Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
20 metų kurtas sarkofagas

Sukurti naująjį Černobylio sarkofagą prireikė dviejų dešimtmečių. Ši konstrukcija, kuri yra didesnė nei Londono Vemblio stadionas ir aukštesnė už JAV simbolį Laisvės statulą, visą katastrofos vietą izoliuos šimtą metų.

Gyvenimo darbas

Projektas buvo įgyvendinamas du dešimtmečius. Vienas iš aktyviausiai prie projekto įgyvendinimo prisidėjusių žmonių – Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko Branduolinės saugos departamento direktorius. Vince`ui Novakui buvo per trisdešimt, kai įvyko Černobylio avarija. Dabar, kai jam beveik septyniasdešimt, V.Novakas atvyko pažiūrėti, kaip bus užbaigta tai, ką galima vadinti jo gyvenimo darbu.

Tikimasi, kad pastačius sarkofagą bus užbaigtas šis katastrofiškas branduolinės energetikos istorijos skyrius. Tačiau kai praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje buvo pirmąkart pasiūlyta Černobylio atominės elektrinės avarijos vietoje, kur radiacijos lygis vis dar yra pavojingai didelis, pastatyti milžinišką konstrukciją, buvo nemažai manančiųjų, kad tai yra beprotybė.

Pirmajam sarkofagui pastatyti prireikė košmariškų 206 dienų, 400 tūkst. kub. metrų betono ir 7,3 tūkst. t metalo konstrukcijų. „Dirbome trimis pamainomis, tačiau tik po penkias–septynias minutes, nes buvo labai pavojinga, – pasakojo grupės vadovas Jaroslavas Melnikas. – Baigę darbą drabužius tiesiog išmesdavome.“

Milžiniškos pastangos

Iš viso apie milijoną vyrų ir moterų iš visos Sovietų Sąjungos dalyvavo vykdant pradinius valymo ir nukenksminimo darbus. Siekiant užgesinti ugnį ir užkirsti kelią radiacijos plitimui, iš sraigtasparnių ant reaktoriaus buvo pilamas smėlis, švinas ir kitos medžiagos. Šachtininkai kasėsi po reaktoriumi, kad būtų galima pumpuoti skystą azotą, skirtą branduoliniam kurui atšaldyti.

Nepaisant didvyriškų avarijos likviduotojų pastangų, pirmasis sarkofagas buvo laikina konstrukcija, todėl reikėjo ieškoti ilgalaikio sprendimo. Tačiau iki Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m. tikroji padėtis buvo neaiški. Posovietinio chaoso sąlygomis Tarptautinė atominės energijos agentūra greitai ėmėsi įgyvendinti projektą, kad apie sovietinius reaktorius sužinotų viską, kas įmanoma.

Šis projektas tapo techniniu pagrindu, kuriuo remdamasi pasaulio bendruomenė ėmėsi spręsti šią problemą. Praėjus keliems mėnesiams po to, kai virš Kremliaus paskutinį kartą buvo nuleista Sovietų Sąjungos vėliava, Ukraina paskelbė tarptautinį Černobylio saugumo užtikrinimo idėjų konkursą.

Konkursą laimėjo prancūzų konsorciumas, kuris pasiūlė virš viso sovietinio sarkofago su pažeistu reaktoriumi pastatyti visiškai naują konstrukciją. Tačiau tokiam statiniui keliami reikalavimai atrodė sunkiai įgyvendinami.

Naujasis sarkofagas turėjo būti milžiniškas ir pakankamai tvirtas, kad išstovėtų bent 100 metų. Jį reikėjo statyti prie pat labai radioaktyvaus objekto, užtikrinti darbininkų saugumą, o paskui perkelti į galutinę paskirties vietą – toliau, nei tokio dydžio konstrukcija kada nors buvo perkelta.

Nestabili konstrukcija

Įgyvendinant projektą pirmiausia reikėjo sutvirtinti esamą sarkofagą, kad jis nesugriūtų. Pirmuosius 10 metų po avarijos vienintelis dalykas, kuris užkirto kelią tolesniam radioaktyviųjų medžiagų plitimui, buvo betono struktūra, pastatyta siaubingomis sąlygomis pirmaisiais mėnesiais po avarijos. Struktūros būklė buvo prasta, tačiau tiesioginiai remonto darbai buvo neįmanomi. Apskaičiuota, kad radiacijos lygis prie reaktoriaus siekia net 10 tūkst. rentgenų per valandą – 20 kartų daugiau už mirtiną dozę.

Tačiau tik pradėjus darbus 1999 m. buvo suvokta, kokia sudėtinga yra padėtis. „Sovietų specialistai sijas į sarkofagą leido sraigtasparniais – taip buvo suformuota visa stogo konstrukcija“, – sakė V.Novakas. Konstrukcijos elementai buvo metami po vieną, jie buvo niekaip nesutvirtinti.

„Sijos tiesiog riogsojo vienos ant kitų. Netrukus paaiškėjo, kad arba jos ėmė slinkti, arba ėmė judėti siena, – sakė jis. – Jei milžiniškos sijos būtų pajudėjusios dar bent kelis centimetrus, jos būtų pradėjusios kristi. Visa konstrukcija būtų sugriuvusi.“

Pasamdė prancūzus

V.Novakas prisimena, koks įtemptas tai buvo metas visiems proceso dalyviams. Tiek Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, tiek projekto valdymo grupė manė, kad darbo sąlygos buvo visiškai netinkamos. Tačiau nieko nedaryti buvo per daug pavojinga. Buvo priimtas sprendimas imtis veiksmų, ir tai galbūt padėjo išvengti dar vienos katastrofos Černobylyje.

Kartu buvo kuriamas naujasis sarkofagas. Statybos darbus buvo pavesta vykdyti Prancūzijos konsorciumui „Novarka“, kurios projektą Ukrainos Vyriausybė patvirtino 2004 m. Siekdama sumažinti darbuotojų apšvitą, „Novarka“ nusprendė milžinišką struktūrą pastatyti už 300 m nuo avarijos vietos ir jau užbaigtą perkelti į vietą.

Atskiros sarkofago dalys buvo pastatytos ir iš anksto sumontuotos Italijoje. Jas reikėjo jūra atplukdyti į Ukrainą, o paskui sunkvežimiais nugabenti į Černobylį. Šiai itin sudėtingai užduočiai prireikė 18 laivų ir 2,5 tūkst. sunkvežimių. Pagrindinė konstrukcija Černobylyje buvo pastatyta 2014 m. pabaigoje. Nuo Černobylio avarijos buvo praėję 28 metai. Visas statinys į galutinę paskirties vietą buvo perkeltas 2016 m. lapkričio 29 d., praėjus 30 metų ir 7 mėnesiams po sprogimo. Įgyvendinant šį projektą dalyvavo 10 tūkst. žmonių.

Rekomenduojami video