Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Aktorė E. Žebertavičiūtė: nebijokite metų bėgsmo...

„Veiklus gyvenimas jau praėjo. Dabar apmąstau praėjusius metus, klaidas, kurių galbūt nedaryčiau. Jau imu pratintis prie kelionės į žvaigždes, vis į dangų žvelgiu... Atsikračiau kompleksų – drąsiai ėmiau sakyti, ką mąstau, pradėjau nebijoti tiesos“, – teigė aktorė Elvyra Žebertavičiūtė, sausį švęsianti 85-erių metų jubiliejų. Ji senatvės nebijo. Pasak aktorės, tai laikas, kai ji pagaliau gali daugiau dėmesio skirti sau, labiau mylėti save. Mudviem bežiūrinėjant nuotraukų albumą, dėmesį patraukė retro vaizdelis, kur E.Žebertavičiūtė, dar visai mažutė, sėdi su lėlyte šalia mamos, o už jos stovi sesutė, brolis. Visi rimti, iškilmingi. Ponia Elvyra nostalgiškai žvelgė į seną nuotrauką.

Tai jūsų mama? Ar esate į ją panaši?

Ši nuotrauka susijusi su liūdna šeimos istorija. Mano senelis anais laikais net septynis kartus buvo išvykęs į Ameriką užsidirbti. Jis norėjo sukrauti dukrai (mano mamai) kraitį, kad ši taptų stambia ūkininke. Bet, tėveliams mirus, gudrus antros eilės pusbrolis su savo draugeliu vikriai apsuko jaunai merginai galvą – žaibiški priesakai bažnyčioje, vestuvės... Mama tikėjosi, kad dešimčia metų vyresnis vyras bus jai ir tėvas, ir brolis, taigi viską į jo rankas atidavė, net auksinius pinigėlius, kuriuos tėvelis draudė iš rankų paleisti. Rezultatas – visą turtą (vien tik grynais 30 tūkst. litų, o dar ūkis) jis paleido vėjais, ir mes visi – mama su trimis vaikais – likome visiški ubagėliai. Nuotrauka daryta kaip tik tuo metu, kai visi paslapčia (tėvelis ir vėl mieste lošė kortomis) palikome Bartninkus, kur gyvenome. Kai vežėjas mus susodino į vežimą, mamytė liūdnai prisiminė: „Kai mano kraitį vežė, gurguolę sudarė 33 kaupini vežimai, o išvykstu su vieninteliu lagaminu, nežinodama net kur, tik turėdama klebono rekomendaciją, kad esu sąžininga, padori moteris...“ Taip ji liko basa, plika, be jokios profesijos, nes seneliams atrodė, kam jai mokytis ar kokį nors darbą dirbti, juk valdys didelį turtą...Vidumi aš į ją panaši. Aš, kaip ir ji, stipri, moku už teisybę pakovoti. Dar mama buvo naginga, apsiūdavo mus visus karo metais, tarsi iš nieko kažką sukurdavo. Aš taip pat nuolat mezgiau...

Kaip tik šiuo metu į pokalbį įsitraukė du aktorės priglausti katinai, anūko vadinami gana keistais vardais – Jonu ir Šmungela. Gudrūs padarėliai lyg maži vaikai baksnojo ponios Elvyros ranką letenėlėmis, prašydami juos nuolat glostyti. Atrodo, kad jie – patys mylimiausi aktorės bičiuliai, su kuriais ji pasikalba, pajuokauja...

Kai aktorę pakvietė epizodiniam vaidmeniui filme "Vardas tamsoje" , ji paklausė: "Ar nėra sekso arba kokių nors kitokių kvailysčių". Asmeninio archyvo nuotr.

Dabar, matyt, su katinėliais dažniau filmus per televiziją žiūrite? Juk įdomu, kaip vaidina, kuria šiandieniniai aktoriai, režisieriai?

Ne dažnai, bet pasižiūriu. Ir į kino teatrą nueinu. Neseniai pasidžiaugiau Andriaus Blaževičiaus sukurtu filmu „Šventasis“. Labai taikliai, realistiškai sukalta. Pažįstami klausinėjo: „Kodėl šventasis?“ Ką aš galiu atsakyti? Galbūt ir norėjosi kokios nors nuorodos į ateitį, kaip tiems žmonėms ištrūkti iš nevilties, bet iš kitos pusės, tai nebūtina, tegul kiekvienas pamąsto. Skaudžios temos – nedarbas, emigracija, o herojus – jaunas, stiprus, jam tik duok darbo ir jis kalnus nuvers... Po filmo išėjusi nenorėjau ko nors sutikti, nes neišvengiamai paklaus, ar man patiko? Tie tušti žodžiai patiko ar nepatiko mane tik supykdo.

Ar jums dar tenka filmuotis televizijos serialuose?

Neseniai ir vėl mane pakvietė epizodiniam vaidmeniui. Aš visada klausiu: „Ar sekso nėra, kokių nors kitokių kvailysčių?“ Kad neužsiraučiau ant visiškos banalybės. Rodo tą filmą pirmadieniais–trečiadieniais, na, toks apie daktarų gyvenimą. Nepamačiau to gabalo, kur aš vaidinu. Tas filmas man primena skruzdėlių gyvenimą, viskas puse lūpų, lyg nieko ir nevyksta, nesupranti, kas norėta pasakyti.

Kažin ar randate, ką žiūrėti šiuolaikiniame kine, teatre?

Nerandu, kartais net klausiu draugių, ką pažiūrėti. Jei sako, kad neblogas spektaklis, nueinu. Kai pasiūlė pažiūrėti Oskaro Koršunovo atkurtą Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“, nuėjau ir labai nusivyliau. Niekaip negalėjau priimti. Ką gi, pasikeitė laikai, galima išvažiuoti, pamatyti, pasimokyti, ką daro pasaulis, bet kažin ar pasimokoma. Paimamas Justinas Marcinkevičius, Viljamas Šekspyras ar dar koks garsus autorius ir lengva ranka perdaromas savaip. Jokios pagarbos kūriniui, autoriui, mat pagrindiniu smuiku groja režisierius. Mano laikais, jei pjesė pripažinta, būdavo svarbu perteikti tas tiesas, kurias skelbė autorius. Aišku, tai sudėtinga, reikia įdėti nemažai darbo, daug lengviau praplaukti paviršiumi... Žiūri ir neatrandi kūrinio. Vienas kitas manęs klausia: „Gal mes kvaili, kad nieko nesuprantam?“ Iš tiesų, kodėl nuėjusi į teatrą aš turiu spręsti rebusus? Liūdnas dabar meno pasaulis. Tokioje mažoje Lietuvėlėje tiek daug režisierių (per vieną TV laidą pristatė net aštuonis), o kiek dar aš nežinau... Žinoma, atsisijos. Dabar režisieriai – karaliai, o anksčiau, remiantis Konstantinu Stanislavskiu (rusų aktorius, režisierius – red.past.), svarbiausias buvo aktorius, režisierius turėdavo ištirpti jame. Štai Romualdas Juknevičius – aukšto lygio režisierius, jo statyti spektakliai paliko labai gilų pėdsaką. Mano jaunėlė duktė burba: „Mama, tu vis kalbi apie Juknevičiaus spektaklius, bet kur man pamatyti ką nors panašaus?“ Dabar aš negaliu pasiūlyti, ką verta pažiūrėti, na nebent Rimo Tumino spektaklius. Jis talentingas, inteligentiškas. O Eimuntas Nekrošius tapo sudėtingas. Nors ir „nechaltūrina“, bet jo spektakliuose žiūrovui tenka dirbti. Pasigendu to, ko pasigenda visi mano kartos žmonės, – gilumo, tikrumo. Nuėjęs į spektaklį neturi jausti pažeminimo, kad nesupranti, ką norėta pasakyti. Kartais pamąstau: praeis kažkiek laiko ir kažin ar prisiminsime, kokį vaidmenį sukūrė vienas ar kitas aktorius. Jie daug kur šmėsteli, bet tie vaidmenys tokie neryškūs... Mes tarsi nešiodavomės savo vaidmenį. Sykį mane sutikusi moteris pasakė: „Ačiū, Elvyra, tokia nuostabi Jūsų sukurta Žana, kad aš galiu atsiklaupti prieš ją...“

Ar yra jus skaudžiai užkabinusi anuometinė griežta kritika?

Anksčiau kritikai mus patarkuodavo, išnarstydavo po kaulelį. Kartu jie mums padėdavo, ištraukdavo tai, ko nepastebėdavome, ką išties reikėjo pataisyti. Aš asmeniškai didelės kritikos savo atžvilgiu neprisimenu, gal daugiau pagyrų. Kokį mano vaidmenį vertino? Ir dabar žmonės mane pagal jį atpažįsta, sako: „Ačiū jums už Boną arba už Žaną, arba už Žano Kokto spektaklį „Žmogaus balsas“. Šią pjesę pati išsiverčiau, pati viena repetavau, kai vos ne badas žvelgė į akis. Buvo smagu, kad dirbu, juk negalėjau sėdėti rankų sudėjusi. Tai buvo dviejų vienaveiksmių pjesių spektaklis („Abejingas gražuolis“ ir „Žmogaus balsas“). Man jis labai brangus, net garsi kritikė iš Maskvos pasakė daug gerų žodžių. Bet... Mauras atliko savo darbą, mauras gali išeiti..

Šioje nuotraukoje aktorės mama (sėdi) su trimis vaikais (Elvyra priekyje su lėle) nusifotografavo tuomet, kai paslapčia pabėgo iš savo namų. Asmeninio archyvo nuotr.

Čia jūs prisiminėte savo išėjimą iš Jaunimo teatro?

Taip. Mums buvo mažiau graudu, negu kolegoms, išvarytiems iš Akademinio dramos teatro (iki šiol negaliu už tai atleisti Jonui Vaitkui). Pas mus viskas vyko gudriau – buvo pasiūlytas darbas pagal sutartį. Kilstelėjo šiek tiek atlygį už spektaklius, bet kai juos išėmė iš repertuaro, neliko ir aktorių. Nei gėlytės, nei ačiū.

Bet jūs vis dar esate daug kur kviečiama?

Esu solidaus amžiaus, sausio mėnesį man stuktelės 85-eri. Studentų filmuose dar pasifilmuoju už dyką, na, pietumis pavaišina, maloniai pabendraujame. Aš dar savo buvusį vyrą, aktorių Algimantą Bružą, prikalbinu, sakau, turime laiko, reikia padėti jaunimui. Kartais pačiai nejauku pasidaro – ko aš kišu tą baisią senatvę į viešumą... Prieš kokius penkerius metus suvaidinau karo veteranę (irgi už dyką), net buvau nominuota „Sidabrinei gervei“. Dar mane pakviečia įgarsinti animacinių filmų, į laidas.

Jūsų gyvenimo džiaugsmas – darbas?

Dvi dukros – Fausta ir Mėta – bei mano vaidmenys, kuriuos nusinešiu į kapus, – tai man svarbiausia. Ačiū Dievui, man su jomis tiesiog pasisekė, nors šiuolaikinėje visuomenėjei dažnai tėvai nesusikalba su savo vaikais. Abiejų tėčiai teatralai – Raimondas Vabalas ir Algimantas Bružas. Abi puikiai sugyvena, nors amžiaus skirtumas nemažas – dešimt metų. Gal griežtokai auklėjau, bet stengiausi abiem vienodą dėmesį skirti. Žinoma, neturėdavau daug laiko, jėgų. Prisimenu, kai Mėta buvo dar maža, aš per pertrauką iš Arklių gatvės parlėkiau namo pagaminti pietų šeimai ir dar sprendžiau kažkokį kūrybinį rebusą. Atsisėdau ant kėdės ir, kol puodai verda, mąstau. O Mėta pribėgusi tampo už rankovės, klausinėja. Prisimenu, jai pasakiau: „Vaikeli, jei mama atsisėda ant kėdės ir nieko neveikia, vadinasi, ji labai dirba, tu jos netrukdyk.“ Man ir šiandien dėl to gaila. Jaunėlė Mėta taip pat bandė tapti aktore. Lankė kolegės Valerijos Karalienės teatrą Profsąjungų rūmuose, baigė konservatoriją, vaidino „Vaidilos“ teatre. Deja, po kelerių metų jis užsidarė. Pagimdžiusi ji nutolo nuo teatro. O yra gabi, tik ne šiems laikams – jai labiau būtų tikę vaidinti klasikinėse pjesėse. Vyresnioji Fausta – žurnalistė. Ji šmaikšti, energinga, tikra kompanijos siela, o Mėta priešingai – užsidariusi, retai atsiverianti, bet stipri.

E. Žebertavičiūtė su paauglėmis dukromis - Mėta (centre) ir Fausta. Asmeninio archyvo nuotr.

Ką jums reiškia tie besiartinantys 85-eri?

Jau maždaug nuo 75-erių aš ėmiau krautis lagaminą į tolimą, ilgą kelionę, į kosmosą (aš taip vadinu mirtį). Daug ko atsikračiau – senų baldų, rakandų, drabužių. Vieni senatvėje kaupia, kiti – atsikrato, aš iš tokių. Veiklus gyvenimas jau praėjo, didžiulį darbą atėjusi į pasaulį atlikau – vaikus užauginau. Nebijokite metų, bijokite nesveikatos...

Minėjote, kad sykį pajutote senatvės dvelksmą...

Pamaniau, reikia su anūkėmis daugiau pabendrauti. Švenčių, rodos, daug, susiburiame, bet kasdien vienos pas kitas nelakstome, juo labiau kad anūkės taip pat įsisukusios į savo reikalus. Aš iš tų mamų, močiučių, kurios niekada nesikiša į jaunų gyvenimus. Bet pradėjau jų kamantinėti: gal knygutę nusiperkame, visos drauge paskaitytume. Atsakė linksmai: „Oi, nereikia, biblioteka pašonėje...“ Na, manau, bent jau pasidalysiu savo prisiminimais iš vaikystės, taigi pradėjau, o jos: „Močiute, mes pažįstame tavo laikmetį, per internetą visko prisiskaitom...“ Aš interneto neturiu, o ir nenoriu, akis taupau knygoms skaityti. Be to, man maloniau būti gamtoje – vis dar patyliukais pasvajoju apie tykų gyvenimą kur nors miške, mažoje trobelėje. Manęs nežavi išpuoselėti, išlaižyti namai, man jauku, kai aplink žalia, čiulba paukščiai, smagūs kaimynai... Senas žmogus yra laisvas, jis pagaliau gali gyventi sau, nes iki tol gyveno darbui, šeimai. Man nepavyko sukurti gražios šeimos, gal dėl to, kad abu vyrai buvo menininkai... Bet vaikus pastačiau ant kojų. Nebaisi ta senatvė, net ėmiau labiau mylėti save, visą laiką galiu skirti sau, nors kartais skaudu, kad nėra kam atsiverti (turiu galvoje išėjusias širdies drauges). Norėtųsi su kažkuo pakalbėti apie praeitį, deja, niekam neįdomu, niekas neturi laiko. Aš suprantu, pati tokia buvau, bet... ateina tas išlaisvėjimas, o atsiverti, išlieti dūšią nėra kam.

 

 

Rekomenduojami video