Didelis ES politinio elito nerimas dėl bendrijos ateities po Prancūzijos prezidento rinkimų iš esmės atslūgo. Tačiau toks nusiraminimas gali būti per ankstyvas.

Sieks ES reformų

Prancūzijos rinkėjai, neįleidę šeimininkės teisėmis į šalies prezidento rezidenciją – Eliziejaus rūmus – kraštutinių dešiniųjų partijos „Nacionalinio fronto“ lyderės Marine Le Pen, žadėjusios surengti referendumą dėl tolesnės narystės ES, patvirtino, kad tikėjimas ES projekto ateitimi dar tvirtas. Tiesa, ne besąlyginis: rinkimų kampanijos metu dabartinis Prancūzijos prezidentas ne kartą griežtai kritikavo ES politinę vadovybę priekaištaudamas dėl to, kad Europa esą yra neveiksni sprendžiant pačiais aktualiausias dabarties problemas. Jis ragino pradėti gilias Europos Sąjungos pertvarkymo reformas, kurios pagaliau leistų pakeisti skeptiškas daugumos Prancūzijos rinkėjų nuostatas dėl daugelio Briuselyje priimamų sprendimų ir iš esmės sumažintų atvirų „Nacionalinio fronto“ šalininkų ir jam prijaučiančiųjų skaičių. Jei nepasitenkinimas Briuselio vykdoma politika Prancūzijoje gerokai sumažės, atitinkamai sumažės ir tikimybė pačiai M. Le Pen ar jos įpėdiniams partijoje patekti į valdžią per nacionalinius ar vietinius rinkimus.

Bendrovės „Kantar Public“ kovo mėnesį atlikta maždaug 28 tūkst. ES šalių gyventojų apklausa atskleidė, kad jų požiūris į narystę ES pagerėjo. Sociologų teigimu, bendrų Europos namų politinio projekto palaikymas sustiprėjo ir pasiekė 2007 metų lygį. Beveik 57 proc. apklaustųjų pareiškė, kad jų šalies narystė ES yra geras dalykas. Priešingai manė vos 14 proc. apklaustųjų. Palyginti su praėjusiais metais surengta tokia pat apklausa, ES projekto palaikymas išaugo 4 proc.

„Užreguliuotoji“ Prancūzija

Žinoma, minėtasis rezultatas neatspindi europiečių sąmonės pokyčių, kurie įvyko po praėjusį birželį Didžiojoje Britanijoje surengto „Brexit“ referendumo. Iš pradžių kitų ES šalių gyventojus šokiravęs britų sprendimas, smarkiai mobilizavęs euroskeptikų stovyklas, sukėlė rimtas diskusijas, ar Britanijos rinkėjai, balsavę už išstojimą, iš tiesų yra tokie savanaudiški, nedėkingi ir neteisūs. Juk daugelio požiūris į imigraciją iš kitų ES šalių, pabėgėlių priėmimo ir skirstymo politiką, kitus aktualius ES politinės dienotvarkės klausimus yra toks pat ar labai panašus, kaip ir pačių britų.

Naujausios apklausos rodo, kad kone pusė ES šalių gyventojų ir toliau mano, jog ES juda neteisinga kryptimi, priešingos nuomonės laikosi 25 proc. apklaustųjų. Didelė dalis prancūzų nepatenkinti tuo, kad Prancūzija yra tiesiog „užreguliuota“ Briuselyje kepamais teisės aktais ir normomis. „Nacionalinio fronto“ skaičiavimais, 80 proc. Prancūzijos įstatymų yra importuojami iš Briuselio. Nepriklausomų ekspertų vertinimais, šis skaičius siekia apie 33 proc., taigi, vis tiek yra gerokai per didelis, kai kalbama apie tokios visai ES svarbios valstybės realų suverenumą. Suprantama, naujasis šalies prezidentas Emmanuelis Macronas stengsis pakeisti tokią padėtį, nes, būdamas proeuropietiškas, savo šalininkų gretas gausinti gali tik mažindamas euroskeptiškas nuotaikas.

Santūri reakcija

Vis dėlto E.Macrono išrinkimas, sukėlęs tokį palengvėjimą Vakarų Europos sostinėse, Rytų Europoje nebuvo sutiktas taip šiltai, teigia britų dienraštis „Financial Times“. Antai Lenkijoje oficiali reakcija buvo gerokai santūresnė: Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda naujam Prancūzijos vadovui adresuotame laiške išreiškė viltį, kad Prancūzijos ir Lenkijos dialogas bus grindžiamas lygiateisių ir laisvų tautų abipusės pagarbos principu. Mažiau nei prieš savaitę, kalbėdamas per Lenkijos TV, prezidentas A.Duda dar šaltesniu tonu pareiškė, kad jei E.Macronas laimės rinkimus, jam reikės pasidarbuoti, kad susigrąžintų Lenkijos pasitikėjimą Prancūzija. Pasak „Financial Times“, toks Lenkijos, Vengrijos ir kai kurių kitų Rytų Europos šalių reakcijos į E.Macrono pergalę santūrumas tik pabrėžia didėjančius prieštaravimus tarp ES senbuvių vakaruose ir naujokių rytuose. Besiskiriantys nacionaliniai interesai, vertybės ir ateities vizijos reiškia, kad kai kurios šalys senbuvių ir naujokių stovyklose dreifuos priešingomis kryptimis, taip keldamos grėsmę ES vienybei ilgalaikėje perspektyvoje.

E.Macronas ne kartą yra viešai kritikavęs Lenkijos valdžią dėl to, kad ji nesilaiko ES privalomų demokratijos standartų ir įstatymų viršenybės principo. Tokia jo kritika buvo įsiutinusi konservatyvią Lenkijos valdančiąją daugumą. E.Macronas net buvo palyginęs neoficialųjį Lenkijos lyderį Jarosławą Kaczyńskį su autoritariniu Rusijos vadovu Vladimiru Putinu. Nesunku suprasti, ką toks palyginimas reiškia lenkams.

Pagrasino sankcijomis

Nuo naujojo Prancūzijos prezidento yra gerai kliuvę ir Vengrijos premjerui Viktorui Orbanui, seniai garsėjančiam savo euroskeptiškomis nuostatomis ir autoritariškumu. Eilinį Briuselio įtūžį jis užsitraukė džiaugsmingai pasveikinęs Didžiosios Britanijos apsisprendimą išstoti iš ES, bet, skirtingai nei britai, neskuba inicijuoti referendumo dėl Vengrijos išstojimo iš ES. Turbūt todėl, kad gerai žino atsakymą, kas laukia jo šalies atsisakius ES pinigų maišo.

E.Macronas yra viešai prisiekinėjęs per 3 mėnesius nuo prezidento priesaikos davimo pritaikyti sankcijas Lenkijai ir Vengrijai. Didelį pasipiktinimą Vakarų Europos sostinėse sukėlė pastarojoje neseniai priimtas įstatymas, remiantis kuriuo gali būti uždarytas Centrinės Europos universitetas Budapešte, laikomas vengrų akademinės visuomenės nepriklausomybės simboliu. Šį privatų universitetą 1991 m. įsteigė JAV verslininkas ir filantropas George'as Sorosas. Grasinimai sankcijomis nei Lenkijos, nei Vengrijos neišgąsdins, nes, remiantis stojimo į ES sutartimis, didžiausia sankcija galėtų būti kurios nors ES šalies balso teisės „įšaldymas“. Toks politinis kitų ES valstybių akibrokštas Lenkijai ar Vengrijai, ko gero, turėtų tik vieną realų poveikį – dar labiau sustiprintų euroskeptikų pozicijas.

Prancūzijos valdžia šia prasme ne vieniša: ją remia Belgija ir kai kurios kitos Vakarų Europos šalys, patylomis – ir Vokietija, kuri aiškiai nenori aštrinti santykių su Lenkija dėl suprantamų istorinių aplinkybių, bet vokiečių kantrybė irgi gali kažkada baigtis. Belgijos federalinio Valonijos regiono premjeras Paulas Magnette prieš porą mėnesių pareikalavo, kad iš ES kartu su Didžiąja Britanija išstotų ir Lenkija, Vengrija, Rumunija ir Bulgarija. Tai aiškus politinis signalas, kol kas paleistas iš silpno politinio siųstuvo. Tačiau jis veikia Vakarų Europoje, kur pakanka galingų politinių retransliatorių. Ar jie įsijungs, kai E.Macronas pradės tesėti savo pažadus dėl sankcijų Lenkijai ir Vengrijai?