LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Koguvos kaimas Estijoje, Muhu saloje, išsiskiria istoriniu palikimu – žvejų senovinės sodybos šiaudiniais stogais mena dar švedų valdymo laikus. Beje, kaimelis šiek tiek primena mūsų Rumšiškes, tačiau gerokai mažesnis, be to, jame gyvena apie dvidešimt žmonių. Tai leidžia šią vietą vadinti ne muziejumi, o etnografiniu kaimu, kartu tai parodo protingą valstybės politiką paveldo klausimais. Koguvos kaimo, kuriame puikiai dera senovė ir dabartis, gyventojai buities požiūriu gyvena patogiai ir kartu džiaugiasi išskirtine aplinka.
Unikalus palikimas
Muhu saloje triukšmo mėgėjai jaučiasi ne savo kailyje. Tai graži žemė, žavinti savo gamta, tyla, ramybe ir neskubriu gyvenimo būdu. Atrodo, kad čia niekas nepasikeitė nuo to laiko, kai prieš kelis šimtus metų sodybose šiaudiniais stogais, apjuostose akmeninių apsamanojusių tvorų, gyveno žmonės. Su Saremos sala pylimu sujungtoje Muhu saloje žmonės gyvena jau daugiau kaip 8 tūkst. metų. Reikia pripažinti, kad būtent geografinė salų izoliacija padėjo išsaugoti unikalų palikimą ir nuostabią gamtą. Nuo žemyninės Estijos atskirtose salose sovietmečiu buvo įkurta slapta karinė bazė, į kurią retam pavykdavo patekti. Taip išliko ir namai nendriniais stogais, ir senovišku būdu sukrautos dolomitinės tvoros.
Iš saloje „dygstančių“ akmenų žvejai statė namus.
Skandinavų sagose Muhu sala minima jau X amžiuje. Germanai apie ją rašė 1224 metais. Kai žemyninėje Estijoje vyko kovos su švedais, danais, germanais, rusais, salos dar ilgai priešinosi. Livonijos ordino kalaviju įtvirtintas krikštas pagonybę išpažįstantiems saliečiams dar ilgai buvo svetimas, todėl jie be didelių skrupulų tvirtoves įrengdavo bažnyčiose, kurias pastatė krikščionys.
Trolių kaimas
Muhu, kaip ir kitose Estijos salose, įšalas pavasarį išvaro į dirvos paviršių daugybę akmenų. Žmonės nuo seno juos rinkdavo, statydavosi iš jų namus, kraudavo tvoras, kurių eilės supo sodybas, kūrė praėjimų labirintus. Metų našta jas suslėgė, apnešė dulkėmis, padengė žaliomis samanomis.
Būtent tos vaizdingos akmenų tvoros ir stogai su nutįsusiomis tarsi žalio vandens srovėmis samanomis sukuria pasakišką pojūtį, kad lankaisi kokiame nors trolių kaime. Kai kur ant tvorų guli apverstos senos žvejų valtys – gyventojai net sulūžusias jas pasilikdavo, už tarnystę pagerbdami jas it kokius šeimos narius. Ir tik vėliau, kai valtys supūdavo, jas sudegindavo. Koguvos žvejai ne tik sėkmingai žvejodavo, bet ir pristatydavo paštą. Kai ištirpdavo ledo keliai tarp salų ir žemyno, jie sėsdavo į savo valtis ir atgabendavo siuntas.
Kruvinas užkariavimų, niokojimų istorijas čia mena piliakalniai, legendos. Vos ne ant grynų akmenų žmonių sodinti medžiai per šimtmečius išsiskleidė guotais ir miškeliais. Ypač žavūs aukšti ir tiesūs, prakilnūs šimtamečiai uosiai, besistiebiantys aplink namus, – jie dar labiau pabrėžia kerintį kaimelio vaizdą.
Senovinės sodybos pritaikytos šiuolaikiniam gyvenimui.
Rašytojo gimtinė
Dalyje Koguvos sodybų gyvena žmonės, kitose įrengtas etnografinis muziejus, supažindinantis su salos istorija, saliečių buitimi. Net ir privačiuose namuose išlaikyta autentiška atmosfera, tačiau nėra tokio sterilumo ir gigantomanijos kaip Rumšiškėse, todėl kaimelis atrodo artimesnis ir mielesnis. Iš tiesų estai niekada nesistengė turistų vilioti grandioziniais projektais, turistų srautus traukiančiais objektais, jiems būdingas šiaurietiškas santūrumas ir mokėjimas džiaugtis tuo, ką turi. Visi kaimo pastatai įtraukti į Estijos architektūros paminklų sąrašą, nemaža dalis namų jau daugiau nei 100 metų senumo, o kaimo viduryje galima aptikti net XVIII a. statytą trobą.
Koguvoje 1922 m. gimė žymus estų rašytojas Juhanas Smuulis. Būtent jam koguviečiai jaučia dėkingumą už autentikos išsaugojimą. Kiek toliau už kaimo, arčiau jūros, stovi šiam rašytojui atminti skirta skulptūra. Su ja susijusi gana įdomi ir pamokanti istorija. J.Smuulis, kurio kūrybinė veikla buvo susijusi su sovietmečiu, mirė 1971 m. Kai Estijoje po nepriklausomybės atgavimo buvo pradėti versti sovietmetį kūrusių rašytojų paminklai, kraštiečiai nepamiršo J.Smuulio rūpinimosi gimtuoju kaimu, jie Taline stovėjusią impozantišką skulptūrą parsigabeno į Koguvos kaimą.
Koguvos prieplaukoje galima pamatyti pagal senovinę, daugiau nei 1 000 metų, technologiją pastatytą medinį burlaivį, vadinamą uisk. Tokie mediniai laivai, primenantys vikingų laikus, Baltijos jūroje viduramžiais buvo naudoti prekėms gabenti, žmonėms perkelti iš vienos salos į kitą, taip pat ir karo tikslais. Šie laivai būdavo iki 18 m ilgio, jais vienu metu galėjo plaukti iki 40 žmonių. Buriniam laivui suvaldyti pakako keturių iš vientisos pušies medienos išdrožtų irklų.
Etnografiniame kaimelyje gyvena apie 20 žmonių.
Mėšlo sauna
Koguviečių buitis panaši į senovės lietuvių. Tradicinį ūkį paprastai sudarė ilga sodyba su didžiuoju kambariu, kuriame gyveno šeima. Jis taip pat buvo naudojamas kaip sandėlis, klėtis, kūlimo kambarys, sauna. Tame kambaryje buvo laikomi ir gyvuliai. Vasaromis čia veikė ir virtuvė. Dažnai ten dar buvo ir kalvė. Grūdams, mėsai, žuviai ir drabužiams laikyti buvo statomi atskiri sandėliai ar klėtys. Jų dydis dažniausiai priklausydavo nuo šeimos dydžio ir turto.
Anksčiau Estijoje buvo įprasta, kad vasaros metu netekėjusios merginos miegotų klėtyje. Muhu saloje buvo tam statomos specialios klėtys su didesniais langais ir medinėmis grindimis. Šiuose kraštuose itin mėgstamos saunos. Jas dažniausiai įrengdavo toje patalpoje, kurioje būdavo laikomos avys, todėl jas dar vadindavo mėšlo saunomis. Kai šeima norėdavo išsiperti pirtyje, išvarydavo visas avis lauk, pribarstydavo ant mėšlo šiaudų, tada užkurdavo krosnį. Būtent mėšlas ir padarydavo šias saunas ypač karštas.
Kaimo muziejuje galima pamatyti, kokius žmonės naudojo indus ir įrankius, kokiais drabužiais rengėsi, išvysti senovės Rytų Baltijos vikingų atributus, skrynias, pasagas, verpimo ratelius, austas drobes ir panašius senovinius reliktus. Tai įdomi patirtis, nukelianti kokiu šimtmečiu į praeitį.
Estų žvejų buitis labai primena lietuvišką.
Matriarchatas
Pasakojama, kad anksčiau kiekvienas vėjuotosios salos kaimas ar didesnis ūkis turėjo nuosavą malūną grūdams malti. Prieš kelis šimtmečius saloje sukosi per 800 vėjo malūnų sparnai, o dabar išlikę vos keli iš jų. Tačiau nors medinių malūnų ir nedaug liko, jie vis dar laikomi salų simboliu – kaip ir dolomitas bei kadagiai, iš kurių gaminami suvenyrai.
Šiaurietiškas gyvenimo būdas suformavo tam tikrą matriarchato sistemą. Kadangi Muhu saloje vyrų dažniausiai namie nebūdavo – arba jūroje žuvį gaudė, arba gretimos Saremos salos miestus statė, viskam vadovavo moterys, jos pasakydavo, kas ir kaip bus.
Beje, baudžiava saloje buvo panaikinta dar XVI amžiuje. Pasak legendos, eidamas ledu netoli šių kraštų pasiklydo švedų karalius. Žmonės jį išgelbėjo, o šis atsidėkodamas panaikino baudžiavą. XIX amžiuje, kai sala priklausė carinei Rusijai, gyventojai prie savo vardo ir pavardės vartojo tėvavardžius kaip tikri rusai – Petrovičius, Vasiljevičius ir kt. Tuo laiku žemės duodavo tik tiems, kurie vaikus pavadindavo rusiškais vardais ir priimdavo stačiatikių tikėjimą. Su tokiu pasiūlymu sutiko apie 70 proc. salos gyventojų. Tačiau stačiatikybė neprigijo, o dabar nelabai ir metodistų tikėjimą salos gyventojai išpažįsta.
Atitarnavusias valtis gerbdavo tarsi šeimos narius, jas sudegindavo tik tada, kai visai supūdavo.
Atšiauri aplinka
Dėl šiauresnio klimato Estijoje pavasaris ateina šiek tiek vėliau nei Lietuvoje, vėliau ir pasitraukia – gegužės pabaigoje čia dar žydi alyvos (nors šiemetė vasara ir Estijos salas apdovanojo išskirtine šiluma). Salos augmenija dėl savito atšiauraus klimato nėra gausi. Kadagiai – neatsiejama Saremos ir aplinkinių salų kultūros dalis. Nuo seno buvo tikima ypatingomis šių gana atšiaurias klimato sąlygas pakeliančių augalų galiomis. Tikėta, kad kadagio dūmai apsaugo nuo piktųjų dvasių. Šio spygliuočių krūmo uogos turi daug naudingųjų medžiagų, todėl senoliai patardavo per dieną suvalgyti bent penkias uogas. Kadagiai žaliuoja ir šiuolaikinėse sodybose. Tačiau salos gyventojai ne itin puošia gėlėmis savo aplinką, jie mėgsta natūralią gamtą, todėl dažniausiai prie sodybų stebina tik švariai nuskusta žolė ir kur ne kur vazonuose pasodintos žydinčios gėlės. Beje, sala garsėja orchidėjomis. Čia auga 34 iš 36 Estijoje aptinkamų orchidėjų rūšių. Tiesa, jos kiek kitokios, nei mums labiau įprastos orchidėjos iš atogrąžų miškų.
