Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ar dar gyva Konstitucija?

Lygiai prieš 25 metus Lietuvos piliečiai referendume priėmė atkurtos nepriklausomos valstybės Konstituciją. Ar per ketvirtį amžiaus ji pakeitė šalies gyvenimą taip, kaip buvo viliamasi?

Tikrovės veidrodyje

1992-ųjų spalio 25 d. referendume Lietuvos Konstitucijai priimti dalyvavo 1 919 073 šalies piliečiai, arba 75,3 proc. visų balsavimo teisę turinčių gyventojų. Referendumo teiginiui pritarė 1 447 334, nepritarė 402 622 piliečiai, 59 032 biuleteniai buvo pripažinti negaliojančiais. Taip įrašyta Vyriausiosios rinkimų komisijos protokole. Pabrėžiama, kad ši Lietuvos Respublikos Konstitucija yra vienintelė šalies istorijoje, priimta visos tautos balsavimu. Konstitucijos rengėjų paruoštas, o vėliau Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos patvirtintas Konstitucijos projektas, kuriam referendume pritarė kone pusantro milijono piliečių, tapo pagrindiniu valstybės įstatymu, nustatančiu Lietuvos politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus.

Jau ketvirtį amžiaus ji kreipia visos valstybės ir visuomenės gyvenimą pagal referendume išreikštą tautos valią, tačiau ši sukaktis verčia atsakyti ir į labai nelengvus klausimus apie dabartinį mūsų gyvenimą ir Konstitucijos vaidmenį jo kasdienybėje. Permainas neblogai atspindi sausi skaičiai: 1992 m. Lietuvoje gyveno 3 706 299 žmonės, šių metų spalio 1 d. – 2 814 696, taigi gyventojų skaičius sumažėjo 891 603 asmenimis – tai maždaug sudaro dabartinį bendrą Vilniaus ir Kauno gyventojų skaičių. Per ketvirtį amžiaus Lietuvoje gyvenanti tautos dalis sumažėjo taip pat ketvirtadaliu. Pagal emigracijos mastą Lietuva jau 15 metų pirmauja visoje ES. Dramatiškas bėgimas iš tėvynės tęsiasi: palyginti su pernai, šių metų spalio 1 d. Lietuvoje gyveno 44 575 žmonėmis mažiau. Vaizdžiai kalbant, per metus pradingo visas Telšių rajonas.

Du atsakymai

Švęsdami Konstitucijos jubiliejų ir svarstydami, kiek daug esame pasiekę per šiuos 25 metus (jei pamiršote, valdininkai greitai primins: esame ES ir NATO nariai, priklausome Šengeno ir euro zonai, pirmininkavome Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai, šalies BVP auga, atlyginimai didėja, deramės dėl narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje ir t. t.), neturėtume ignoruoti ir kitų rezultatų. „Eurostat“ duomenimis, pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių visoje ES. 30,1 proc. Lietuvos gyventojų pernai gyveno ties skurdo riba. Skurdas arba socialinė atskirtis pernai Lietuvoje grėsė 870 tūkst. asmenų. Šiuo požiūriu mūsų valstybė atsiliko nuo kaimynių ir lenkė tik tris ES šalis – Bulgariją, Rumuniją ir Graikiją. Prieš kelis mėnesius atlikta apklausa dėl demokratijos Lietuvoje būklės patvirtino, kad daugiau nei pusė (naujausiais duomenimis – 53 proc.) respondentų yra nepatenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija.

 

Vien tai verčia klausti, kaip su tokiais visuomenės ir valstybės gyvenimo reiškiniais yra susijusi mūsų Konstitucija – pagrindinis šalies įstatymas, kuriuo turi remtis visa teisinė sistema, visa teisėkūra. Be to, Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, vadinasi, negalioja nė vienas jai prieštaraujantis Seimo priimtas įstatymas, Vyriausybės nutarimas, ministro įsakymas, teismo sprendimas. Kadangi jau 24 metus darbuojasi Konstitucinis Teismas, privalantis prižiūrėti, ar Lietuvoje priimami teisės aktai neprieštarauja pagrindiniam įstatymui, turime pagrindą klausti, ar dar gyva tautos priimta Konstitucija. Abu atsakymai – ir teigiamas, ir neigiamas – kelia šiurpą. Jei Konstitucija gyva ir veikia kaip priklauso, išeitų, kad prieš ketvirtį amžiaus piliečiai balsavo už nuskurdintą, pažemintą, beteisę savo ir savo vaikų ateitį, už mažiausiai ketvirtadaliui, sprendžiant iš oficialaus emigracijos dydžio, lietuvių netinkamą gyventi šalį, už badmiriaujančius pensininkus, eiles prie šiukšlių konteinerių, už džiaugsmą, kurį 200 tūkst. žmonių suteikia „Maisto banko“ pagalba maisto produktais, ir už mažą visuomenės dalį, kuri gyvena kitoje – gerovės Lietuvoje. Neigiamas atsakymas rodytų, kad Konstitucija tėra nieko realiame šalies gyvenime nereiškianti gerų norų deklaracija, fikcija, figos lapelis ant Lotynų Amerikos lygio socialinę prarają prie Nemuno išraususio politinio režimo papilvės, bandantis paslėpti gėdą nuo nustebusių žvilgsnių prestižiniuose pasaulio valstybių politiniuose klubuose. O gal ji nei gyva, nei mirusi?

1992 m. spalio 25 d. Lietuvos žmonės referendume balsuoja dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Vikipedia nuotr.

Ne stabas

Vytautas Plečkaitis, Nepriklausomybės Akto signataras, politikas ir diplomatas, teigia, kad prieš 25 metus priimta Konstitucija daugiausia atspindi to meto realybę ir pateikia valstybės vystymosi ateityje prognozę. „Vis dėlto ne viską joje buvo galima numatyti. Konstitucija įtvirtinto pagrindines nuostatas, kokia turėtų būti valstybė, visuomenė, kaip turėtų veikti teismai ir panašiai. Tačiau gyvenimas, aišku, diktuoja savo taisykles. Nuo Konstitucijos palyginti nedaug priklauso socialinė gerovė. Nors mūsų Konstitucija įtvirtina galimybę įgyti nemokamą mokslą, nemokamą sveikatos apsaugą, šie straipsniai iš tikrųjų jau neatitinka realybės“, – sakė V.Plečkaitis. Anot jo, praktiškai už viską reikia mokėti, tik dalis į aukštąsias mokyklas įstojusių studentų gali studijuoti nemokamai. Tas pats pasakytina ir apie sveikatos apsaugą: jei neužmokėsi, negausi kokybiškos paslaugos, todėl daug kas jos ir negauna.

Pasak pašnekovo, Konstitucija, aišku, visų šių dalykų negali numatyti, bet gal po 25 metų atėjo laikas nuodugniai ją peržiūrėti? „Gal ir reikėtų padaryti pataisų, kurios atitiktų šių dienų realijas, nes iš tikrųjų tuo metu ją priimdami neįsivaizdavome, kas yra laisvoji rinka, kaip ji veikia, kad atsiranda visuomenėje prieštaravimų. Tie dalykai Konstitucijoje nėra užfiksuoti. Tačiau Konstitucija irgi gyvena, taigi ji turi vystytis. Nereikėtų žiūrėti į ją kaip į stabą. Aišku, tai pagrindinis įstatymdavystės stulpas, bet Konstitucija turi žengti kartu su gyvenimu, o jis keičiasi“, – svarstė V.Plečkaitis.

Neįvertiname, ką turime

Stasys Šedbaras, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto ir Konstitucijos komisijos narys, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, atkreipė dėmesį, kad dabartinis mūsų gyvenimas, nepaisant minėtų faktų, nėra prastas. „Žmonės jau turbūt pamiršo, kaip buvo iki Konstitucijos priėmimo.Turbūt pamiršo, kaip buvo 30 metų iki to laiko, kokios buvo eilės parduotuvėse ir kas gulėjo ant prekystalių, kiek automobilių, nesvarbu, senesnių ar naujesnių, stovėjo namų kiemuose. Žmogus greit užmiršta ir labai greit pripranta prie gero. O juk tą gerą atnešė mūsų nepriklausomybė, įstojimas į ES. Saugumo jausmą suteikė NATO, ir, žinoma, teisinės Konstitucijos prielaidos“, – sakė pašnekovas.

S.Šedbaras teigė priklausantis tai kartai, kuriai teko gyventi dar prie vadinamosios Brežnevo konstitucijos. Joje buvo labai daug gražių teisių, bet iš tiesų tai buvo fikcija. „Dabar mes turime Konstituciją, kuriojeprimityvių frazių apie neįsivaizduojamas teises nėra, joje surašyti pagrindiniai dalykai – tam tikri principai, bendros gyvenimo taisyklės. Kai ji buvo priimta, iš tiesų buvo spėliojama, kaip gyvensime, kaip viskas atrodys. Šiandien galima pasakyti, kad Konstitucija iš tiesų veikia, ji yra gyva ir, svarbiausia, tiesiogiai taikoma“, – sakė pašnekovas.

Pasak S.Šedbaro, mes norime gyventi kaip švedai ar suomiai, bet turėtume atsakyti sau į klausimą, kaip būtume gyvenę, jei 50 metų nebūtume buvę okupuoti? „Tie 50 okupacijos, žudymo, trėmimo, plėšimo, išnaudojimo metų yra palikę tarsi ozono skylę, nei Konstitucija, nei valdžia taip greitai jos negali užpildyti. Mes sparčiai vejamės šalis, kurios vystėsi šimtmečiais, ir neįvertiname to, ką turime: visiškai nuo vykdomosios valdžios nepriklausančią teismų sistemą, visiškai nepriklausomą prokuratūrą. Be abejo, pasitaiko klaidų, to neišvengia nė viena šalis, ir kitur atsakingi pareigūnai netenka pareigų, bet iš to negalima daryti apibendrinančių išvadų“, – teigė pašnekovas.

Trilypis gyvenimas

Filosofas, rašytojas, politikos apžvalgininkas Vytautas Rubavičius svarstyti, ar šalyje veikia Konstitucija, siūlė pradėti nuo to, ar dabartinė Lietuvos politinė sistema iš tiesų yra susikūrusi mūsų Konstitucijos pagrindu. „Atsakymas į šitaip suformuluotą klausimą būtų toks: nevisiškai taip. Ir žvelgiant į pačią Konstituciją, jos atsiradimą kyla labai daug klausimų. Kai ieškai atsakymų į juos, aiškėja ir mūsų politinės sistemos ypatumai, kurie yra nulėmę mūsų gyvenimo būdą“, – sakė V.Rubavičius. Jo teigimu, vienas iš esminių dalykų yra tai, kad mes kuriame ne tik Konstituciją, bet ir tam tikrą Konstitucijos koncepciją, kurią įgyvendina Konstitucinis Teismas.

„Konstitucinis Teismas yra labai aiškiai išreiškęs savo požiūrį į Konstituciją: tai praktiškai nieko vertas dokumentas, vien rašmenys, įgyjantys svarbą tik Konstitucinio Teismo išaiškinimuose. Kitaip tariant, mes neturime Konstitucijos, kol Konstitucinis Teismas jos neišaiškino. Tokia yra oficiali doktrina, ji niekur neužrašyta, bet ne sykį yra labai aiškiai Seime Konstitucinio Teismo teisėjų bei įvairių juristų išdėstyta. Kad ši doktrina yra veiksminga, rodo visos mūsų valstybės gyvenimas. Ta doktrina vienaip ar kitaip jau mūsų gyvenimą yra paveikusi“, – sakė V.Rubavičius.

Anot politikos apžvalgininko, visuomenė nuo savo konstitucinių teisių yra atsieta. Ji turi kreiptis per tarpininką – teismą, Seimo narius, bet žmonės kaip piliečiai savo konstitucinių teisių niekaip negali tiesiogiai ginti. „Mes gyvename ne Konstitucijos, o Konstitucinio Teismo išaiškinimų pagrindu. Tad ir gyvename dvilypį ar trilypį gyvenimą, kurio bruožai matyti kasdienybėje. O mūsų kasdienybė su tokiais socialinės atskirties rodikliais ir baisia visuomenę draskančia teisingumo nuovoka ne vieną verčia daryti išvadą, kad teisingumo Lietuvoje nėra“, – sakė V.Rubavičius.

Tai politikų bėda

Žygimantas Pavilionis0

Žygimantas Pavilionis,  Seimo Užsienio reikalų komiteto narys

Ar dar gyva Lietuvos Konstitucija? Panašiai žmonės klausia dėl ES teisės ir labai dažnai mėgsta kaltinti Briuselį dėl įvairių savo nesėkmių. Man patinka prezidentės Dalios Grybauskaitės atsakymas, kurį ji dažniausiai pateikia: teisė yra viena visiems, bet jos taikymas ir politika, vykdoma ją taikant, yra mūsų nacionalinių politinių lyderių reikalas. Manau, turėdami, ko gero, vieną iš geriausių konstitucijų, galime ja didžiuotis. Grįždamas prie tų skaudžių temų, manau, kad tai yra politikų bėda. Turėdami gerus konstitucinius pagrindus, kalbėdami apie žmogų, šeimą kaip apie didžiausią vertybę, kasdienėje politikoje vis dėlto tų normų nepaiso ir kol kas nieko rimto nedaro, kad tą socialinę atskirtį Lietuvoje mažintų. Mes vis dar elgiamės kaip neoliberalai, palaikydami turtinguosius. Ir ta mūsų ekonomikos lotynizacija drastiškai plečiasi. Tačiau tai jau yra konstitucinės teisės taikymo dalykai, politikos, kuri dar neegzistuoja, žmogiškumas.

 

Rekomenduojami video