimu, M.Renzi pasiryžęs eiti iki galo: jei esminio persilaužimo nepavyks pasiekti artimiausiais mėnesiais, spalį Italijos premjeras gali atsistatydinti. Tačiau neturi kur trauktis ir A.Merkel: kitąmet Vokietijoje vyks parlamento rinkimai, ir ji negali leisti sau nuolaidžiauti norintiesiems keisti euro zonos taisykles.

Šiuo metu Italijos Vyriausybė išeities ieško intensyviose derybose Briuselyje ir Frankfurte, kur įsikūręs Europos centrinis bankas. Tikėtina, kad pavyks rasti tam tikrą kompromisą, padėsiantį suteikti skubią pagalbą Italijos bankų sektoriui. Ekspertų manymu, priešingu atveju klaidingas Italijos bankų problemos sprendimas galėtų turėti katastrofiškų padarinių, kurie būtų lemtingi ir pačiai euro zonai.