Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ar stipendijos paskatins jaunimą savo ateitį susieti su žemės ūkiu?

Daug kalbama apie kaimo plėtrą, žemės ūkio ateitį, kuri neįmanoma be jaunimo, tačiau jaunų specialistų, jaunųjų ūkininkų, yra mažuma. Lietuvos žemės ūkiui vis labiau trūksta agronomijos, veterinarijos, žemėtvarkos, kitų specialistų. Per mažai jaunimo renkasi studijų programas, susijusias su veikla žemės ūkio sektoriuose, todėl prognozuojama, jog po kelerių metų specialistų trūkumas taps labai rimta problema.

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) užsakymu atliktų tyrimų duomenimis, 2021–2024 m. žemės ūkio sektoriui vidutiniškai kasmet reikės 1 846 uždaro tipo profesijų specialistų ir kvalifikuotų darbininkų: universitetinio lygmens bakalaurų – 470, magistrų – 210. Šis poreikis nėra patenkinamas, todėl ŽŪM, siekdama pritraukti daugiau jaunų žmonių rinktis žemdirbiškas specialybes, į valstybei reikiamų specialybių studijų programas stojančiuosius skatins papildomomis priemonėmis – mokės 200 eurų stipendijas kas mėnesį nuo šio rudens iki metų pabaigos 130 pirmakursių. Kodėl vis mažiau jaunų žmonių nori susieti savo ateitį su žemės ūkiu? Ar 200 eurų stipendijos gali tapti rimta paskata jaunimui rinktis žemdirbiškas specialybes?

Andriejus STANČIKAS, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas: „Stipendijos, manau, kažkiek skatins jaunus žmones, ypač iš kaimiškų rajonų, rinktis žemdirbiškos krypties studijas. Tai nebus masinis reiškinys, bet daliai jaunimo padės apsispręsti. Nors 200 eurų nėra didelė suma, tačiau studentui tai gera paspirtis. Juo labiau kad studentų iš kaimiškųjų vietovių materialinė padėtis dažniausiai nėra labai gera.

Trūksta įvairių specialistų, tačiau jaunimą vis sunkiau pritraukti į žemės ūkį – ir renkantis darbą, susijusį su žemės ūkio sektoriumi, ir ūkininkauti. Šiandien viena didžiausių problemų – nėra kam perimti suformuotų ūkių, kuriuose yra viskas – pastatai, technika, žemė, bet jo savininkas yra garbaus amžiaus, o vaikai ūkio neperima. Tėvai sukūrė ūkius, bet jaunimas pasirinko kitas specialybes, o dažniausiai dar ir kitą šalį.

Apmaudu, kad per mažai jaunimo renkasi studijas, susijusias su veikla žemės ūkio sektoriuose. Juk šiais laikais išsilavinimo reikia ne tik norint kažkur darbą gauti, bet ir ūkininkaujant. Priklausomai nuo pasirinktos ūkininkavimo šakos, reikia turėti agronomijos, gyvulininkystės, kitų sričių žinių ir supratimo. O ir technika kiekvieną dieną vis modernesnė. Galingą, kompiuterizuotą traktorių, kitą šiuolaikinę techniką ne bet kas gali valdyti, reikia specifinių žinių. Žemės ūkyje turi dirbti gerai pasiruošę specialistai, kad galėtų konkuruoti su kitų šalių ūkininkais.

Ko gero, jaunimą nuo žemdirbiškų specialybių atgraso ir neigiamos nuomonės apie žemės ūkį, kaimą viešojoje erdvėje formavimas. Nuolat sakoma, kad ūkininkai niekadėjai, neva nemoka mokesčių, o kai pradedi skaičiuoti, viską sudėlioji, tai paaiškėja, kad ūkininkai sumoka didelius mokesčius. Netrūksta ir tokių veikėjų, kurie žemės ūkį kaltina visokiausiomis su aplinkosauga susijusiomis problemomis – tai srutas laisto, smirdi, tai dūmina, tai dar kažką negero daro. Visuomenė informuojama, kad žemės ūkis – blogis, bet visi pamiršta, kad šalį maitina ne prekybos tinklai, o žemės ūkis. Produkcija į parduotuves atkeliauja iš žemdirbių, bet, ko gero, kai kurie rėksniai, kurie šaukia, kad žemės ūkis – blogis, apie tai nė nesusimąsto.“

Vytautas BUIVYDAS, Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkas: „Tokia stipendija – tai vienkartinė injekcija, trumpalaikė nauda. Nemanau, kad tai paskatins daugiau jaunimo ateiti į žemės ūkio sektorių. Reikėtų į viską žiūrėti globaliau. Nuolat sakoma, jog trūksta specialistų, reikia jaunimo, bet kai baigę studijas, išsilavinę, įgiję daugiau ar mažiau patirties jauni žmonės bando gauti darbą, susiduria su didžiulėmis problemomis, ypač valstybiniame sektoriuje. Vieša paslaptis, jog be pažinčių, net ir būdamas geras specialistas, tokio darbo negausi. O jei dar pretenduoji į vadovo pareigas, tai dažnai ne tik pažintys, bet ir dalyvavimas ar nedalyvavimas politinėje veikloje daug ką lemia. Labai gaila, bet tenka pripažinti, kad valstybiniame sektoriuje dar yra daug korupcijos. Perspektyvų nebuvimas neskatina jaunų žmonių rinktis su žemės ūkio veikla susijusių studijų. Ir nors valstybinis sektorius atsinaujina, norėtųsi jame matyti daugiau jaunimo ir sąžiningesnio priėmimo į žemdirbiškas tarnybas. Apmaudu, bet iš pradžių ignoruojame jaunus specialistus, jie išvažiuoja dirbti į užsienį, o paskui sakome, kad nebėra dirbančių. Reikia žiūrėti, kodėl taip yra, ir naikinti ne pasekmes, o priežastis. Lietuvos gyventojų emigracija yra viena didžiausių Europoje.

Skatinti jaunimą rinktis žemdirbiškas studijas galbūt reikėtų ne laikinomis stipendijomis, bet, pavyzdžiui, garantijomis, kad baigę studijas gaus darbą. Taip pat galėtų būti daromos tam tikros studijų kainos nuolaidos. Jeigu jaunas žmogus žinos, kad studijos jam kainuos mažiau, o pabaigęs mokslus, gaus darbą, manau, kad apsvarstys šias galimybes. Tokie dalykai tikrai gali motyvuoti rinktis su žemės ūkio veikla susijusias studijas.

Įtakos studijų pasirinkimui turi ir per daugelį metų visuomenėje susiformavęs neigiamas požiūris į žemės ūkį, ūkininkus, tačiau visuomenė dažniausiai mato kraštutinumus – vieną kitą ūkininką, kurie pasiekę tam tikrą lygį puikuojasi savo turtais. Tai pykdo visuomenę, atsiranda nesutarimas, tačiau tokių atvejų nėra daug, nes didžioji dalis ūkininkų vos galą su galu suduria ir jokios prabangos nemato. Jie prisirišę prie kaimo, yra sunkiai dirbantys amžini žemės tarnai.“

Petras PUSKUNIGIS, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas: „Žemės ūkyje trūksta agronomų, veterinarijos gydytojų, inžinierių, kitų specialistų. Kai pastaraisiais metais žemės ūkį, kukliai pasakius, vis „paplaka“, tai ši priemonė – skatinamosios stipendijos – tikrai yra sveikintina. Būtinai reikia skatinti jaunus žmones, kad rinktųsi žemdirbiškas specialybes, kad išliktų mūsų universitetas, ruošiantis specialistus žemės ūkiui, nes tokią mokslo bazę prarasti būtų didžiulis, neatstatomas nuostolis valstybei.

Senbuviai europiečiai labai nori Lietuvą išstumti iš žemės ūkio gamybos ir rinkos, bet netikiu, kad pavyktų, nes mūsų tauta nori valgyti Lietuvoje užaugintą ir pagamintą maistą, o ne atvežtą, kas lieka iš užsienio. Todėl mums reikia ir reikės daug gerų specialistų, tačiau jaunimo norą rinktis žemdirbiškas studijas mažina kai kurių politikų, valdžios atstovų požiūris į žemės ūkį kaip į menkesnę, dėmesio nevertą sritį, net tam tikrus išlaikytinius, piktnaudžiaujančius paramomis ir vengiančius mokėti mokesčius, nors mes mokame visus mokesčius. Kai taip menkinama ši ūkio šaka, jauniems žmonėms atrodo, kad dirbti žemės ūkyje yra ne prestižas.

Pavyzdžiui, Airijos prezidentas Michaelas D. Higginsas didžiuojasi savo šalies žemdirbiais, apie žemės ūkį nesustodamas pagarbiai kalba kelias valandas, gerbdamas tuos, kas duoną augina, o pas mus yra truputį kitaip. Tarp Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos ir žemdirbių kol kas nebuvo jokio dialogo. Tik kai Briuselyje vadovų susirinkime organizavome Lietuvos Prezidento palaikymo akciją, jis aplankė mus ten penkioms minutėms, tačiau į susitikimą niekaip neįsiprašome. Šią savaitę buvome Vyriausybėje, mus priėmė premjeras S. Skvernelis, tai net jo bandėme paprašyti, kad padėtų suorganizuoti mūsų vizitą į prezidentūrą, nes ten supratimo apie žemės ūkį, atrodo, labai maža, o artėja labai svarbios derybos dėl programos „Nuo lauko iki stalo“, žemės ūkio biologinės įvairovės komunikato. Tai gali iš esmės pakeisti Lietuvos žemės ūkį, todėl reikėtų pasiruošti deryboms, išgirsti žemdirbius, jų siūlymus. Tam reikalingas dialogas tarp socialinių partnerių, bet jis nevyksta.“

Žilvinas AUGUSTINAVIČIUS, Anykščių rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas: „Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir mūsų rajone trūksta veterinarijos gydytojų, kitų specialistų. Didžioji dalis veterinarijos gydytojų yra vyresnės kartos, artėja prie pensinio amžiaus, o ateinančio jaunimo labai mažai. Tai lemia ir visuomenės požiūris į žemės ūkį, ir nedideli atlyginimai. Jeigu jaunimas grįžta į kaimą, tai į tėvų ūkį, o tie, kurie baigia žemės ūkio mokslus, dažniausiai išeina dirbti į žemės ūkį aptarnaujančias įmones arba renkasi kitokią darbo kryptį. Ir žemės ūkio specialistų, ir ūkininkų amžiaus vidurkis vis didėja, o jaunų žmonių į sektorių ateina tik vienetai. Nebe taip dažnai ir ūkininkų vaikai sutinka perimti tėvų ūkį, bet verčiau bėga į miestus.

Nežinau, ar paskatinimas stipendijomis rinktis žemės ūkio studijas pagerins situaciją, bet vis tiek bent jau daromi žingsniai reikiama kryptimi.

Nereikėtų numoti ranka ir į visuomenės nuomonės formavimą apie žemės ūkį, nes ūkininkai dabar dažniausiai vaizduojami kaip kenkėjai, parazitai, išnaudotojai, teršėjai. Jie dabar kalti beveik dėl visų šalies bėdų, o iš geros pusės apie ūkininkus labai retai ką beišgirsi. Tokie dalykai formuoja ir jaunimo požiūrį į žemės ūkį, ir tikrai neprideda noro rinktis žemdirbiškas studijas.“

 

Parengė ŪP korespondentė  Violeta GUSTAITYTĖ

Rekomenduojami video