Įtakingų ES šalių vadovai vėl prabilo apie „skirtingų greičių Europą“. Ką gali reikšti tokios kalbos?

Skubantys ir nelabai

Netrukus po vasario pradžioje Maltoje įvykusio ES šalių vadovų susitikimo Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir kelių kitų ES steigėjų lyderiai ėmė viešai svarstyti, kad kai kurios bendrijos narės didesnės integracijos galėtų siekti kur kas sparčiau nei kitos tam dar nepasiruošusios šalys. Politikos apžvalgininkai iškart pastebėjo ir senosioms, ir naujosioms ES narėms pasiųstą politinį signalą, reiškiantį, kad Europos politikos sunkiasvoriai gali bandyti spręsti ES užgriuvusias problemas „savame rate“, nelaukdami kitų dėl įvairių priežasčių besispyriojančių klubo narių pritarimo.

Tokia žinia gali atgaivinti atmintyje ne itin senas kalbas apie „naująją“ ir „senąją“ Europą, buvusio Prancūzijos prezidento pastabą Lietuvai, kad ši praleido puikią progą patylėti, ir kai kuriuos kitus ES senbuvių ir naujokių bendravimo niuansus, kuriuos diplomatai nuo pat pradžių turbūt buvo linkę pamiršti. Deja, atrodo, kad pasidalijimo į skubančius tinkamu greičiu ir į atsiliekančius idėja vėl gali grąžinti susipriešinimą.

Keli pastarieji metai parodė, kad ateityje ES bus „skirtingo greičio sąjunga“, nes „ne visi nori siekti vienodo integracijos lygio“, žurnalistams sakė iš Maltos grįžusi A.Merkel. Pasak britų dienraščio „Guardian“, toks naujausio ES viršūnių susitikimo atgarsis leidžia manyti, kad Europos valstybių vadovai laikosi skirtingo požiūrio dėl sąjungos ateities. Kovą ES šalių vadovai susitiks Italijos sostinėje, kur bus iškilmingai paminėtos 60-osios Romos sutarties metinės. 1957 m. kovo 25 d. Italijos sostinėje Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Italijos, Belgijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų vadovai pasirašė sutartį dėl Europos Bendrijos įsteigimo. Šia sutartimi buvo įsteigtos ir Europos Bendrijos institucijos – Europos Parlamentas, Europos Komisija, Bendrijos Taryba, be kurių sunku įsivaizduoti šiandieninę Europos Sąjungą.

Ne savitarnos restoranas

Laukiama, kad ES šalių lyderiai kitą mėnesį Romoje paskelbs deklaraciją apie Europos Sąjungos ateitį, iš jos pasitraukus Didžiajai Britanijai. „Brexit“ referendumas buvo didelis smūgis ES dabartį ir ateitį formuojantiems politikams, o užgriuvę nauji iššūkiai, pradedant naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo euroskepticizmu, baigiant vis dar neišspręstomis pabėgėlių ir Graikijos skolų krizėmis, tikrai neleidžia nusiraminti. Mažai kas abejoja, kad šiemet Nyderlanduose, Vokietijoje ir Prancūzijoje vyksiantys nacionaliniai rinkimai gali sukelti rimtų politinių žemės drebėjimų, kurie, tikėtina, dar labiau išklibins ES vienybę.

Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as pareiškė manantis, kad Romos deklaracijoje galėtų būti paminėtas skirtingas ES valstybių greitis glaudesnės integracijos kelyje. Tai esą galėtų padėti ES judėti pirmyn, tačiau svarbiausia – išsaugoti Europos vienybę. Be to, jis netiesiogiai papriekaištavo Vidurio Europos valstybėms, besinaudojančioms dosniomis Briuselio subsidijomis, tačiau atsisakančioms solidariai prisidėti prie bendros naštos, pavyzdžiui, priimant pabėgėlius. „Europa nėra pinigų seifas ar savitarnos restoranas, kur kiekvienas gali ateiti ir pasiimti ką nori mainais nerodydamas jokio solidarumo“, – sakė Prancūzijos vadovas.

Iš visko sprendžiant, tokiai pozicijai pritaria ir kitos ES steigėjos, tarp jų Nyderlandai, Belgija bei Liuksemburgas. Jų pateiktuose pasiūlymuose dėl Romos deklaracijos turinio nurodoma, kad skirtingi integracijos keliai ir bendradarbiavimo stiprinimas galėtų padėti efektyviau reaguoti į įvairius iššūkius, kylančius ES narėms. Italijos Europos reikalų ministras Sandro Gozi atvirai pareiškė, kad utopiška manyti, jog 27 valstybių sąjungoje visos narės galėtų judėti į priekį vienodu greičiu ir siekti tų pačių tikslų. Italija, Romos sutarties 60-mečio minėjimo iškilmių šeimininkė, esą yra beveik tikra, kad Prancūzija ir Vokietija pritars ES raidos po Didžiosios Britanijos atsiskyrimo kryptims. Tam esą nesutrukdys galimi Vidurio Europos šalių prieštaravimai dėl veiksmų, kaip geriau priešintis stiprėjančiai populizmo bangai, plano.

Perspėjo apie iširimą

Apžvalgininkai perspėja, kad dar aiškesnis ir energingesnis ES steigėjų kursas siekiant didesnio federalizmo gali sukelti Višegrado valstybių – Čekijos, Slovakijos, Lenkijos ir Vengrijos – pasipriešinimą. Lenkijos valdančiosios partijos „Įstatymas ir teisingumas“ lyderis Jaroslawas Kaczyńskis po neseniai įvykusio susitikimo su Vokietijos kanclere A.Merkel pareiškė, kad bet koks bandymas siekti „dviejų greičių Europos“ baigsis visos sąjungos iširimu bei reikš jos politinės karjeros pabaigą. J.Kaczyńskis tvirtino, kad vadinamoji skirtingų greičių Europa iš esmės reikštų dabartinės ES „likvidavimą“.

Iš visko sprendžiant, artėjantis ES valstybių vadovų susitikimas Romoje kelia nerimą ir Europos Komisijos pirmininkui Jeanui-Claude'ui Junckeriui. Esą galimu susiskaldymu gali pasinaudoti Didžioji Britanija, kad užsiimtų geresnę poziciją derybose dėl išstojimo. Kad ir kaip būtų, po ES vadovų susitikimo Maltoje tapo akivaizdu, kad buvo žengtas pirmasis žingsnis į laisvesnę Europos valstybių sąjungą, kurioje kiekviena narė galės pasirinkti sau tinkamiausią „judėjimo greitį“. Ką galėtų reikšti tokia politinė nuostata, kol kas neaišku. Žinoma, kad dar labiau vienytis linkusios ES senbuvės gali siekti glaudesnių federacinės sąjungos reformų (jau kalbama apie bendrą finansų ministeriją), o ES kaip konfederaciją įsivaizduojančios naujosios narės turbūt nebūtų linkusios matyti save kaip Jungtinių Europos Valstijų dalį. Taigi Romos sutarties jubiliejaus proga pateikta ES ateities vizija neabejotinai privers ne tik valstybių vadovus gerai pasukti galvą dėl galimų politinių sprendimų.