Šešerius metus augalininkystę plėtojęs jaunasis Ukmergės rajono ūkininkas Kęstutis Balandis ėmėsi radikalių permainų. Netrukus jo ekologiniame ūkyje iškils moderni robotizuota 155 melžiamų karvių ferma.

Pasirinko ūkininko kelią

Kęstutis ūkininko keliu pasuko besimokydamas Aleksandro Stulginskio universitete. Vieniems metams išėjęs akademinių atostogų, jaunuolis svarstė, ką gero jis galėtų padaryti, stebėjo, kaip keičiasi modernizuojamas tėvo ūkis. Susidomėjo ūkininko darbu ir Kęstutis.

Paveldėjęs iš tėvo 12 hektarų žemės, pasinaudojo jaunojo ūkininko parama, įsigijo traktorių ir užsiėmė ekologine augalininkyste. Nuo pirmųjų ūkininkavimo metų K.Balandis pradėjo plėsti valdomus plotus – nuomotis žemę. Dabar jis dirba 150 hektarų plotą. „Ūkininkavimo pradžioje buvo lengviau išsinuomoti žemės, o dabar jau sunkoka. Mane labiau domina žemės pirkimas. Valstybinės žemės įsigijau nedaug“, – sakė pašnekovas.

Įvairios kultūros

K.Balandis ūkyje augina kviečius, žirnius, pupas, miežius. Praėjusiais metais iš hektaro prikūlė per 5 tonų kviečių, šiais metais – mažiau nei 5 tonas. Pasak Kęstučio, pati įdomiausia jo ūkio kultūra – sėmeniniai linai.

Pernai ūkininkas jų augino 30 hektarų, šiais metais – 14. Nors šios kultūros derlingumas priklauso nuo oro sąlygų ir auginimo technologijos, niekaip nepavyksta prikulti daugiau kaip 1,5 tonos iš hektaro. Linai turi paklausą, todėl ūkininkas juos be vargo parduoda.

Už toną sėklų mokama 600 eurų. Pasiteiravome K.Balandžio, kuo ši kultūra jį taip sužavėjo. Jis atsakė, kad jį visada domino naujos kultūros, todėl jas ir augina. „Visi augina rapsus, o aš – sėmeninius linus. Šių kultūrų derlius panašus, tačiau sėmeniniams linams reikia mažiau priežiūros“, – pabrėžė ūkininkas.

Tėvo pavyzdys

Kęstučio tėvas Vidmantas ūkininkauja jau daugiau nei 20 metų. Jo veiklos kryptis – pienininkystė. K.Balandis, pradžioje norėjęs pasirinkti mėsinių galvijų auginimą, taip pat ėmė svarstyti apie šią žemės ūkio šaką.

„Prieš kelerius metus kartu su tėčiu ir seserimi norėjome statyti didelę fermą. Rimtai svarstėme šią galimybę ir galvojome, ar verta investuoti į tą sritį, kuri tuo metu buvo pelningiausia. Mes nusprendėme, kad tai nėra protingas sprendimas. Jei ateis blogesni laikai, ši sritis bus labai skausminga“, – mintimis dalijosi ūkininkas.

Pasak K.Balandžio, mąstyti apie pieno ūkį jis ėmė tuomet, kai pieno supirkimo kainos krito, ir pieno ūkiai išgyveno sudėtingą laikotarpį. „Kai investicijos daromos sudėtingu periodu, bet šioje srityje jau matyti atsigavimo ženklų, būna lengviau. Buvau nuvykęs į Švedijos, Olandijos, Vokietijos pieno ūkius, ūkininkai kalbėjo, kad apie 2017 metus pieno ūkiai atsigaus“, – dėstė pašnekovas, aiškindamas, kas įkvėpė imtis rizikingo projekto.

K.Balandis nemano, kad ateityje neliks pieno ūkių. Jo manymu, tikrai sumažės smulkių pieno ūkių, juolab kad ir supirkėjai mieliau bendradarbiauja su stambiaisiais ūkininkais.

Mato perspektyvą

Prieš metus ūkininkas parengė projektą. Artimiausiu metu jis tikisi sulaukti finansinės paramos – 400 tūkst. eurų ir pradėti modernios robotizuotos 155 vietų fermos statybą. „Tuo metu, kai rengiau projektą, augalininkystės ūkių šeimininkams, investuojantiems į gyvulininkystės ūkius, buvo skiriami prioritetiniai balai. Tuo aš ir pasinaudojau. Paraiška jau patvirtinta, sutartis dėl paramos pasirašyta“, – nuveiktus darbus priminė K.Balandis.

Valdyti pieno ūkį – sudėtingas, tačiau įdomus darbas. Pasak K.Balandžio, labai malonu, kad šio darbo rezultatus gali pamatyti kiekvieną dieną. Augalininkystėje kasdienio triūso įvertinimo reikia laukti visus metus. „Pienininkystės sritis mane žavi labiau, nes kiekvieną dieną galima analizuoti rezultatus ir juos koreguoti. Man ypač aktualūs pieno kokybės ir kiekybės rodikliai“, – sakė Ukmergės rajono ūkininkas. Dirbdamas naujoje srityje K.Balandis nežada visai atsisakyti augalininkystės. Pašarams jis dar planuoja auginti kukurūzus ir žolines kultūras.

Didina bandą

Nors ir nelengva atitikti ekologiniam pieno ūkiui keliamus reikalavimus, Kęstutis jau planuoja jo ateitį. Jis jau įsigijo nedidelių telyčaičių, veršingų telyčių. Iki kitų metų ūkininkas tikisi turėti reikiamą kiekį gyvulių. Jo bandoje šiuo metu dviejų veislių karvės: Lietuvos žalosios ir juodmargės.

K.Balandžio teigimu, dabar itin palankus laikotarpis gyvuliams pirkti – ūkininkai likviduoja ūkius, išparduoda karves. Jų pardavimo kainos mažos. Šiuo metu galima įsigyti karvę už 500–700 eurų. Tačiau ūkininkas pabrėžė, kad ekologiškų gyvulių rinkoje yra mažai.

„Renkantis gyvulius svarbiausias kriterijus – jie turi tikti robotizuotam ūkiui: aukštesnis tešmuo, netrumpos kojos. Mums aktualu ne 10 tonų primilžis iš karvės, bet jos sveikatingumas“, – teigė Kęstutis.

Paklaustas, kuo jaunam vyrui patrauklus ekologinis ūkis ir darbas jame, K.Balandis atsakė, kad tai ne tik jo gyvenimo būdas, bet ir specialybė. Jis ir jo žmona Monika – ekologai. Beje, ekologiško pieno paklausa rinkoje didesnė, už jį mokama šiek tiek brangiau.

Ūkiai turėtų stambėti

Petras Puskunigis, žemės ūkio bendrovės „Griškabūdis“ vadovas

Darbas pieno ūkyje – sunkus, tačiau pasirinkimas dirbti šioje srityje – garbingas ir reikalingas. Teigiamai vertinu tuos ūkininkus, kurie, įvertinę verslo sąlygas, plėtoja pieno ūkius, kuria naujas darbo vietas. Visose išsivysčiusiose šalyse pieno ūkiai yra stambūs. Lietuvos vidutiniai ūkeliai, kuriuose vidutiniškai laikomos šešios karvės, atrodo juokingai.

Kaimyninėje Estijoje vidutiniame pieno ūkyje laikoma 50 karvių. Nors kriziniai laikotarpiai visada blaško ūkius, tačiau manau, kad išgyventi gali tik stambesni ūkiai. Krizės ateina ir praeina. Norint suvaldyti jas, mūsų šalyje reikėtų sudėlioti tam tikrus saugiklius, įkurti reikiamus fondus. Tai Lietuvoje be gerų valdžios sprendimų sunku padaryti.

Diktuoja rinka

Bronius Markauskas, Lietuvos žemės ūkio rūmų vicepirmininkas

Džiugu, kai pasiryžtama vietoj augalininkystės pasirinkti gyvulininkystės kryptį. Tai – ryžtingas ir rimtas žingsnis keičiant ūkininkavimo pobūdį. Pieno ūkyje pajamos yra stabilesnės nei grūdų augintojų. Šie metai parodė, kad ne visą laiką grūdininkams sekasi. Aišku, kiekvienas ūkininkas, keisdamas ūkininkavimo kryptį, turi ir asmeninių motyvų. Manau, kad Vyriausybės ir Žemės ūkio ministerijos atstovams nevertėtų kalbėti apie prioritetus, juos padiktuoja pati rinka. Ūkininkai turėtų užsiimti tuo, kas jiems naudingiau.

Šiuo metu pieno ūkiai pamažu atsigauna, jau negalima sakyti, kad pieno gamyba yra nuostolinga. Dalyvavau Tarptautinės pienininkystės federacijos Olandijoje, Roterdame, surengtame pasauliniame pienininkystės kongrese. Jame buvo nagrinėjamas pieno sektoriaus vaidmuo užtikrinant saugią ir tvarią mitybą bei problemos, su kuriomis šis sektorius susidurs ateityje ir kurias turės įveikti.

Artimiausios šio sektoriaus perspektyvos gana optimistinės. Vartojimas auga greičiau negu gamyba. Todėl manoma, kad, dirbant šiame sektoriuje ir siekiant išmaitinti kuo daugiau žmonių, būtina taikyti inovacijas, naujas gyvulių šėrimo, priežiūros technologijas. Tačiau numatoma, kad kainų svyravimas pieno rinkoje išliks.

Faktai

Pieno supirkimo įmonių pateiktais negalutiniais duomenimis, šių metų spalio mėnesį pieno supirkimo kainos, palyginti su rugsėju, padidėjo per 12 proc. ir buvo maždaug 237 eurai už toną.

Rugsėjo mėnesį vidutinė natūralaus (4,1 proc. riebumo ir 3,4 proc. baltymingumo) pieno supirkimo kaina buvo 211,7 euro už toną. Per rugsėjo mėnesį vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina padidėjo 18,5 proc. (2016 m. rugpjūtį ji buvo 178,6 euro už toną). Vidutinė bazinių rodiklių pieno supirkimo kaina š. m. rugsėjo mėnesį, palyginti su rugpjūčiu, padidėjo 13 proc. ir buvo 172 eurai už toną.

Palyginti su praėjusių metų rugsėju, šiemet rugsėjo natūralaus pieno supirkimo kaina buvo 5,2 proc. didesnė (2015 m. rugsėjį ji buvo 201,2 Eur už t).Per 2016 m. rugsėjo mėn. buvo supirkta 134,85 tūkst. t pieno, 0,5 proc. mažiau, palyginti su 2015 m. rugsėju.

Per 2016 m. sausį-rugsėjį Lietuvoje pieno supirkimas sumažėjo 1,3 proc., iš viso buvo supirkta 1 086,17 tūkst. tonų pieno.

Į naujų kompleksų statybą investuoja ne tik smulkūs ūkiai. Litagros žemės ūkio centras 2016 m. pabaigoje Pakruojo rajone pradėjo naujo komplekso, kuriame numatoma laikyti 1,8 tūkst. karvių, statybą. Pirmąjį šio projekto etapą planuojama užbaigti 2017 m. vasarą, šio etapo investicijos sudarys 4,9 mln. eurų.

Šiuo metu bendrovei priklausančiuose ūkiuose laikoma daugiau kaip 2 tūkst. karvių, iš kurių 2015–2016 m. laikotarpiu gauta 18,7 tūkst. t natūralaus pieno. Vidutinis primilžis iš vienos karvės buvo 8,9 t per metus.

Litagros žemės ūkio centrui priklausančios įmonės taip pat apdirba 8,9 tūkst. ha žemės, kurioje auginami javai, kviečiai, rapsai ir kitos pašarinės kultūros. Per 2015-2016 m. laikotarpį pasiektas rekordinis javų derlingumas – iš beveik 4 tūkst. ha nukulta 29 tūkst. t javų. Geriausi derlingumo rezultatai pasiekti auginant kviečius – per minėtą laikotarpį iš vieno hektaro gauta 7,4 t kviečių.

Karvių skaičius spalį

Metai   Skaičius

2016   293 585

2015   310 035

2014   318 84

2013  316 837

2012  325 859

2011   340 996.

ŽŪM inf.