„Kas patraukliau – laimingas nacionalistas ar neurotiškas globalistas?“ – klausia Vidmantas iš Molėtų.

Atsako Mykolo Romerio universiteto profesorius Gediminas Navaitis.

Globalizuotame pasaulyje pagrindinės vertybės yra individualizmas ir vartojimas. Pastarasis tampa ne tik komfortiškesnio gyvenimo siekiu, bet ir asmenybės vietą pasaulyje žyminčiu simboliu. Tradicinis identitetas, susietas su profesiniais pasiekimais, šeimine padėtimi, religiniu ar tautiniu pastovumu, pamažu praranda savo įtaką. Mat globalizuota visuomenė žmogui siūlo vertinti save ir kitus pagal daiktus, kurie turi ne tik vartotojišką, bet ir simbolinę vertę. Daugelis mąstytojų šią situaciją vertina neigiamai, įžvelgdami globalaus, vartotojiško identiteto stiprėjime visuomenės problemų ištakas.

Aptariant laimingesnės visuomenės galimybę, svarbu atsakyti į klausimus: „Ar identiteto permainos atspindi socialines ir ekonomines permainas, ar įtakingų grupių interesus? Ar egzistuoja identiteto permainas palaikančios ir joms besipriešinančios jėgos?“

Šiandien vidurinės klasės tautinis identitetas pripažįstamas vertybe, tačiau tuo pat metu nuolat neigiamas, išjuokiamas, o vietoj jo siūlomas identitetas, tapatinamas su individualizmu, globalizacija bei siejamas su gerove ir malonumais. Nors iš tiesų nei išskirtiniu individualizmu, nei stabilia gerove, nei ilgalaikiu pasitenkinimu tokį identitetą atitinkantis gyvenimo būdas nepasižymi. Netgi jis remiasi laimės stoka, o jį atitinkanti elgesio schema gana primityvi. Aukščiausia vertybe laikoma finansinė sėkmė, žmonės skatinami siekti vis didesnių pajamų, kurios leidžia įgyti vis daugiau daiktų ir gauti daugiau paslaugų. Tačiau vartoti taip, kaip reklaminiuose paveikslėliuose vartoja milijardieriai, – ne kiekvienam. Todėl visi kiti nuolat jausis kažko neturintys, nebus laimingi.

Šiuolaikinėje visuomenėje ypatingą ekonominę, socialinę įtaką įgijo korporacijos, kurios dar XIX a. tapo juridiniais asmenimis, t. y. buvo prilygintos „asmenybėms“, turinčioms savitą, besiskiriantį nuo korporacijų savininkų ir valdytojų, statusą, pareigas ir teises. Korporacijos, sukurtos bendram gėriui – sujungti daugelio žmonių finansines galimybes, šiuo metu veikia ne bendram, o savam labui.

Korporacija, nepriklausomai nuo jos savininkų ir vadovų asmeninių savybių, veikia kaip psichopatologiškas asmuo, turintis tik vieną prasmę ir tikslą – pelną. Šis tikslas lemia ir korporacinį identitetą, kuris pasižymi ribotu įstatymų ir moralės suvokimu, vadovaujasi naudos pirmenybe bei orientuojasi į vartojimą, individualizmą, konkurenciją, trumpalaikius malonumus. Tokie gana primityvūs tikslai nesuderinami su aukštesniais poreikiais.

Korporacijos taip pat siekia pašalinti apribojimus didesnei žmonių ir gamtos eksploatacijai. Pagrindinė kliūtis, ribojanti jų veiklą, yra ne įstatymai ir institucijos, kurios gali būti paveiktos, o vertybės, tradicijos ir bendrų interesų samprata. Stipresniu oponentu korporaciniam identitetui gali būti nacionalinis identitetas. Piliečiai supranta, kad tik kino filmuose vienas herojus, Žmogus-voras ar Tadas Blinda, apgina silpnesnius, o realybėje tik stipri nacionalinė valstybė gali riboti korporacijų veiklą.

Nacionalinį identitetą išreiškia bendri kultūriniai stereotipai, bendro likimo suvokimas ir socialinis pasidalijimas, leidžiantis nacijai egzistuoti kaip vieningai visumai. Visi šie nacionalinio identiteto komponentai globalizuotame pasaulyje patiria spaudimą.

Nacionalinio identiteto griovimas yra kenksmingas bandymas keisti jį kitu, globaliu, korporaciniu, identitetu. Tai būdas apriboti nacionalinių valstybių galias. O jų ribojimas griauna visų mūsų laimę, atima prasmę ir neleidžia pasiturimai gyventi. Laimės ekonomika atsako ne tik į klausimą, kaip kurti laimingesnę visuomenę, bet ir į klausimą, kaip ji gali tapti turtingesnė.