Anykščių rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas, Lietuvos avių augintojų asociacijos narys Žilvinas Augustinavičius yra mišraus – avininkystės ir augalininkystės krypties – ekologinio ūkio šeimininkas. Ūkininkavimu jis užsiima jau daugiau nei dvidešimt metų. Didžioji jo ūkio dalis skirta avininkystei, čia yra 600 ėriavedžių.

Patirties įgijo Airijoje

Anykščių ūkininkas Žilvinas Augustinavičius gimė Vilniuje, veterinarijos studijas baigė Kaune, o gerosios ūkininkavimo patirties įgijo Airijos avių ūkyje, kur nuvyko dar studijų metais (1992 m.) pagal mainų programą.

„Airijoje per du su puse mėnesio, tai yra per vienas vasaros atostogas, susipažinau su avių auginimo specifika. Įvertinęs, kokių produktų pertekliaus nėra Lietuvoje, nusprendžiau, kad savo avių ūkį kursiu mamos tėviškėje – Pasusienio kaime (Kavarsko sen.). Ūkininkauti pradėjau nuo plyno lauko. Kai 1995-aisiais nusipirkau traktoriuką, plūgą, prie jo kultivatorių, ėmiausi augalininkystės. Gyvulininkystės pradžia nebuvo lengva, nes finansavimo sąlygos tuomet buvo sudėtingos, bankai labai nepatikliai žiūrėjo į tokią naują verslo rūšį – avininkystę. Vis dėlto man pavyko gauti paskolą. 2003 metais iš Vokietijos parsivežiau pirmąsias 225 grynaveisles Vokietijos juodgalvių avytes. 2005-aisiais vėl nusipirkau iš ten 350 avyčių. Nuo tada kas keleri metai perku tik avinus, tenka sumokėti 650–1 500 eurų už vieną. Rizika pasiteisino, ūkis sustiprėjo. Iš pradžių pats ėriukus skersdavau, pats ir avienos pardavimu rūpindavausi, veždavau skerdieną į Vilnių. Dabar 280 hektarų ūkio ganyklose laikau per 1 300 avių“, – pasakojo ūkininkas, ilgametis avininkystės puoselėtojas, pusšeštų metų vadovavęs Lietuvos avių augintojų asociacijai.

Avių skaičius ūkininko Ž.Augustinavičiaus ūkyje nedidėja nuo 2006–2007 metų. „Daugiau ir vietos po stogu nebėra“, – pridūrė ūkio šeimininkas.

Iš viso šalyje šiuo metu laikoma apie 175 tūkst. avių.

Eksperimentai nesibaigia

Ž.Augustinavičius daugiausia turi Vokietijos juodgalvių ir mišrūnių (mėsinių veislių). Paklaustas apie produkcijos realizavimą, ūkininkas sakė, kad dalį avienos realizuoja Lietuvoje, kitą dalį jau keleri metai eksportuoja į Latviją, Vokietiją.

„Prieš penkerius metus su devyniais bendraminčiais įkūrėme kooperatyvą „Avininkas“, išsinuomojome skerdyklą. Kooperatyvas superka kooperatyvo narių – ir ne tik jų – ėriukus, avis, parduoda ėrieną, avieną. Ateityje planuojame gaminti delikatesines dešras ir kitus produktus“, – planus dėstė ūkio šeimininkas.

Pasak pašnekovo, dauguma avių augintojų šiuos gyvūnus augina būtent dėl mėsos, o ne dėl vilnos. Norint sukurti verslą iš vilnos, reikėtų auginti merinosus ar kitas plonavilnes avis.

„Lietuvos klimato sąlygos nėra palankios auginti avis dėl vilnos, nes žiemą ji užsiteršia, mažos jos supirkimo kainos. Jei vilną pardavęs susigrąžini pinigus už kirpimą, tai jau labai gerai“, – konstatavo ūkininkas.

Jau keleri metai į Ž.Augustinavičiaus ūkį atvyksta studentų iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos. „Studentai ūkyje semiasi praktikos, mato visą procesą. Atvyksta grupė su dėstytoju, atlieka, ką numatę, ir vėl išvyksta tą pačią dieną“, – pasakojo pašnekovas.

Pasiteiravus, kas ūkyje pasiteisino, o kas gal net pranoko lūkesčius, pašnekovas atsakė, kad eksperimentai ūkyje vis nesibaigia. „Vis dar ieškau geriausių sprendimų abiejose ūkio šakose. Lūkesčių, deja, niekas nepranoko. Paprastai jie pranoksta rezultatą“, – šypsojosi Ž.Augustinavičius.

Ginasi kaip moka

Ž.Augustinavičiaus avių banda į ganyklas išvaroma pavasarį, o į tvartą paprastai pargenama rudenį. Aptvaruose aveles sergsti elektrinis piemuo ir dvi aviganės kalytės. Ž.Augustinavičiaus ūkis ne vieną kartą yra nukentėjęs nuo vilkų.

„Kad visi vilkai Lietuvoje būtų išmedžioti, to tikėtis neverta, taip nebus. Kartais ir man pačiam tenka išsiruošti į naktinę sargybą, jei vilkų išpuoliai dažnėja. Patys ūkininkai turi užsiimti savo gyvulių apsauga. Tiesa, dažniau mūsų ūkis nukenčia ne nuo vilkų, o nuo kranklių“, – pasakojo ūkininkas.

Pasirodo, nėra metų, kad krankliai nepadarytų žalos Lietuvos avių augintojams. „Krankliai gal net daugiau nuostolių padaro nei vilkai, nes puola besiėriuojančias avis, gabalais išplėšia vilną, iškapoja akis, sužeidžia. Bandžiau naudoti garsines patrankas. Deja, prie to garso krankliai pripranta, nebebijo“, – pasakojo nemažo ūkio šeimininkas.

Dalyje ūkio laukų ganosi Žilvino laikomos avys, kitoje auga ekologiški kviečiai, vasarinių javų mišinys, pašarinės pupos ir grikiai. 280 hektarų plote taikoma sėjomaina.

„Dalį užauginto derliaus sušeriu savo avims, kita dalis parduodama grūdų supirkimo firmoms, kurios supirktus grūdus eksportuoja į Vokietiją ir Austriją. Mūsų rajone nėra kooperatyvo ar kokio nors kito ūkininkų junginio, kuris padėtų realizuoti užaugintą produkciją. Kitų rajonų ūkininkų patirtis rodo, kad tokie kooperatyvai ganėtinai sėkmingai veikia“, – kalbėjo Ž.Augustinavičius.

Ūkio šeimininkas sakė, kad pats sunkiausias laikas ūkyje būna pavasarį, kai sutampa ėriavimasis su lauko darbais. Tačiau mišrus ūkis turi ir savų privalumų.

„Vienais metais sąlygos palankesnės augalininkystei, kitais – gyvulininkystei, tad gerai, kad abi ūkio šakos papildo viena kitą“, – teigė ūkininkas.

Ne vien aria ir sėja

Lietuvos ūkininkų sąjungos Anykščių skyriaus pirmininkas pažįsta daugelį Anykščių rajono ūkininkų, su jais neretai aptaria įvairias ūkininkavimo aktualijas: nuo produkcijos supirkimo kainų iki auginimo technologijų bei kitų ūkininkavimo reikalų.

„Rajone yra per 2 000 ūkininkų, Anykščių rajono ūkininkų sąjunga turi daugiau kaip 80 narių. Tikimės, kad po kelerių metų perkopsime šimtą. Naujų narių kasmet daugėja, – džiaugėsi organizacijos pirmininkas ir čia pat dėstė rūpesčius. – „Valstiečių ir žaliųjų sąjunga“ valdo, tad, atrodytų, ūkininkai turėtų tuo tik džiaugtis. Deja, realybė ir kasdienybė visai kitokia. Žemės ūkio paskirties įsigijimo įstatyme vis dar yra spragų. Jei kalbėtume apie aplinkosaugines problemas, rekomendacinės priemonės neretai pas mus tampa privalomomis. Be to, reikėtų paminėti susidėvėjusius melioracijos įrenginius. Apskritai visa tai, ką paminėjau, galima sakyti, yra tik lašas jūroje, o be to lašo yra dar visa jūra problemų ir aktualijų, kurias tenka spręsti ūkininkams“, – dėstė pašnekovas.

Kalbėdamas apie Anykščių rajono ūkininkų sąjungos veiklą, Ž.Augustinavičius sakė, kad ji yra Lietuvos ūkininkų sąjungos narė.

„Dalyvaujame savo skėtinės organizacijos veikloje, aptariame aktualiausius klausimus. Anykščių rajono ūkininkų sąjungos taryba susirenka pagal poreikį, kai atsiranda spręstinų klausimų. Kartu švenčiame Obuolines ir Naujuosius“, – pasakojo ūkininkas.

Kasmet Anykščiuose per Obuolinių šventę pagerbiami geriausi rajono ūkininkai bei gražiausiai savo aplinką tvarkantys anykštėnai.

„Tokie apdovanojimai byloja apie tai, kad galima ne vien arti ir sėti, ne vien gyvulius ūkyje auginti savo nugaros neištiesiant... Galima sukurti šį bei tą gražaus kaime, kas džiugintų aplinkinius, kas paskatintų ir kitus drąsiau imtis ko nors naujo. Ypač tai aktualu jaunam žmogui. Ne kiekvienas jaunas pilietis, ypač jei jis nebuvo matęs pavyzdžio savo šeimoje, ryžtųsi pradėti ūkininko veiklą, nes tai darbui imli sritis“, – teigė Ž.Augustinavičius.