Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Darbu mokykloje grūdintas pedagogas tapo „grūdininku“

33 metų Mantui Armonui artėjančio rugsėjo nuotaikos dabar daugiau siejasi ne su naujų mokslo metų pradžia. Aštuonerius metus mokykloje dirbęs pedagogas ryžosi rinktis ūkininkavimą ir šiomis dienomis jau pradeda imti ne pirmus metus subrandintą savo ūkio derlių.

Ūkininkauja gimtinėje

Su Šukionyse gyvenančiu ūkininku Mantu Armonu kalbėjomės praėjusią savaitę. Sportiškas, žaviai besišypsantis prieš dešimt metų gimnazijoje dirbęs pedagogas ką tik buvo baigęs remonto darbus ir, kaip jis pats sakė, spėjęs tepalus nusiprausti.

„Po truputį pradėjom kulti – šiek tiek kviečių nuvežėm į Kiemelius, „Agrokoncerno“ supirktuvę. Dar daug derliaus laukuose, o kaip jį seksis nuimti, priklausys ne tik nuo oro, bet ir technikos. Geru kombainu kūlimas neužtruktų, o su mano „seneliu“ tai teks padirbėti“,- smagiai kalba vyras, ką tik visą dieną plušėjęs prie sugedusios technikos. Remontuoja pats ir džiaugiasi į pagalbą ateinančiais draugais.

„Kaimas pas mus draugiškas“, - sako Mantas apie gimtuosius Šukionis. Kaime, į kurį netrukus bus galima važiuoti asfaltu, Mantas kol kas gyvena su tėvais – Irena ir Kaziu Armonais. Manto mama pluša namų ūkyje, tėtis talkina sūnui dirbant apie 100 hektarų laukuose, kur auginamos grūdinės kultūros. „Esu grūdininkas“,- sako Mantas. Savo ūkį jis turi ketvirtus metus.

„Kuliam abu su tėvuku – laukia kviečių, žirnių, miežių laukai“, - kalba Mantas.

Jauno ūkininko tėvai – taip pat ūkininkai, prieš dvejus metus atsisakę pienininkystės.

„Rytas – vakaras, jokių išeiginių, o pieno supirkimo kainos – kaip pasityčiojimas iš tikrai sunkaus darbo“, - sako Mantas apie tėvų turėtą ūkį, kuriame vienu metu buvę apie 40 melžiamų karvių. Tame ūkyje tekę padirbėti ir jam. Vyras mokantis karves melžti ir rankomis, ir aparatais.

„Eidavau, būdavo, iš ryto, tada – į mokyklą. Grįžti – ir vėl į tvartą“,- pasakoja Mantas, buvęs Vabalninko Balio Sruogos gimnazijos kūno kultūros mokytojas. Juokiasi, kad į Vabalninką asfaltuojamas kelias jam būtų buvęs svarbesnis tada, kai į darbą skubėti reikėjo. Dabar ūkininkaujant aktualesnis tapo žvyruotas kelias į Pasvalio pusę – Žvirgždę, Ličiūnus, Kiemelius. Sako, kad visi aplinkiniai ūkininkai į tą pusę važiuoja.

Mokykla laukė buvusio mokinio

Mokyklą Mantas Armonas lankyti pradėjo Šukionyse, dar tebeveikusioje pradinėje mokykloje. Nuo penktos klasės mokykliniai metai bėgo Vabalninke, o gavus brandos atestatą prasidėjo studijos tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Pasirinko sporto specialisto studijas su mokytojo kvalifikacija.

„Man labai patiko krepšinis, tačiau krepšininkas iš manęs nebūtų išėjęs – sporto mokyklos nelankiau. Turėjau ištvermę – mokykloje bėgdavau ilgus nuotolius“, - kalba Mantas apie su sportu susijusių studijų pasirinkimą.

Ketvirtame kurse atlikdamas praktiką Vabalninke išgirdo kūno kultūros mokytojos Petrauskienės pasiūlymą po studijų grįžti į savo buvusią mokyklą.

„Mokytoja sakė – baigsi mokslus, ateik, mane pakeisi“, - prisimena Mantas. Tuo metu jis ne tik studijavo, bet ir dirbo sostinės viešbučių tinklo apsaugos tarnyboje. Tad svarstymų, ar baigus universitetą tikrai grįš į Vabalninką, buvo. Tačiau nugalėjo gimtinės trauka – 2010 metais Mantas baigė universitetą ir grįžo į Vabalninką.

Iš pradžių registravosi darbo biržoje, iš kurios sulaukė skambučio, kad Kratiškių mokyklai reikia už ūkį atsakingo specialisto.

„Buvau nuvykęs į pokalbį, tačiau rugpjūtį paskambino direktorius Laimutis Štirvydas (Vabalninko Balio Sruogos gimnazijos direktorius – red.). Klausia, ką čia aš sugalvojau, ir siūlo eiti dirbti į Vabalninką. Taip ir atsiradau ten...“ - pasakoja Mantas, aštuonerius metus dirbęs dabar gimnazija tapusioje Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje. Buvo ne tik kūno kultūros mokytojas, bet ir klasės auklėtojas.

„Iš karto man davė auklėtinius – penktokus. Didelė klasė buvo – visa mano „chebra“. Sutarėme, bet labai daug iš jų reikalaudavau... Sunkūs buvo mano bernai (juokiasi- red.), tačiau dabar daugelis tapo gerais ūkininkais. Kartu buvome iki 12 klasės“, - sako buvęs mokytojas.

Pirmąją ir vienintelę abiturientų laidą išleidęs pedagogas darbui mokykloje pasakė „stop“. Pasak Manto,  ūkis visada buvęs šalia, tačiau derinti du darbus darėsi vis sunkiau. Apsispręsti padėję ir tuo metu užklupę labai šlapi metai, laiku nuimti derlių trukdę lietūs.

Geri prisiminimai ir santykiai

Pasak Manto, mokykloje dirbti jam buvę gera.

„Pas mus Vabalninke tarp mokytojų įtampos, apie kurią girdėdavau iš kitų mokyklų, beveik nesijuto – visi sutardavome. Už tai visiems kolegoms galiu tik padėkoti - išties buvo puiku dirbti. Su mokytoju Vidu Jatulevičiumi viename kambariuke sėdėjome ir iki šiol kartais pabendraujame. Aišku, kai yra laiko.

O tokių progų vis mažiau – laiką užima arba ūkis, arba namai“, - kalba ūkininkas.

Teiraujantis apie jam, moksleiviui, labiausiai į atmintį įstrigusius mokytojus, Mantas iš karto sako apie Aldoną Jatulevičienę. Biologijos mokytoja pasižymėjusi ne tik reiklumu, bet ir ypatingu gebėjimu suinteresuoti vaikus išmokti  dėstomą dalyką.

„Ji mokėjo sudaryti geras sąlygas taisytis pažymius. Ir tai uždegdavo noru išmokti, būti įvertintam geriau. Šitos biologijos pamokose įgytos žinios man „žiauriai“ pravertė studijuojant“, - sako Mantas. Jam, studijas derinusiam su darbu, mokykloje įgytos žinios padėjo sutaupyti laiko.

Išgirdęs klausimą apie sutiktus  bjauriausius mokytojus pašnekovas tik nusijuokia ir kaipmat atsako: „Bjaurių mokytojų nebuvo – buvo tik dalykai, kurie nepatiko ir juos mokytis nesisekė“.

Labai nepatikusi rusų kalba. O jos lyg tyčia prireikė dirbant viešbučių apsaugos tarnyboje.

„Aš tos kalbos ir dabar nemoku, tačiau darbe kažkokiu būdu išsisukdavau... Iš esmės su kalbomis mokykloje man ir buvo sunkiausia“,- prisipažįsta vyras.

Pramogos ir nuotaikos

Į nelengvą ir rizikingą žemės ūkio verslą 33 metų ūkininkas stengiasi žiūrėti optimistiškai. Anot Manto, paskutiniai dveji metai buvę sunkesni dėl sausrų. Tai, be abejo, atsiliepė ir pajamoms. Tačiau visų ūkininkų situacija dėl to buvusi panaši.

Nedidelio ūkio savininkas turi visą techniką, tačiau ji  sena, reikalaujanti dažno remonto arba atnaujinimo. Mantas džiaugiasi dalyvavimu paramos smulkiems ūkiams programoje ir gautais 15 tūkstančių eurų. Už juos įsigytas germinatorius (žemės purentuvas).

Svarbus gyvenimo kaime aspektas – draugiškumas, galimybė prireikus sulaukti pagalbos ar suteikti ją kitiems, kartu praleisti ne dažnai pasitaikantį laisvalaikį.

„Pabendraujame su draugais, žiemą žaidžiame pokerį, labai žiūrime krepšinį. Kai žaidžia Lietuvos rinktinė, renkamės pas mane, į mano kambariuką antrajame namo aukšte“, - pasakoja ūkininkas.

Su sportu susijusios Manto kelionės į Biržus, kur jis žaidžia krepšinį policijos pareigūnų komandoje. Į ją pateko pakviestas draugų.

Jaunasis ūkininkas priklauso Šukionių kaimo bendruomenės tarybai, tad yra vienas iš sporto renginių organizatorių bei dalyvių. Kaime yra tinklinio aikštelė, čia jau ketverius metus rengiamos tinklinio varžybos. Šįmet rungėsi 7 komandos, tarp kurių ir iš kaimyninio Pasvalio rajono, aplinkinių kaimų. Pasak Manto, buvo tikrai stiprių žaidėjų.

Netrukus  Vabalninke vyks tradicinis krepšinio turnyras, kuriame Mantas visada dalyvauja. Vienas jo bičiulis dėl šito turnyro kasmet per Žolinę grįždavo iš užsienio. Kas šįmet bus jo komandoje, iki galo neaišku – gyvenimą koreguoja virusas ir kitos aplinkybės.

Apie namus ir šeimą

Vilties, kad gyvenimas kaime nesustos, teikia ir Šukionių gatvėse matomi paaugliai.

Manto Armono tėvų kieme – smėlio dėžė ir daug žaislų. Tai Irenos ir Kazimiero Armonų mylimų anūkų „inventorius“. Jie pas senelius atvyksta iš Šiaulių, kur gyvena už Mantą trejais metais vyresnės sesers Sandros šeima. Mantas turi ir brolį – trejais metais jaunesnį Evaldą, neseniai grįžusį iš užsienio. Žemės ūkiu jis kol kas nesidomintis.

„Pats  šeimos dar nesukūriau. Ji - tik planuose, nors atskiras namas šeimai jau numatytas“, - su šypsena kalba Mantas. Prie jo ir svečių kojų glaustosi mieli šunyčiai – Oreo ir Irisė. Abu jie – pamestinukai. Vieną jų rado laukus aręs Mantas, kitą – teta miesto gatvėje. Armonų sodyboje smagiai amsi 5 šunys.

„Myliu gyvūnus“, - sako Mantas, nuo pirmos klasės turėjęs savo triušių ūkį. Nėra abejonių, kad augintinių netrūks ir kada nors sukurtuose ūkininko šeimos namuose. Jie bus čia pat, gimtojo kaimo apylinkėse.

Gyvenimu kaime ir ūkininkavimu 33 metų vyras nenusivylęs, tačiau žino, kad priklausomybė nuo gamtos sąlygų – neišvengiama. Anot Manto, galima viską padaryti idealiai, tačiau gamtos stichija niekais gali paversti visą triūsą.

„Gamta – ne klasė, jos nesuvaldysi net ir geriausiais norais ar didžiausiomis pastangomis“, - linksmai sako Šukionyse ūkininkaujantis buvęs pedagogas.

Alfreda Gudienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"

Rekomenduojami video