Ilgalaikėje pieno sektoriaus strategijoje nubrėžti itin ambicingi pieno gamybos ir pieno produktų eksporto didinimo planai, tačiau jos įgyvendinimas buksuoja – šios rinkos dalyviai kol kas nesutaria dėl visoms pusėms priimtinos žalio pieno supirkimo kainų formulės. Pieno perdirbėjai neskuba įsipareigoti, o gamintojai bijo, kad gali pakliūti į perdirbėjų suregztus kainodaros spąstus.

Pokyčiai būtini

Pieno gamintojai nevienareikšmiškai vertina pernai parengtą plačių užmojų strategiją, kurioje iki 2030 metų numatyta dvigubai padidinti pieno gamybą, trigubai – pieno produktų eksportą, stambinti ūkius ir stiprinti kooperaciją, kad kooperuotų gamintojų pristatomo žalio pieno dalis pasiektų 60 proc.

Kai kurių pieno gamintojų manymu, šią strategiją galima palyginti su namu be pamatų, tačiau visi sutaria, kad pokyčiai pieno sektoriuje – būtini. Pasak ūkininkų, būtina pažaboti prekybininkų apetitą – jie maisto kainų grandinėje atsiriekia pernelyg riebų kąsnį. Kartu žemdirbiai pripažįsta, kad maža vilties, jog kuri nors politinė valdžia turės galios tai padaryti.

Prekybininkų nėra ir dabar sudarytoje ilgalaikės pieno sektoriaus strategijos rengėjų darbo grupėje, kurioje pirmiausia diskutuojama dėl skaidrios žalio pieno kainodaros.

Pasak šios darbo grupės pirmininko, žemės ūkio viceministro Sauliaus Savickio, pieno kainų nustatymo procesą padarius skaidresnį, pieno gamintojams suprantamesnį ir aiškesnį bei įvedus žalio pieno apskaičiavimo formulę, kuri atspindėtų pasaulines kainas, būtų lengviau suvokti kainų svyravimą ir pokyčius rinkoje. Pieno gamintojai, sekdami pasaulines tendencijas, galėtų prognozuoti pieno gamybos perspektyvas ir efektyviau planuoti veiklą bei investicijas. Tačiau kol kas dėl tokios formulės nesutarta.

Stipresniųjų diktatas

Rokiškio rajono pieno gamintojas Almantas Šedys labai skeptiškai vertina planus atkurti prarastas mūsų krašto pienininkystės gamybos apimtis – iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo gaminama iki 3 mln. tonų pieno, o dabar viso labo tik apie 1,4 mln. tonų.

„Lietuvoje yra pieno perdirbėjų ir prekybininkų diktatas. Kai tokios neadekvačios pieno supirkimo kainos, nėra jokių galimybių padidinti pieno gamybą. Perdirbėjai visaip manipuliuoja, norėdami išlaikyti šalyje mažas pieno supirkimo kainas. Argi normalu, kai lietuvišką pieno žaliavą brangiau superkantys lenkai pagamina pigesnių produktų, o mūsų perdirbėjai šimtus kilometrų važiuoja žaliavos atsivežti iš kitų Baltijos šalių“, – nusivylimo neslėpė ūkininkas.

Jis nesitiki, kad pieno perdirbėjai sutiks pasirašyti abiem pusėms priimtiną ir sąžiningą pieno žaliavos supirkimo kainų nustatymo metodiką. „Greičiausiai to nebus. Ne kartą jau bandėme dėl to tartis, tačiau nepavyko. Perdirbėjai patys sprendžia, kiek mokėti. Kol juos tenkins gaunamas pelnas, pokyčių nebus“, – konstatavo rokiškėnas.

A.Šedžio manymu, sudėtinga pieno sektoriaus padėtis atspindi situaciją visoje šalyje. Ir šių bėdų priežastys, anot jo, slypi ne paviršiuje, o daug giliau.

Pastatė naują fermą

Plungės rajono pieno gamintojas Marijus Kaktys ne taip skeptiškai nusiteikęs kaip kolega rokiškėnas. Jo manymu, yra galimybių padidinti karvių skaičių ir pieno gamybą, ir ne vienas ūkininkas pasirengęs tai daryti.

Marijus Kaktys

Praėjusių metų pabaigoje naują karvių fermą statyti pabaigęs ūkininkas sakė sulaukęs kolegų susidomėjimo. „Atvažiuoja iš kitų rajonų pasižiūrėti, kaip įrengtas naujas statinys. Jau 3–4 ūkininkai buvo. Jie sakė ketinantys siekti paramos ir statyti fermas. Taigi procesas gali pajudėti, jeigu, aišku, bus tesėti pažadai teikti pirmenybę gyvulininkystei ir nebus pasipriešinimo“, – vylėsi jis.

M.Kaktys skeptiškai vertino sklandančius svarstymus, ar nebūtų geriau atnaujinti senas fermas. Anot jo, siekiant didesnio produktyvumo, tai tikrai nebūtų geriausias variantas. Senose fermose, ūkininko manymu, galima būtų laikyti mėsinius galvijus.

„Aišku, naujos fermos statyba – sudėtingas procesas. Pats užtrukau trejus metus, kol įgyvendinau europinės paramos lėšomis remiamą projektą. Buvo daug biurokratizmo, įvairių atsiskaitymų. Bet jeigu užsispiri, gali viską ištverti ir įgyvendinti“, – sakė žemaitis.

Į naują fermą sugynęs apie 100 melžiamų karvių Plungės rajono ūkininkas apgailestavo, kad kol kas nepavyksta su pieno perdirbėjais sutarti dėl pieno supirkimo kainų formulės. Anot jo, perdirbėjai nori, kad žemdirbiai gamintų daugiau pieno ir pigiai jį parduotų, bet taip nebus.

„Jie išsisukinėja, pateikia argumentus, kad kažkas vis netinka. Jeigu nesutarsime, kad supirkimo kainos kiltų ir kristų kaip ir Europoje, vėl bus pykčių. Lietuvoje pieno supirkimo kainos, kai krinta, pasiekia kone žemiausią lygį, o kitose Europos Sąjungos šalyse jos tik truputį sumažėja“, – aiškino M.Kaktys.

Parama – tik smulkiesiems

Alytaus rajono ūkininkė Audronė Miškinienė susirūpinusi dėl smulkiųjų pieno gamintojų ateities. Jos manymu, visi ženklai rodo, kad nedidelius ūkius norima visiškai sunaikinti.

„Akivaizdu, kad daugiausia ūkiams modernizuoti numatytos paramos pasieks stambiuosius: bendroves, agrokoncernus, kooperatyvus. Jie jau parengė projektus ir pasiruošę paimti pinigus. O kas bus ateityje? Jei stambieji padidins pieno gamybą, rinkoje atsiras jo perteklius ir kris supirkimo kaina. Vadinasi, nedidelių ūkių neliks“, – nuogąstavimus dėl smulkiųjų ateities išsakė ūkininkė.

Audronė Miškinienė

Anot A.Miškinienės, smulkieji pieno gamintojai nesuvokia, kodėl remiamos naujų fermų statybos, jeigu europines lėšas investavę ir pieno gamybą modernizavę ūkininkai ant jų kabina spynas?

„Lietuvoje atsiranda vis daugiau tuščių fermų. Štai mūsų rajone stovi tuščia Alberto Juso ferma. Jis laikė ne 10 ar 20, o apie 200 karvių bandą, bet pasitraukė iš gamybos dėl nepalankių sąlygų. Reikia pirmiausia išsiaiškinti, kodėl ūkiai neišgyvena, ir keisti tas sąlygas, o ne remti naujų fermų statybas. Dėl to rinkoje gali susidaryti dar prastesnė padėtis“, – aiškino ji.

Mažiau nei pusšimtį karvių laikanti ūkininkė neprieštarautų, kad būtų remiamos naujų fermų statybos, jeigu būtų sutarta paramą skirti tik iki 100 karvių laikantiems ūkiams. Tačiau pati ūkininkė sakė neketinanti siekti paramos ir kišti galvos į įsipareigojimų kilpą.

„Jeigu ministras pažadėtų remti tik tokio dydžio šeimos ūkius, galima būtų sutikti. O didesni tegu stato savo lėšomis, juos remti būtų absurdiška. Juolab dabar, kai investicinės paramos lėšų liko visai nedaug. O jeigu smulkieji ūkiai nebereikalingi, tegu valdžia negudrauja, o garsiai ir aiškiai pasako“, – ragino A.Miškinienė.

Viena formulė tinka ne visiems

Mindaugas Petkevičius, pieno strategijos rengėjų darbo grupės narys, pieno gamintojų kooperatyvo „EKO tikslas“ direktorius

Kol kas dėl ilgalaikės kainodaros sutarti nepavyksta, sprendimai vis atidėliojami. Perdirbėjai pareiškė, kad viena bendra formulė visiems netinka, nes skirtingi įmonių produktai, rinkos ir jų eksporto bei pardavimų vietoje santykis. Kai posėdžiavome pastarąjį kartą, sutarėme, kad kiekviena įmonė pateiks savo formulę.

Yra pavojus, kad žemdirbiai, suvilioti gaminti daugiau pieno, paskui gali smarkiai nukentėti stipriai gali nukentėti: padidėjus žaliavos kiekiui, gali kristi kainos. Todėl gamintojams svarbu žinoti, kokie bus perdirbėjų ilgalaikiai įsipareigojimai dėl kainų. Iš tikrųjų daugiau pieno žaliavos dabar reikia perdirbėjams. Patys ūkininkai nesiveržia daugiau gaminti.

Jeigu ir sutarsime dėl visiems priimtinos kainodaros, ji bus niekinė, jei nebus apibrėžta teisės aktais. Supirkimo kainų nustatymo metodika turėtų būti privaloma, taip pat turi būti numatytas ir sankcijų mechanizmas, jeigu jos nesilaikoma. Dabar teisės aktais reglamentuoti susitarimai dėl kainų nieko verti, nes perdirbėjai bet kada gali jas sumažinti. Tiksliau tariant, jie mažina ne kainą, bet priedus, kurie sudaro apie pusę supirkimo kainos. Tokių manipuliacijų per priedus ir nuoskaitas neturėtų likti.

Ūkininkai nesako, kad mokėkite mums visada gerą kainą. Mes norime, kad būtų įteisinta sąžininga kainų kėlimo ir mažinimo metodika, kad būtų atsižvelgta į rinkose vyraujančias tendencijas. Kad nebūtų taip, kad kai rinkose kainos krinta, žaliava iškart pinga, bet jeigu kainos kyla, žaliava pabranginama tik po 2–3 mėnesių.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad šiuo metu vyksta bene rimčiausios derybos su perdirbėjais. Į posėdžius susirenka visų didžiausių perdirbimo įmonių vadovai ar net savininkai.

Gyvulininkystė – teisinga kryptis

Dr. Violeta Juškienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto direktorė

Pieno sektoriaus strategijoje numatytiems ketinimams įgyvendinti reikia laiko. Greitai gamyba neišaugs, reikia didinti karvių bandas, jų produktyvumą. Tiesa, pastaraisiais metais produktyvumas gerokai išaugo.

Lietuvai iš tikrųjų reikėtų labiau sukti į gyvulininkystę. Auginti daug grūdų ir juos eksportuoti – ne geriausia išeitis. Gyvulininkystėje sukuriama didesnė vertė, be to, čia įdarbinama daugiau žmonių. Tai kaime labai svarbu. Aišku, tokie planai turi būti paremti atitinkamomis priemonėmis, kurios padėtų vystyti gyvulininkystę.

Kalbant apie ūkių ekonomiškumą, nereikėtų pamiršti ir socialinių reikalų. Jeigu žmogus gali išgyventi iš dešimties ar keliolikos karvių, labai gerai. Juk labai svarbus ir kaimo gyvybingumas bei užimtumas. Žinoma, geriausia būtų, kad Lietuvoje stiprėtų vidutiniai ūkiai. Jie gana sėkmingai laikosi visoje Europos Sąjungoje. Tiesa, pastaruoju metu pastebimos stambėjimo tendencijos.