Prie pat Krosnos miestelio (Lazdijų r.) prieš 25 metus ūkį įkūrę Violeta ir Virginijus Pliuskiai, net negaudami apčiuopiamos naudos, ištikimi žirgininkystei. „Yra viena maža smulkmena, kurios, pradėdami ūkininkauti, neįvertinome – tai monopolis. Valstybiniai žirgynai sulaukia valstybės paramos, o privačiuose žirgynuose patys žirgai turi save išlaikyti. Dėl šios priežasties pristabdėme žirgų veisimą“, – sakė ūkininkas, auginantis trakėnų veislės žirgus.

Senelės žemėje   

Abu sutuoktiniai – diplomuoti agronomai. Savo ūkį jiedu nusprendė kurti 1992 metais, kai Violeta atsiėmė senelės žemę Tūriškių kaime. „Turime mokslinių agronomų diplomus, tad galėjome būti ne agronomai, o mokslininkai. Mes ir dabar tyrinėjame, tik daugiau tai susiję su gyvūnais nei su augalais“, – pasakojo V.Pliuskienė.

Per ketvirtį amžiaus Violeta ir Virginijus išbandė daugybę sričių. Pradėję ūkininkauti jiedu ėmėsi žemės dirbimo ir sėjos darbų. Vėliau, pasak Virginijaus, ūkyje atsirado žąsų. Šias keitė veršiukai. Paskui pora penėjo bulius, augino kiaules. Po kurio laiko ėmė laikyti karves. Ūkis darėsi mišrus. Vis dėlto šiandien Pliuskiai tikina galintys tvirtai pasakyti, kad ūkio kryptį nulėmė antraisiais ūkininkavimo metais atsiradusi pirmoji kumelė. Paskui žirgų daugėjo ir jie išstūmė visus kitus gyvūnus.

Įaugo į kraują

Pirmasis žirgas Pliuskių sodyboje atsirado gimus antrajai atžalai Salomėjai. Tėvai iš medikų išgirdo patarimą, kad dukters kojų korekcijai labai pagelbėtų šiuolaikiškas gydymas jojimu. Lietuvoje tokių žirgų, kuriais galėtų jodinėti maži vaikai, nebuvo.

„Medikai mums paaiškino, kad nerimauti nereikia, esą šį trūkumą dukra išaugs arba galima padėti jai iš karto taikant jojimo terapiją. Nusipirkome žirgą. Nors jis net nebuvo skirtas joti, patys jį tam paruošėme“, – pasakojo šeimininkai.

Visi trys Pliuskių vaikai linkę prie žirgų. Tėvai įsitikinę, kad žirgininkystė įaugusi jiems į kraują. Pasak Virginijaus, kitaip ir būti negalėjo, juk vaikai augo kartu su žirgais. Vis dėlto du vyresnieji jau pasirinko teisininko kelią ir į kaimą nebegrįš. Tiesa, 29 metų sūnus nesiskiria su žirgais ir gyvendamas mieste. Į Vilnių jis išsivežė tris tėvų ūkio žirgus ir jais rūpinasi. Vyresnioji dukra jodinėja grįžusi į tėviškę pasisvečiuoti.

„O jaunėlė Augustė nuolat ant žirgo. Kol kas ji ūkyje – pagrindinis raitelis ir didžiausia pagalbininkė“, – pasakojo Violeta.

Augustė balne sėdi tvirtai. Pliuskių ūkio nuotr.

Nepelninga veikla

Pasak Virginijaus, šiandien žirgininkystės padėtis yra sudėtinga. Jau kurį laiką Pliuskiai į šią sritį neinvestuoja, stebi, kas bus toliau.

„Lietuvoje ne taip kaip Europoje ar pasaulyje. Valstybiniai žirgynai finansuojami, o privatūs ūkiai viską turi daryti savo lėšomis. Todėl mums ši veikla ir neatsiperka. Pasirinkdami žirgininkystę neįvertinome, kad valstybė šitoje srityje turės monopolį“,– guodėsi ūkininkas.

Dabar Pliuskiai imasi užauginti žirgą tik turėdami išankstinį užsakymą. Anksčiau šiuos gyvūnus augino savo poreikiams, bet suprato, kad metas sustoti. Pasak ūkininkų, žirgai gyvena ilgai, todėl reikia gerai pagalvoti, kas šiais gyvūnais rūpinsis, kai jie patys jau norės ilsėtis.

„Tebeturime pirmuosius žirgus, kuriuos užsiauginome pradėję ūkininkauti. Vis dėlto rinkoje pasikeitus situacijai ir auginimo savikainai tapus didesnei negu pardavimo kainai, buvome priversti sumažinti žirgų skaičių“, – aplinkybes vardijo V.Pliuskys ir pridūrė, kad per visą 24 metų laikotarpį, kai užsiima žirgininkyste, tik dveji metai buvo pelningi.

Visiškai atsisakyti šios veiklos krosniečiai teigia nesiryžtantys – į žirgyną per daug investuota. Pliuskiai dar turi vilčių, kad ūkį perims jaunėlė dukra. Jie teigia daug galvojantys apie žirgų ateitį. Teoriškai mąstant, jei kitais metais žirgyne gimtų kumeliukų, Pliuskių jaunėlė, kai jie bus 6 metų, jau bus pilnametė. Bet jeigu ji sugalvotų išvažiuoti į Ameriką, tėvams dar ilgam liktų žirgai arba turėtų juos nuostolingai parduoti.

Auga pievose

Vienam žirgui išmaitinti krosniečiaividutiniškai skiria 1 ha žemės. Šiuos gyvūnus augina laisvėje, todėl dvigubai pailgėjo jų gyvenimo amžius – žirgai pas Pliuskius gyvena per 30 metų.

Kaip auginti žirgus, ūkininkaiturėjo mokytis patys. Žirgynuose buvo įprasta matyti garduose stovinčius gyvulius, todėl ryžtis savo žirgus paleisti ganytis ištisą parą gamtoje buvo nelengva. Pradėjo nuo kelių valandų, paskui palikdavo pusdieniui, o galiausiai visai parai.

Žirgų kaimenė, šeimininko teigimu, auga ne ant plento, o pievose. Ji turi savo gyvenimo taisykles ir pagal jas gyvena. Pliuskiai stengiasi kuo ilgiau žirgus laikyti ganyklose, nes nuo to priklauso jų sveikata, ilgaamžiškumas. Žirgui reikia daug judėti, kad būtų sveiki sąnariai, daug gryno oro.

Kita būtinybė – pašarai. Jeigu jaunam žirgui dėl netinkamo šėrimo sugadinamas žarnynas, virškinimo sutrikimai jį vargins visą likusį gyvenimą. Tad dribsniais ir miltais Pliuskiai žirgų nešeria, duoda motiejukų, liucernų, dobilų. Stengiasi, kad ir šiene būtų ląstelienos. Žirgai noriai rupšnoja obuolius, morkas. Tiesa, net jų negalima duoti per daug. „Reikia derinti: jeigu duodi morkų, vadinasi, nebegalima duoti obuolių. Jeigu duodi avižų, neduodi obuolių. Žirgas turi būti sveikas, bet ne nutukęs. Jis ne kiaulė“, – patirtimi dalijosi Virginijus.

Krosnoje kumelių kaimenė gyvena ne ant asfalto, o pievose. Pliuskių ūkio nuotr.

Laisvalaikis su vaikais

Augindami žirgus, Pliuskiai yra priversti gyventi aktyviai. Nemažai laisvalaikio šeima skiria žirgų sportui. Violeta – jojimo trenerė, savo ūkyje jojimo ji moko vaikus.

„Ši veikla mums patinka, bet papildomos vertės neteikia, nes ūkis tolokai nuo miesto. Ūkis, kuriame žirgus augini kaip ūkininkas, labai skiriasi nuo prie didmiesčio įrengto žirgų viešbučio. Tai skirtingi dalykai. Žirgų viešbučio poreikio Krosnoje nėra. Čia kiekvienas kaimietis turi savo žemės, tvartuką ir gali laikyti arklį. Daugiabutyje gyvendamas neįsikelsi žirgo“, – rinkos dėsnius vardijo krosnietis.

Pasak Pliuskių, kaime žmonės nebeaugina žirgų. Nėra žmonių, kurie su jais dirbtų. Lietuvoje klesti žirgo gardo paslauga ir žirgų perpardavinėjimas. Patys krosniečiai teigia šiuo metu pajėgūs konkuruoti tik žirgų kokybe.

Gilios tradicijos

Algimantas Pipiras, Lazdijų rajono savivaldybės Žemės ūkio ir melioracijos skyriaus vedėjas

Mūsų rajonas garsėja senomis žirgininkystės tradicijomis. Savivaldybė šią šaką, kiek įmanoma, remia, skatina. Vasario 16-ąją Lazdijų hipodrome vyksta važnyčiotojų varžybos. Mano nuomone, tai antros varžybos Lietuvoje po Sartų pagal susirenkančių žirgininkų, važnyčiotojų ir žiūrovų gausą – būna nuo 3 iki 5 tūkst. žmonių.

Rajone veikia žirgininkų klubas, kuriam vadovauja Ramūnas Bujanauskas. Jo nariai aktyvūs – ir sportuoja, ir žirgus augina.

Yra tekę lankytis krosniečio Virginijaus Pliuskio ūkyje. Susidarė įspūdis, kad ne tik pats ūkininkas turi daug energijos, bet ir visa šeima atsidavusi žirgininkystei. Džiaugiamės, kad atsiranda šios šakos sekėjų ir aistruolių. Seirijuose žirgus augina Audrius Šmulkštys. Lazdijų sporto centre veikia moksleivių žirgininkystės būrelis, jaunuosius jojikus moko garsus Lietuvos treneris Gediminas Juknys.

Paramos gali sulaukti

Vaidotas Prusevičius, Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento Gyvulininkystės skyriaus vedėjas

Lietuva turi ilgametes žirgininkystės tradicijas. Šalyje veikia 47 žirgų sporto klubai, 3 rekonstruoti hipodromai (vienas iš jų skirtas lygiosioms lenktynėms). Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, 2017 m. sausio 1 d. šalyje buvo 58 arklių veislynai, 7,5 tūkst. veislinių arklių. Jie sudaro 43,8 proc. visų šalyje laikomų arklių. Lietuva pagal bendrą arklių populiacijos dydį tarp ES šalių yra 20 vietoje. Pagal 1 tūkst. gyventojų tenkantį arklių skaičių tarp ES šalių užimame 15 vietą.

Šiuo metu Lietuvoje yra pripažintos 9 arklių veislininkystės institucijos (asociacijos), kurios vienija 462 asocijuotus narius – žirgų augintojus, veisiančius ir auginančius daugiau nei 4 tūkst. veislinių žirgų. Nuo 2002-ųjų pripažintos arklių veislininkystės institucijos (asociacijos) koordinuoja arklių veislininkystės darbą: organizuoja kompleksinius arklių vertinimo renginius, žirgų varžybas, tvarko kilmės knygas, vykdo pirminę arklių veislininkystės apskaitą, išduota kilmės sertifikatus bei arklių pasus.

Iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (toliau – KPF) teikiama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ veiklą „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“. Parama skiriama už žemaitukų veislės arklius, už stambiųjų žemaitukų veislės arklius ir už Lietuvos sunkiuosius arklius. Neatsižvelgiant į arklio veislę, skiriama 200 eurų už 1 sutartinį gyvulį (1 sutartinį gyvulį sudaro arklys, vyresnis nei 6 mėnesių). Ši parama bus teikiama iki 2020 m.

Taip pat žirgų augintojams skiriama parama iš valstybės biudžeto lėšų – pagal priemonę „Pagalba veislininkystei“. Pripažintos arklių veislininkystės institucijos veisia žemaitukų, stambiųjų žemaitukų, Lietuvos sunkiųjų, arabų, trakėnų, grynakraujų jojamųjų, Lietuvos jojamųjų, Baltijos hanoverių, rusų ristūnų, Amerikos ristūnų, prancūzų ristūnų, Orlovo ristūnų veislių žirgus ir yra atsakingos už tinkamą patvirtintų selekcinių programų įgyvendinimą. Per pripažintas arklių veislininkystės institucijas Žemės ūkio ministerija skiria valstybės pagalbą veislinių arklių augintojams kompensuodama iki 100 proc. kilmės knygų tvarkymo ir iki 70 proc. gyvūnų genetinės kokybės nustatymo išlaidų.

Gyvūnų genetinės kokybės nustatymas – tai pripažintų arklių veislininkystės institucijų (asociacijų) organizuojamos veislininkystės priemonės: varžybos-bandymai, eržilų vertinimas-licencijavimas ir kitos veislininkystės priemonės pagal tikslinę paskirtį, atsižvelgiant į jų svarbą. Skiriama iki 100 proc. paramos organizuojant kasmetines specializuotas arklininkystės parodas, kurių metu įvertinami veislininkystės rezultatai, pristatant visuomenei arklių augintojų ir asociacijų geriausius veislininkystės rezultatus.