Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Atidavė širdį gėlėms, sudaužiusioms žmonių likimus

„Visą gyvenimą svajojome gyventi „ant žemės“, o ne daugiabutyje“, – prisipažino Vilniaus rajone, Dvarčionių sodų bendrijų masyvuose, įsikūręs Antanas Štrimas. Jam pritarė ir žmona Regina. Šiai svajonei buvo lemta išsipildyti tik prieš gerą dešimtmetį, kai šeima įsigijo sodą.

Įkurtuvės džiunglėse

Senieji sodo šeimininkai jau nebeturėjo jėgų juo rūpintis, todėl džiunglėmis pavirtusį sklypą Štrimams teko pertvarkyti iš esmės. Tačiau pirmojo įspūdžio Regina niekada nepamirš. Įžengusi į sodą ir atsisėdusi ant seno medinio suoliuko, ji pajuto ramybę ir suprato, kad niekur iš čia nenori išvykti. „Dirbome daug, negailėdami nei laiko, nei jėgų, daug ką išpjovėme, išplėšėme, tačiau dabar pasidarėme malonų kampelį poilsiui, čia atvyksta ir sūnus su marčia, anūkais, čia švenčiame ir gyvename šeimos gyvenimą“, – pasakojo Regina.

Įsigiję sodo sklypelį, Štrimai jį pertvarkė į šeimos svajonių namus. Asmeninio archyvo nuotr.

Antanas ir Regina susipažino studijuodami tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas), kur abu įgijo inžinieriaus specialybę. Jų pomėgiai panašūs, o ir augalais rūpinasi vienodai. „Viską aptariame kartu –pasiginčijame, ką ir kur sodinti, tačiau sugebame susitarti“, – pripažino Regina. Bendras aplinkos kūrimo procesas nelengvas, tačiau jau ne vieną dešimtmetį kartu praleidę sutuoktiniai suprato, kad bendras darbas juos suartina. „Verčiamės patys, nesikreipėme į jokius dizainerius. Žinoma, ne visi augalai išgyvena, netinkamoje vietoje pasodintieji kai kada nunyksta, kai kurie atvirkščiai – persodinti pradeda atsigauti. Nieko nepadarysi, juk augalai gyvi, su jais reikia elgtis jautriai ir atsargiai“, – teigė šeimininkė.

Juodųjų tulpių veislė nakties karalienė į Štrimų sodą atkeliavo iš Olandijos. Asmeninio archyvo nuotr.

Iš senojo sodo išliko vos keli vaismedžiai, kurie veda vaisius ir teikia šešėlį. Šeimininkai prisodino daug daugiamečių gėlių. Žiedų gausa džiugina jurginai, ramunės, flioksai, bijūnai, šilingės, katilėliai, vilkdalgiai, kompozicijas paįvairina hortenzijos, kalninės pušaitės, eglutės, dekoratyviniai krūmeliai. Vienmetes ir dvimetes gėles šeimininkė augina daugiau vazonuose, loveliuose, jos puošia poilsio kampelį ir medinę terasą, kuri yra mėgstama šeimininkų pasisėdėjimo vieta.

Nuostabi gėlių istorija

Vienos iš mėgstamiausių Reginos gėlių – tulpės. Taip jau sutapo, kad vaikystėje jai įstrigusį Aleksandro Diuma romaną „Juodoji tulpė“ jaunystėje perskaitė ir Antanas, todėl kai atsirado žemės lopinėlis, sutuoktiniai nutarė pasisodinti šių gražuolių. Pirmosios lysvėje atsidūrė paprastos tuomet paplitusios lietuviškos raudonosios tulpės, o štai Nakties karalienės (taip vadinasi juodųjų tulpių veislė) svogūnėlių moteriai parvežė sesuo Kristina iš Olandijos. „Nieko nėra gražiau, kai pavasarį po žiemos sodas apsipila pirmaisiais ryškiais žiedais, – sakė Regina. – Tulpės tarsi pranašauja ateinant patį maloniausią laikotarpį, todėl man jos asocijuojasi su džiaugsmu ir šviesa.“

Pasak jos, šios nuostabios gėlės ne veltui dažniausiai dovanojamos per kovo 8-ąją švenčiamą Moters dieną. Pradėjusi auginti tulpes, moteris susidomėjo ir gražiųjų pavasario pranašių istorija. O ji tikrai įdomi – juk pasaulyje pati pirmoji ekonominė krizė kilo būtent dėl jų svogūnėlių.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tulpių manija XVII a. sukėlė ekonomikos nuosmukį. Olandijos aukso amžiuje olandai pametė galvas dėl iš Osmanų imperijos atkeliavusių tulpių. Kai kurių veislių svogūnėliai rinkoje buvo parduodami net už 100 tūkst. guldenų. 1623 metais vienas svogūnėlis populiariausių tulpių rūšių kainavo 1 000 guldenų, tai buvo lygu 10,26 kg sidabro, arba 856 g aukso. Tuo metu vidutinio olando metinės pajamos buvo 150 guldenų. Tona sviesto kainavo apie 100 guldenų, trys šimtai kiaulių – 300. Neretai keli svogūnėliai buvo keičiami į mūrinį namą, derlingos žemės sklypą, kelis centnerius kviečių, galvijų bandą. Tulpių karštligė tapo visuotinė, žmonės, vildamiesi greitai praturtėti, ėmė pardavinėti namus, žemes ir pirkti tulpių svogūnėlius. Tačiau viltis praturtėti sudaužė 1637 m. vasarį kritusios tulpių kainos. Investuotojai sužinojo,kad jų svogūnėliai nėra jau tokia reta prekė. Dėl staigaus pasiūlos padidėjimo daug prekiautojų bankrutavo, nukentėjo daugybė ekonomikos sektorių.

Sodinimas

Tulpes Regina derina su daugeliu augalų, tačiau jai gražiausia, kai jų auga daug vienoje vietoje. Nors daugelis specialistų teigia, kad rūpesčių su svogūninėmis gėlėmis yra daug, sodo šeimininkė linkusi paneigti šį mitą. Pasak jos, gėles galima auginti vienoje vietoje nepersodinant ir dešimtmetį, tik jas reikia sodinti tam tikrame gylyje. „Nuo senų laikų girdėjau, kad tulpes reikia sodinti trijų svogūnėlių gylyje, – pasakojo Regina. – Tačiau iš tiesų norint pamiršti vargus su tulpėmis ir narcizais svogūnėlius reikia sodinti 30 cm gylyje, tuomet augalai augs, tačiau nesidaugins, nes jiems trūks maisto medžiagų, jie gražiai žydės daugelį metų. Tiems, kurie nori svogūnėlių pasidauginti, rekomenduoju sodinti sekliai.“

Dar vienas tulpių augintojos patarimas: rudenį nukritusius lapus reikia palikti – jie apsaugos augalus ir svogūnėlius nuo šalnos. Lapai sugrėbstomi pavasarį, per daug nepurenant žemės paviršiaus, nes jame gausu sėklų, kurios sudygs ir pradės žydėti. Tulpes būtina pasodinti vėlai rudenį, kad svogūnėliai pailsėtų. Šios gėlės nesunkiai prigyja esant bet kokiam orui ir nebijo liūčių. Jos nėra reiklios žemei, tinka smėlinga, neutrali. Tačiau lengvoje žemėje pasodintas tulpes teks gausiai lieti. Kuo sunkesnė žemė, tuo sekliau sodinami svogūnėliai. „Prieš sodinimą reikia svogūnėlius apdoroti antigrybeliniu tirpalu ir labai gerai išdžiovinti“, – dalijosi patirtimi R.Štrimienė. Panašiai sodinami ir narcizai, krokai, hiacintai, margutės, dekoratyviniai česnakai, snieguolės, puškinijos, žydrės, krokai, scylės.

Svogūninės gėlės dera su visais augalais, taip pat tarpusavyje. Asmeninio archyvo nuotr.

Kitos svogūninės gėlės

Rugsėjį persodinamos prieš mėnesį ar pusantro žydėjusios lelijos. Tiek laiko svogūnėliams reikėjo pasirengti žiemai. Iškastų lelijų svogūnėlių šaknys labai greitai džiūsta, todėl juos reikia greitai apžiūrėti, padalyti ir tuoj pat pasodinti. Iškasant reikia stengtis nepažeisti šaknų. Svogūnėliai sodinami įvairiame gylyje, atsižvelgiant į žemę ir gėlės veislę. Atviroje saulėkaitoje lelijų nereikėtų sodinti, joms patinka vidurdienį krintantis šešėlis. Šios gėlės nemėgsta molingos žemės, todėl ją reikia „atskiesti“ smėliuku, o į duobės dugną įberti smėlio ar žvyro, kad vanduo geriau nutekėtų. Jei žemė sunki, būtinas drenažo sluoksnis, kitaip šaknys ims pūti. Virš svogūnėlio augimo kūgelio užberta žemė turi būti puri ir derlinga, nes daugelis lelijų rūšių šioje vietoje leidžia pridėtines šaknis. Daugelis lelijų mėgsta rūgštesnę ar neutralią žemę. Neatsparių veislių gėles prieš žiemą reikia uždengti durpėmis, kompostu ar lapais.

Narcizus rekomenduojama iškasti rugpjūčio pradžioje, kai jų lapai beveik visai nudžiūsta. Jiems reikia saulėtos vietos, paunksnėje jie nustoja žydėti ar net visai sunyksta. Narcizams patinka pakankamai drėgna žemė, ypač daug drėgmės jiems reikia rudenį persodinus svogūnėlius. Svogūnėliai įsišaknija nelengvai ir ilgai, labai svarbu, kad persodinant nenudžiūtų šaknys.

Asmeninio archyvo nuotr.

Rekomenduojami video