Netrukus prasidės ganiavos laikotarpis, todėl ūkininkai turi suskubti tinkamai paruošti žolynus, kuriuose gyvuliai bus ganomi, taip pat užsiauginti vešlios žolės kokybiškų pašarų gamybai.

Pavasarinė pagalba žolynams

Pasak Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Agronomijos fakulteto Žemės ūkio ir maisto mokslo instituto docento dr.Evaldo Klimo, prieš ganiavą ganyklų žolynus reikėtų patręšti azoto trąšomis. Išbėrus trąšas, į ganyklas gyvuliai gali būti išginami ne greičiau kaip po dviejų savaičių. Mokslininkas pabrėžė, kad ganyklų žolynų būklė šiais metais turi būti itin kruopščiai apžiūrėta ir įvertinta. Dėl itin drėgno praėjusių metų sezono kai kurios ganyklos yra smarkiai nuniokotos, šalia melžimo aikštelių likę tik juodi plotai. Juos dr. E.Klimas rekomenduoja sekliai išpurenti akėčiomis arba germinatoriumi, išlyginti ir pasėti tankinamąjį žolyną. „Jei dirva juoda, reikėtų sėti visą žolių mišinio normą (25 kg į ha), o jei žolynas praretėjęs – pusę normos. Pasėjus žolyną jį rekomenduojama privoluoti“, – aiškino mokslininkas. Šiuos darbus rekomenduojama padaryti iki gegužės mėnesio, nes žemės temperatūra tuomet jau sieks 8–9 laipsnius, tad sėklos sudygs greitai.

Dėmesys mitybai

Dr.E.Klimo teigimu, nors šiais metais ūkiuose trūksta pašarų, nederėtų paankstinti ganymo laikotarpio. Ganyti gyvulius rekomenduojama pradėti tuomet, kai žolės aukštis ganyklose pasiekia 12–15 centimetrų. Jaunoje žolėje ganiavos pradžioje yra labai daug maisto medžiagų, daug vandens ir santykinai mažai sausųjų medžiagų. Joje ląstelienos būna tik15–16 proc., o pieninėms karvėms jos reikėtų 20–22 proc. Kad ėsdami jaunutę žolę gyvuliai nepraviduriuotų, papildomai reikia duoti sausųjų medžiagų – šieno arba šiaudų. Pasak mokslininko, karvėms taip pat būtina duoti laižomosios druskos su mikroelementais ir pakankamai geriamojo vandens. Ypač neturėtų trūkti vandens pririštiems gyvuliams. „Vienam litrui pieno pagaminti reikia 4 litrų vandens. Jei karvė duoda 25 litrus pieno, jai per parą reikia apie 100 litrų vandens“, – sakė ASU Agronomijos fakulteto Žemės ūkio ir maisto mokslo instituto docentas.

Pasak E.Klimo, šiuolaikinėse ganyklose dažniausiai naudojamas aptvarinis-porcijinis ganymas. Gyvuliams elektrine tvora atitveriama paros arba pusės paros ganymo porcija, kurią nuėdę jie perkeliami į kitą šviežios žolės plotą. Žolė nuganoma iki 5–6 cm aukščio. Nenuėsti likučiai turėtų būti nupjaunami.

Būtina patręšti

Nuganius dalį ploto, rekomenduojama ankštinių ir varpinių žolių ganyklą patręšti nedideliu kiekiu azoto trąšų (100 kg į ha), karbamido arba amonio salietros. Toks azoto trąšų kiekis paskatina augti varpinių žolių atolą ir nepakenkia ankštinėms žolėms. Skystu mėšlu ganyklų tręšti nėra prasmės, bet pašarų gamybai skirtuose žolynuose gegužės trečią dešimtadienį, nuėmus pirmąją žolę, labai naudinga išlaistyti 25 kub. m skysto mėšlo. Tą patį plotą laistyti skystu mėšlu galima tik vieną kartą per metus. Ši taisyklė negalioja tik vadinamajam separuotam skystam mėšlui, kuriame, pašalinus kietąją frakciją, azoto, fosforo ir kalio kiekiai sumažėja maždaug perpus. ASU mokslininkų atlikti preliminarūs tyrimai rodo, kad tokį mėšlą panaudojus per vieną vegetaciją du kartus ankštinėms žolėms didelės žalos nepadaroma. Tyrimai tęsiami toliau. Perteklinius ganyklų žolės plotus būtina nušienauti pradėjus plaukėti varpinėms žolėms, o žolę panaudoti žiemos pašarų gamybai. Tik laiku tai padarius ir patręšus nušienautą plotą azotu, galima tikėtis turėti ganykloje jaunos sultingos žolės iki pat rudens.

Nauji žolynai

Planuojantiesiems sėti naujus žolynus mokslininkas priminė, kad šiuos darbus geriausiai atlikti tuomet, kai dirva jau pakankamai įšilusi. Tinkamiausias žolynų sėjos fenologinis indikatorius – kaukazinių slyvų žydėjimas. Pašarinių žolių mišiniuose rekomenduojama naudoti apie 40 proc. ankštinių žolių. Jos papildo gyvulių racioną baltymais iki optimalių 17 proc., o dirvožemį – stabiliu biologiniu azotu. Docentas E.Klimas teigė, kad naujo produktyvaus sėtinio žolyno antsėliui geriausia naudoti vikių ir avižų mišinį su gausiažiedėmis svidrėmis (100+7 kg į ha).

Anot dr. E.Klimo, kai kurie ūkininkai rudenį dėl prastų orų būsimų atnaujinamų žolynų plotų nenupurškė glifosatais, juos spėjo tik sulėkščiuoti. Mokslininkas nerekomenduoja į tokius laukus sėti produktyvaus žolyno. „Jei žemė sulėkščiuota, pajudinta, kito pasirinkimo nėra – reikia pasėti laikiną trumpalaikį žolyną. Rekomenduočiau sėti 150 kilogramų vikių ir avižų mišinį, į jį ir įmaišyti 12 kilogramų gausiažiedžių svidrių“, – sakė mokslininkas. Pasėjus tokį žolyną gegužės pradžioje, pirmojo derliaus bus sulaukta liepos viduryje. Rugsėjo pradžioje nuėmus atolo derlių bus galima tinkamai jį nupurkšti, patręšti mėšlu ir iš rudens suarti plotą pavasarinei produktyvaus žolyno sėjai. Žolyno pagrindiniam tręšimui kasmet reikia išberti į hektarą 250–350 kilogramų (atsižvelgiant į dirvožemio turtingumą ir panaudoto mėšlo kiekį) kompleksinių trąšų, kurių NPK santykis yra 1:2:3.

Menkina menkavertės žolės

ASU Agronomijos fakulteto Žemės ūkio ir maisto mokslo instituto docentas teigė, kad senesnių ganyklų žolyną labai prastina menkavertės žolės – kiaulpienės, arkliarūgštės. Žolynuose gali būti ir nuodingų augalų, tokių kaip aitrieji vėdrynai. Piktžolių plitimą ganyklose galima sumažinti nuolat nušienaujant ganymo liekanas. Kiekvieną kartą nuganius žolės likučiai nupjaunami iki 7–9 centimetrų aukščio. Pasak E.Klimo, vienos iš labiausiai paplitusių menkaverčių žolių – paprastosios kiaulpienės. Jos dauginasi sėklomis, kurios išlieka daigios daugelį metų, nukirstos šaknys formuoja naujus pumpurus. Kiaulpienės turi sudaryti ne daugiau kaip 5 proc. tinkamai prižiūrimo žolyno. Įrengiant naujus žolynus kiaulpienės turi būti sunaikinamos herbicidais. Iš sėklų išdygusios jaunos kiaulpienės naujame, tankiame, tinkamai prižiūrimame žolyne yra pakankamai gerai stelbiamos. Jos greitai ir gausiai išplinta netinkamai sudarytame retėjančiame žolyne.