Rubrika

B.Bušma kelia tą patį klausimą: „Ko Lietuvoje šiuo metu labiausiai trūksta?“

TV serialo „Giminės“ scenaristas ir ką tik pasirodžiusios knygos „Giminės. Taip jie jas kūrė“ autorius Bronius Bušma pasakojimą apie filmą ir apie save pradėjo tokiais žodžiais: „Apie mane turite parašyti tris svarbius dalykus: esu kilęs iš Ylakių miestelio (Skuodo r.), mokiausi Klaipėdoje, mokykloje-internate, gyvenime man labai sekėsi, nes sutikau daug gerų žmonių...“

Laikas kurti serialą

„Giminės“ atsirado iš nevilties, ubagystės ir nežinojimo. Kai visi pradėjo vogti, teatrai griūti, mes pradėjome filmuotis“, – taip taikliai anuos laikus, 1992 m., apibūdino aktorius Antanas Šurna.

Beveik iškart, kai tik buvo įžengta į okupantų suniokotas, kerziniais batais vis dar dvokusias TV patalpas, kai virš pastato pagaliau suplevėsavo lietuviška trispalvė, Lietuvos radijo ir televizijos generalinis direktorius Skirmantas Valiulis viename iš posėdžių pasakė: „Laikas turėti savo vaidybinį serialą...“ Darbą patikėjo trims kolegoms, vėliau vadintiems banginiais: režisieriui Sauliui Vosyliui, videostudijos vadovui Arvydui Ilginiui ir scenaristui B.Bušmai.

„Tarp kūrėjų nekilo ginčų, kad serialas privalėjo būti nūdienos tematika. Tai diktavo kelios priežastys. Viena – dramaturgijos nereikėjo laužti iš piršto. Radijas, laikraščiai, televizija nėrėsi iš kailio – kas išmes aktualesnes naujienas. Jų netrūko ir gatvėse, laiptinėse, autobusų stotelėse, visur...“ – rašo B.Bušma, ypač stojęs už provincijos ir kaimo vaizdavimą seriale. Ką tik buvo priimtas įstatymas grąžinti žmonėms žemes ir kitą nekilnojamąjį turtą. Visa tai šalyje kėlė dideles aistras – dalindamiesi turtą žmonės neretai susipykdavo. Net giminės!

Visi mes giminės

Šiandien nė vienas iš kūrėjų negali pasakyti, kaip gimė pavadinimas „Giminės“, ir gal nė nebūtina žinoti tikslios autorystės, nes iš tiesų savoje nedidelėje Lietuvoje visi mes tarsi giminės... „Mes sėdėjome, planavome būsimas serijas ir staiga ėmėme vadinti savo darbą „Giminės“, – aiškina B.Bušma. – Ir ta daina, kuri neva „Giminių“, ne prie ko, seriale ji neskambėjo. Mes su ja savotišką „biznį“ darėme. Reikėjo Naujųjų proga pasveikinti Klaipėdos „Vakarų banką“, o visos pageidavimo koncerto dainos atrodė nuvalkiotos, tai mes savo sukūrėme. Jonas Strielkūnas į klausimus dėl teksto pasakė: „Turiu, atvažiuokit.“ Tomas Leiboras mikliai sukūrė melodiją, Stasys Povilaitis su Aldona Stasilevičiūte įdainavo, ir mes paleidome dainą į platų pasaulį, dedikuodami kaip „Giminių“ serialo sveikinimą „Vakarų bankui“, kuris kaip tik tuo metu bankrutavo (juokiasi). Bet daina tapo hitu. Po kelių dešimtmečių naujasis TV generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius pasiūlė: „Toliau kurkite serialą ir tegu skamba daina „Giminės“...“

Ir gyrė, ir peikė

„Kas svarbiausia rašant scenarijų? – perklausė kelių knygų paaugliams ir daugybės scenarijų rašytojas. – Nuotaika, aplinkybės, dialogas. Konfliktas turi rastis dialoge, potekstėse. Lygiai kaip teatro pjesėje. Rašant knygą skyryba svarbu, o scenarijuje – dzin. Ar sunku rašyti? Mane ir gyrė, ir peikė... Jau buvau parašęs 25 serijas, filmas populiarėjo, o man kai kurie sakė: „Tu šūdą, ne dialogus rašai, tu nemoki rašyt!“ Kiti, priešingai, guosdavo: „Nekreipk dėmesio, iš pavydo jie šitaip!“ Daug metų praėjo, ir paskaitę šią knygą tie patys nihilistai, kurie prie sienos kalė, jau kitaip šneka, neva, matai, kokie geri dialogai... Tie patys! Aš daug iškentėjęs, išverkęs. Dar sakė, kad scenaristų turi būti bent trys, na, kaip kad Santą Barbarą rašo... Aš atsimušinėjau: „Žinau, kas yra grupinis seksas, o kas grupinis scenarijų rašymas – ne.“ Dar aiškino, suskiai, kad nukopijuota. O tas rusų filmas „Radnia“ išėjo gerokai po mūsiškio. Mes kažkaip visa tai prarijome. Apie viską, kas vyko, panorau parašyti knygą: buvo kančių – abejojau, perrašinėjau, kalną medžiagos išmečiau...“

Laisvė rinktis

Ar serialo kūrėjai turėjo laisvas rankas rinkdamiesi aktorius ir aplinką, kurioje filmuos? „Jei anksčiau cenzoriai mane knisdavo savo taisymais, dabar buvo visiška laisvė, – pasakojo Bronius. – Šiurpdavau, kai „Vagos“ leidyklos redaktorė išbraukydavo ištisus sakinius iš mano knygų, kai redakcijose buvo darkomi apsakymų tekstai, kai pakeisdavo pavadinimus... Bet kai esi pradedantis rašytojas, susitaikai, tyli... S.Vosylius rinkosi tuos aktorius, kuriuos norėjo matyti filme, o ir aktoriai neturėjo darbų, teatrai merdėjo. Nenuspėjamas atrodė A.Šurna. Iki šiol prisimenu mūsų, pradedančiųjų aktorių, ir A.Šurnos susitikimą jo kambarėlyje tuometėje L.Giros gatvėje. Išdidusis Šurna (mat, buvo suvaidinęs Herkų Mantą) parodė pirštu į šūsnį popierių ir pasakė: „Štai, davė scenarijų perskaityti, siūlė vaidinti, bet aš šito šūdo nevaidinsiu!“ Ir ką gi, praėjus 25 metams, mes su S.Vosyliumi, A.Šurna aptarinėjame „Giminių“ scenarijų mano bute. Kai jis išėjo, sunerimau: gal perskaitęs mano tekstą pasakys, kad šito šūdo nevaidins?.. Saulius nusijuokė: „Nurimk, – jis jau perskaitė kelias serijas, žavisi, sako, iš karto matyti, kad konservatoriją baigęs, nepramauna pro šalį...“

Pavedė balsas...

Iš tiesų, scenaristas B.Bušma mokėsi teatro fakultete, tuometėje Konservatorijoje, ketindamas tapti aktoriumi, bet... „Prasimokiau ketverius metus, kad suprasčiau, jog negaliu juo būti, – pasakoja jis. – Buvo labai sunku įstoti, pilnas koridorius jaunų žmonių, bet žinojau, kad įstosiu, dar penktoje klasėje nusprendžiau, kad būsiu aktorius arba cirko artistas, klounas. Neabejojau tuo. Ir man pavyko, gavau penketą. Tiek pat gavo ir Vaiva Mainelytė, kursiokė. Gal be reikalo mečiau? Daug kas taip sakė, net Rimas Tuminas. Bet priešistorė tokia: jau baigiantis studijoms suvaidinau viename radijo spektaklyje... Kai vėliau išgirdau savo balsą per radiją, labai juo nusivyliau. Jei pats būčiau režisierius, tokio artisto nekviesčiau vaidinti. Galima gestais, akimis, visa savo išore ir net vidumi degti, bet jei svarbiausia išraiškos priemonė – balsas – nepadeda, tu nesi aktorius! Taip atsidūriau rašančių gretose. Jaunystėje buvau poetas, vėliau, po kariuomenės (vienerių metų tarnybą atlikau Baltyjske), – prozininkas, scenaristas.“

Galbūt „Giminių“ scenarijaus sėkmė ir yra būtent dėl tos artistiškos rašytojo meistrystės? „Tai tikrai nėra vien Bušmos kūryba, – paneigė scenaristas. – Serialas – kolektyvinis darbas, sėkmė priklauso nuo kiekvieno indėlio. Kiek iš viso sukurta serijų? Suskaičiavau apie 130, o jei su kitais serialais – „Butkai Dabkai“, „Broliai“, „Rojus Lietuvoje“, dar keletas, – susidarys 360 serijų.“

Serialui reikia sveikatos

Kai A.Siaurusevičiaus inspiruoti kūrėjai filmavo tęsinį „Giminės. Po dvidešimt metų“, nemažas skaičius aktorių jau buvo palikę šį pasaulį... „Tikrai, o kiti, pvz., A.Šurna, sunkiai sirgdamas jau atsisakė vaidinti, sakydamas, kad serialui reikia sveikatos. Iš tiesų reikia: per porą savaičių prirašydavau pluoštą teksto. Atsikeliu, būdavo, trečią, o iki vienuoliktos turiu nuvežti. Ranka rašydavau, suglamžytus popieriaus lapus su nevykusiu tekstu mesdavau ant grindų – krūva gniužulų susikaupdavo. Dieną mašininkė atspausdindavo, padaugindavo kiekvienam artistui... Per porą savaičių sumontuodavom, į priekį nufilmuodavom. Lėkėm ir lėkėm. Nežiūrėjom kreivai vienas į kitą, padėjom, nepavydėjom, nekritikavom, nuostabiai sugyvenom – vakare susipykstam, ryte vėl gerai.“

Ginčai dėl sekso

O kūrybinių ginčų buvo? Pasirodo, operatorius Jonas Gurskas ne sykį kibirkštis įskeldavo: „Po galais, niekaip nesuprantu! – skambėjo jo balsas filmavimo aikštelėje. – Perskaičius scenarijų atrodo, kad scenaristas gyvenime nėra mylėjęs. Nejau taip sunku parašyti kelis aistringus sakinius? Vaizdą mes, žinoma, padarysime, bet kur tekstas?..“

Pasak B.Bušmos, rimtas pokalbis ta pačia tema įvyko ir A.Ilginio iniciatyva. Kad būtų dar populiariau, norėta klieriką įpainioti į meilės pinkles... „Aš griežtai pasipriešinau, sakydamas, kad man vyro ir moters santykiai įdomūs „iki“ ir „po“, – nusijuokė Bronius. – Ir A.Šurna pritarė: „Na, atsiguls Arbačiauskaitė su Girdvainiu, ir kas iš to?“ Mes be to apsiėjom, argi svarbu, kiek kuris apsinuogins? Mūsų reitingai ir taip buvo didesni už Santa Barbaros... Prisimenu, susitikime su žiūrovais kažkas paklausė: „Ko Lietuvoje šiuo metu labiausiai trūksta?“ Leonardas Zelčius, garsusis Antanas Šeputis, taip atsakė: „Aš manau, kad Lietuvoje labai trūksta doros...“ Ir užvirė tokia diskusija! Toronte, kai pristatinėjom „Gimines“, lietuviai tą patį kalbėjo. Žinoma, mes patys prie kavos pakikendavom... „Kažin ar Regina Varnaitė seksuotų, jai brangiai mokėt reikėtų...“ Gražios serialo moterys, Saulius turėjo dovaną parinkti aktorius. Filme visi vaidino puikiai, pačius save. Pvz., Regimantas Adomaitis – kaip visur, taip ir čia, vaidino save. Ar nesusigundžiau vaidmeniu? Ne, nors... yra mažas epizodėlis – pasėdėjau už stalo, kai nebuvo kam. Nė minties neturėjau – tiek daug darbo!“

Nenufilmuota 12 serijų

Kaip B.Bušma mano, nuo ko priklauso „Giminių“ sėkmė? „Filmas su savo aktualijomis atsirado laiku ir vietoje, plius – savas. Mes visi tokie patys ubagai – dirbam, plėšomės, mylim, nekenčiam. Kažkas netgi sakė: kam jums rašyt, eikit į gatvę ir filmuokit. Ten visi giminės, visi aktoriai. Važiuodavome į susitikimus, salės pilnos, aš kažką paskubom užsirašydavau, paskui – į scenarijų. O kai kūrėme „Atžalas“ su jaunais aktoriais, pasijutome išsisėmę...“

Ar scenaristas dar rašo televizijai? „Kai generalinis direktorius A.Siaurusevičius rengėsi išeiti, aš buvau parašęs dar 12 „Giminių“ serijų, – atvirauja B.Bušma. – Visiškai pakeitėme aktorius, planavome pasikviesti Rūtą Lee, nes visi svaigo nuo Amerikos, bet staiga nauja televizijos valdžia paskelbė konkursus... Ką, ar jie nežino, kiek mes esame nuveikę? S.Vosylių pripažino prastu režisieriumi, mane – netikusiu scenaristu. Praėjo 3–4 šios valdžios televizijoje metai, bet nė vieno serialo nematyti... Tos parašytos serijos taip ir liko. Beje, mano mintyse dar ir kitų scenarijų rastųsi, bet niekas nepalaimino, ir aš sėdau rašyti šios knygos. Kažkiek joje pasišaipiau, na, pamatysite... Rudenį surengsime knygos pristatymą, patys sau pasidarysime šventę. Ar peržiūriu serialą? Ne, skausminga. Prisimenu, išbėgdavau iš salės per peržiūrą, prieidavo prie manęs Danutė Juronytė, L.Zelčiaus žmona, paglostydavo nugarą: „Viskas gerai, Bušmeli!..“