Vos kiek daugiau nei savaitei likus iki galutinio Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos termino, „Brexit“ procesas ir toliau išlaiko politinio trilerio žanro reikalavimus: niekas nežino, kas bus toliau.

Kilo viltis susitarti

Ar spalio 31-oji iš tikrųjų taps paskutiniąja Didžiosios Britanijos narystės Europos Sąjungoje diena? Nejau britai 46-aisiais narystės metais galiausiai išstos iš ES politinio klubo? O jei išstos – tai ar garsiai trenkę durimis, neatsisveikinę, ar pagal džentelmenišką susitarimą, mojuodami rankutėmis? Kam bus palankesnės Helovino proga atkutusios šiurpnakčio dvasios – išeinantiems iš bendrų Europos namų ar juose pasiliekantiems? Tai klausimai, į kuriuos vis nėra atsakymų, nors, regis, dar praėjusios savaitės pabaigoje po naujo šio trilerio siužeto vingio tamsiame politiniame tunelyje buvo pasirodžiusi šviesa.

Praėjusį ketvirtadienį, likus dviem savaitėms iki spalio 31-osios, kai, pasak Didžiosios Britanijos premjero Boriso Johnsono, jis verčiau sutiktų mirti pakelės griovyje, nei dar kartą pratęsti galutinį išstojimo iš ES terminą, iš pažiūros įvyko tikras stebuklas. Londonas ir Briuselis sėkmingai pasinaudojo galimybe įšokti į nuvažiuojantį „Brexit“ be sutarties traukinį, kone paskutinę akimirką pradėjo derybas dėl B.Johnsono pasiūlyto naujo kompromiso, sėkmingai jas užbaigė ir susitarė. Kad ir kaip būtų keista, mėnesius trukusios derybos, kurios įstrigo ES reikalaujant vadinamosios apsidraudžiamosios priemonės dėl sienos tarp Airijos Respublikos ir Didžiajai Britanijai priklausančios Šiaurės Airijos, staiga pajudėjo iš mirties taško. To, beje, nepavyko padaryti ankstesnei premjerei Theresai May. Jos derybininkams dar 2018 m. lapkričio mėnesį pavyko suderėti su ES atstovais sklandaus šalies pasitraukimo iš ES sąlygas, tačiau dėl minėtos apsidraudžiamosios priemonės Didžiosios Britanijos parlamento Bendruomenių rūmai net tris kartus šio susitarimo projektą balsų dauguma buvo atmetę. Dėl kilusios politinės krizės T.May prarado Konservatorių partijos lyderės ir šalies premjerės postą, o ją pakeitusiam ekscentriškajam B.Johnsonui visgi pavyko pasiekti persilaužimą.

Premjeras B.Johnsonas parlamente aršiai kovoja dėl savo kabineto pasiekto susitarimo su ES patvirtinimo.

Tačiau priskirti vienam jam tokį nuopelną būtų neteisinga: vis labiau artėjant numatytai „Brexit“ datai, į galimą kompromisą linko ir ES šalių vadovai. Niekam nesinorėjo prie dabartinių politinių ir ekonominių problemų pridėti dar ir chaoso, kuris neišvengiamai kiltų britams pasitraukus iš ES be susitarimo, pasekmių. Taigi, kai Airija galiausiai sutiko su nauju B.Johnsono pasiūlymu dėl laisvo prekių judėjimo per Airijos ir Šiaurės Airijos sieną sąlygų, atsirado viltis galiausiai susitarti.

Politinis kompromisas

Pagal naująjį susitarimą Didžioji Britanija (įskaitant ir Šiaurės Airiją) išstoja iš ES muitų sąjungos ir galės savarankiškai sudarinėti prekybos sutartis su kitomis šalimis. Tačiau Šiaurės Airija ir toliau liks prieigos prie ES muitų teritorijos zona. Didžioji Britanija netaikys muitų tarifų į Šiaurės Airiją įvežamoms prekėms, jeigu jos bus siunčiamos per sieną į Airiją. Šiaurės Airija ir toliau laikysis ES reguliavimo, taikomo žemės ūkio, maisto ir pramoninėms prekėms. Po ketverių metų Šiaurės Airijos Asamblėja turės galimybę balsuodama apsispręsti, ar ir toliau norėtų laikytis tokio Londono ir Briuselio susitarimo sąlygų. Taigi, praėjus šiam laikui Šiaurės Airija galėtų visam laikui atmesti suderėtas politinio kompromiso išlygas.

Iš esmės tai yra viskas, kuo dabartinis B.Johnsono susitarimas su ES skiriasi nuo T.May ministrų kabineto pasiekto susitarimo. Tiesa, šiek tiek pakeista Didžiosios Britanijos ir ES „skyrybų sutartį“ lydinti politinė deklaracija. Joje minimi ilgalaikiai abiejų sutarties šalių santykiai. Dabar skelbiama, kad dvišalių santykių ateitis bus paremta susitarimu dėl laisvos prekybos, tačiau nėra jokių garantijų, kad dėl jos pavyks susitarti iki 2020 m. pabaigos. Ankstesnio susitarimo sąlyga, itin svarbi milijonams britų ir kitų ES šalių piliečiams, tarp jų ir Lietuvos, šiuo metu gyvenantiems Didžiojoje Britanijoje ir ES, išliko nepakitusi. Abi susitarimo šalys įsipareigoja užtikrinti vienodas viena kitos piliečių teises po atsiskyrimo. Nepakitęs išliko ir Didžiosios Britanijos įsipareigojimas po „skyrybų“ sumokėti ES finansinę kompensaciją (manoma, kad ji sieks 39 milijardus svarų).

Atrodytų, jei po ilgų „Brexit“ derybų Londonui ir Briuseliui pagaliau pavyko susitarti (nors aukščiausi ES atstovai ilgą laiką tvirtino, kad ankstesnis susitarimas buvo optimalus ir dėl jo sąlygų esą daugiau nebebus deramasi), kodėl su tokiu nerimu ir šiapus, ir anapus Lamanšo laukiama spalio 31-osios? Pirmiausia dėl to, kad Didžiosios Britanijos parlamentas dar nepatvirtino naujojo susitarimo. O turint mintyje, kad senasis buvo net tris kartus atmestas, pati „Brexit“ data jau du kartus Londono prašymu atidėta ir kad premjeras B.Johnsonas yra viešai pažadėjęs, jog spalio 31-ąją Didžioji Britanija išstos iš ES, nesvarbu, su išstojimo sutartimi ar be jos, išlieka bloga nuojauta, kad visi geri norai vėl gali nueiti šuniui ant uodegos. Pirmiausia dėl didelio britų visuomenės ir jos atstovų parlamente susiskaldymo „Brexit“ klausimu.

Prieš kelias dienas Londone įvyko daugiatūkstantinė „Brexit“ priešininkų demonstracija: jie reikalauja naujo referendumo.

Atidėjo balsavimą

Narystės ES klausimu visuomenė skilo beveik perpus dar 2016 m. birželio 23 d., kai anglai referendume priėmė sprendimą palikti ES. 52 proc. referendumo dalyvių balsavo už išstojimą, 48 proc. – prieš. Rinkėjų aktyvumas buvo neįprastai didelis, į referendumą atėjo 72 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių. Taigi, iš daugiau nei 30 mln. žmonių už išstojimą iš ES pasisakė 17,4 mln.

Naujos bendrovės „YouGov“ apklausos duomenimis, 41 proc. apklaustųjų dabar yra už tai, kad šalies parlamentas patvirtintų B.Johnsono kabineto pasiektą susitarimą su ES, 24 proc. tam nepritartų. Spalio 16 d. paskelbti bendrovės ITN apklausos duomenys rodo, kad 50 proc. apklaustų britų norėtų, kad Didžioji Britanija išstotų iš ES, 42 proc. – kad pasiliktų. Neseniai atliktos „ComREs“ apklausos rezultatas – 54 proc. dalyvių mano, kad reikia laikytis referendumo sprendimo ir išstoti iš ES. Taip pat matyti, kad vis didėja skaičius tų, kurie norėtų, jog šalis išstotų iš ES tvarkingai, pasiekusi susitarimą. Pavyzdžiui, „Britain Elects“ apklausa rodo, jog 49 proc. apklaustųjų „skyrybas“ su ES be sutarties laiko blogu dalyku Didžiajai Britanijai, 23 proc. – geru, 15 proc. nemato jokio skirtumo.

Taigi, nors ir toliau pirmauja išstojimo iš ES stovykla, tačiau jos persvara nėra tokia didelė, kad politiškai priblokštų oponentus, be to, dauguma „Brexit“ šalininkų norėtų, kad būtų sudaryta pasitraukimo iš ES sutartis, leidžianti iš esmės sušvelninti ekonomines ir socialines tokio žingsnio pasekmes.

Tačiau praėjusį šeštadienį Didžiosios Britanijos parlamento suplanuotas istorinis Bendruomenių rūmų balsavimas dėl naujojo „Brexit“ susitarimo taip ir neįvyko. Britų parlamentarai balsų dauguma priėmė įstatymo pataisą dėl „Brexit“ atidėjimo. Ji buvo pateikta dėl to, kad susitarimo su ES neva negalima patvirtinti tol, kol nebus priimti visi įstatymai, susiję su „Brexit“. Premjeras B.Johnsonas buvo įpareigotas prašyti ES naujo išstojimo termino atidėjimo. Tą jis formaliai ir padarė, tiesa, labai savotiškai. Britų premjeras ES Vadovų tarybos pirmininkui Donaldui Tuskui išsiuntė nepasirašytą laišką, kuriame prašoma nukelti „Brexit“ terminą, ir dar vieną, šįkart jau paties pasirašytą, laišką, kuriame aiškina D.Tuskui tokiam siūlymui nepritariantis. Taigi, „Brexit“ nežinomybės ruletė sukasi toliau.

Skelbiama, kad ES šalys per kelias dienas apsvarstys naują Londono prašymą dar kuriam laikui atidėti išstojimo terminą. Esą realiausia galutinė atsiskyrimo data būtų 2020 m. sausio 31-oji. Nors anksčiau Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, aiškiai netekęs kantrybės dėl kaimyninės valstybės tūpčiojimo, jau buvo pareiškęs, kad spalio 31 d. terminas yra galutinis ir nebus keičiamas, Europos sostinėse jaučiamas stiprus noras susitarti ir duoti politiniam Londono elitui dar vieną galimybę galų gale tvarkingai užbaigti „skyrybų“ procesą ir išvengti ekonominių sukrėtimų.