Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
I. Juotkienė: „Vilnos vėlimas anksčiau buvo būtinybė, dabar – mada“

Anksčiau iš avies vilnos nuvelti drabužiai ir apavas šildė žmogų, teikė malonumą šaltais ir snieguotais žiemos vakarais. Šiandien veltinių gaminių paskirtis gerokai pasikeitusi: dabar damos iš kitų nori išsiskirti originalumu, puošnumu. Tą patį patvirtino ir vilnos vėlėja, bibliotekininkė bei Kuktiškių moterų klubo „Kuksa“ prezidentė Irena Juotkienė, kuri kartu su bendramintėmis su vilna draugauja bemaž gerą dešimtmetį. „Jei anksčiau veltiniai dirbiniai buvo būtinybė, dabar tapo mada“, – įsitikinusi moteris, kurianti grožį bei jį dovanojanti kitiems.

Kuo Aukštaitijoje svarbios vilnos vėlimo tradicijos?

Aš manau, kad vėlimo amatas visais laikais Lietuvoje buvo labai svarbus. Tai buvo lietuvių gyvenimo dalis, nes veldavo veltinius tam, kad galėtų šiltai apsiauti šaltą žiemą. Dar veldavo specialias kepures ir milą, iš kurio siūdavo šiltus drabužius. Vėlimas buvo savotiška gyvenimo būtinybė.

Prieš pradėdama velti aš nesidomėjau vėlimo tradicijomis. Kadangi dirbau bibliotekoje ir dar nebuvo įkurtas Kuktiškių moterų klubas „Kuksa", dažnai užsukdavo vietinės moterys su įvairiausiomis idėjomis. Esame išbandžiusios ir dekupažą, ir iš laikraščių pasidariusios vyteles pynėme, prisigalvodavome kitų įdomių veiklų. Viena kitą mokėme bei Editą Kušleikienę pasikviesdavome: ji mums atskleidė ne vieną kūrimo paslaptį. Sertifikuota meistrė Jolita Juneliūnienė pasiūlė pasimokyti velti šlepetes. Ji anksčiau gyveno Kuktiškėse, laisvo laiko nemažai skyrė mums. Neslėpsiu – mes užsikabinome. Juk vėlimas atpalaiduoja nuo rūpesčių, problemų. Kai pradėjome velti šlepetes, servetėles, ėmėme domėtis kitomis vėlimo galimybėmis. Pamatėme, kad galima velti ne tik apavą, bet ir drabužius, šalikus, pirštines, kepures. Jei anksčiau veltiniai dirbiniai buvo būtinybė, dabar tapo mada.

Kiek laiko Jūs užsiimate šia veikla ir ką įdomaus esate nuvėlusi iš vilnos?

Metai išties labai greit bėga. Manau, kad tuo užsiimu daugiau kaip 10 metų. Ypač smagu pasidabinti savo rankomis sukurtais drabužiais – paltais, skraistėmis, suknelėmis... Žinoma, vėlimo žinios ateina su laiku ir daug dirbant. Mums ne viena patyrusi vėlimo meistrė yra sakiusi, kad veliant nebūna taip, kad nieko neišeitų. Kartais net sugadintą gaminį galima savaip perdaryti ir išeis dar įdomiau, nei iš anksto esame numačiusios.

Vėlimas yra labai plati kūryba, galima atrasti daugybę galimybių. Esu buvusi parodoje, kur buvo eksponuojami nuvelti baldai: meistriškai padaryta kriauklė, čiaupas. Tiesiog žavi begalinė kūrėjų fantazija.

Labiausiai mėgstu velti drabužius – tai maloniausias darbas. Dar maloniau juos puošti. Susikloju vilną ir paskui prasideda tikra kūryba ir savęs atskleidimas. Juodžiausias darbas yra suvelti vilną, tam naudojame statybinį vibracinį šlifuoklį. Tai puikus įrankis, palengvinantis nelengvą vilnos vėlimo darbą.

Kokių dar priemonių reikia vilnos vėlėjui?

Anksčiau vilnos vėlimui buvo naudojamas tik šiltas vanduo, muilas ir specialios formelės. Žinoma, pagrindinis darbas buvo rankinis. Dabar tobulėjame, kaip ir minėjau, lengviau dirbti po ranka turint šlifuoklį.

Kur įsigyjate vilnos?

Perkame iš ūkininkų – jų auginamų avių vilna puikiai tinka šlepetėms ar kitiems dirbiniams nuvelti. Kartais ūkininkai parduoda jau paruoštą vilną. O nudažytą vilną perkame iš elektroninių parduotuvių.

Ar esate dariusi išskirtinius dirbinius?

Man dažnai padeda mano vyras, kuris suvelia vilną šlepetėms ir veltiniams. Esu turėjusi ir neeilinių užsakymų: vienam užsakovui buvo pašalinta pusė pėdos. Ir kaip jam nešioti šlepetę, kai šąla kojos? Vyras padarė specialų kurpalį, pritaikytą neįgalaus žmogaus kojai. Teko nuvelti vieną šlepetę, pritaikytą jo kojai. Tai buvo vienas iš sudėtingesnių darbų. Kartais juk norisi tokiems žmonėms padėti. Esu vėlusi ir įspūdingo dydžio šlepetes vienam žmogui, kurio batų dydis siekė net 48. Tokio kurpalio neturėjome, tai buvo papildomas rūpestis: teko sugalvoti, kaip tą kurpalių išdidinti.

Ar užsiimate edukacija ir savo žinias perduodate kitiems?

Esu mokiusi nedaugelį, tačiau kartais pasikviečia Utenos visuomenės sveikatos biuro specialistės – mokomės velti pirties kepures. Dabar labai populiaru gimtadienius švęsti kitaip: susirenka būrelis darbščių moterų, kurios nori išmokti velti ar kokį rankdarbį pasigaminti. Tai tikrai smagus šis sumanymas.Asmeninio archyvo nuotr.

Jūs esate ne tik bibliotekininkė, bet klubo „Kuksa" prezidentė. Ar sunku suderinti abi pareigybes ir surikiuoti visus darbus?

Man labai patogu: viskas vietoje, po vienu stogu. Klubo patalpos visuomet atviros visiems, norintiems užsiimti įdomia veikla. Klubas, įkurtas 2012 metais, šiandien vienija 29 moteris. Kaip jau minėjau, anksčiau čia, bibliotekoje, rinkdavomės, tačiau nusprendėme, kad įkūrus klubą bus lengviau, nes galima rašyti projektus ir pan.

Neseniai mums kilo mintis išeiti į platesnę visuomenę ir daryti gera kitiems. Jau penktus metus rengiame kalėdines šventes vaikams, o šiais metais nusprendėme aplankyti vienišus senelius, kuriems labai trūksta bendravimo. Norisi prieš šventes praskaidrinti jų kasdienybę. Jau vasarą klubo moterys rinko žoleles, džiovino ir šiomis dienomis ruoš rinkinukus Kalėdoms. Žoleles įdėsime į lininius maišelius ir žadame nustebinti Kuktiškių seniūnijos gyventojus. Labai norėtųsi, kad ši akcija taptų gražia tradicija prieš šventes vienišiems ir likimo nuskriaustiems žmonėms bei jiems būtų ne tik laukimo, bet ir gerumo išsipildymo metas.

Rekomenduojami video