Butrimonys garsėja žmonėmis, kuriems rūpi ne tik jų vienų gyvenimai. Čia neužmirštamos praeities asmenybės, po kruopelytę surinktos ir į vietas sudėstytos kitados miestelyje gyvenusių žydų istorijos, įdomiai minimos atmintinos dienos, linksmai švenčiamos šventės. Veiklus tas kraštas – Butrimonys, ir nors šiaip kiekvienas dirba savo darbą, bet bendrai kraunamo gėrio ir grožio kalnas vis didėja. Šiandienos mūsų pašnekovė – butrimoniškė Zita Lukoševičienė, ūkininkė, Butrimonių bendruomenės „Šviesa“ ilgametė vadovė. Be šios bendruomenės tiek darbų nebūtų nuveikta. Ir džiugių reginių akims tiek nebūtų – vien ką reiškia suslėgti per 16 kilogramų sveriantį varškės sūrį arba sukurti Kalėdų eglę iš 8 kilometrų virvės, nupinti 514,5 metro rekordinį žolynų vainiką. Tai rodo, kad kaimiškoje teritorijoje gyventi galima įdomiai ir prasmingai. Z.Lukoševičienę kalbina Aldona KUDZIENĖ.

– Gy­ve­na­te But­ri­mo­nių mies­te­ly­je, jau kai­miš­ko­je te­ri­to­ri­jo­je. Jums ar­čiau tik­ra­sis kai­mas, ne­gu tiems, ku­rie gy­ve­na Aly­tu­je, tad ir pa­kal­bė­ki­me apie gy­ve­ni­mą kai­me. Ko­kie bū­tų pliu­sai ir mi­nu­sai? Di­džiau­sias pliu­sas tur­būt – gry­nes­nis oras, ma­žiau rie­dan­čios tech­ni­kos ir lo­pi­nė­lis že­mės ša­lia na­mų?

– Ma­no gy­ve­ni­mas But­ri­mo­ny­se su­ka­si jau dau­giau nei 30-me­tis. Esu kai­mo vai­kas, vi­sa­da ša­lia bu­vo dar­žai, gy­vu­liai, o ir su­au­gę – dir­bo­me, au­gi­no­me vai­kus ir nie­ka­da ne­gal­vo­jo­me, ne­svars­tė­me apie kai­miš­ko ir mies­tie­tiš­ko gy­ve­ni­mo pliu­sus ir mi­nu­sus.

Kai gy­ve­ni kai­me ūkiš­kai, to pats ne­pa­ste­bi. Tą pa­ste­bi tik drau­gai ar gi­mi­nės, at­va­žiuo­jan­tys iš mies­to.

But­ri­mo­ny­se nė­ra liūd­na, tuo la­biau – tuš­čia, daug ūki­nin­kų, ne­ma­žai šiaip už­su­kan­čių­jų, burz­gi­mo už­ten­ka, jau ne­kal­bu apie sa­vą kie­mą. O apie že­mės lo­pi­nė­lius – kiek­vie­nam sa­vaip.

– Bet ką Jums reiš­kia tas že­mės lo­pi­nė­lis prie na­mų? Ar mėgs­ta­te tu­pi­nė­ti ja­me ap­link na­mus?

– Tas lo­pi­nė­lis, kaip jau sa­kiau, kiek­vie­nam sa­vaip pri­im­ti­nas: vie­nas puo­se­lė­ja gra­žią ve­ją, ki­tas pir­mu­mą tei­kia gė­ly­nui, o dar ki­tam – la­biau tin­ka dar­žas, ki­ti pa­gal iš­ga­les ir no­rus su­jun­gia vi­sa vie­na­me. Tai­syk­lių ir nu­ro­dy­mų nė­ra.

Ap­link na­mus tu­pi­nė­ti mėgs­tu, tik ne vi­sa­da lie­ka lai­ko, nes va­sa­rą lai­kas pra­le­kia ūky­je.

– Na­mas, so­dy­ba, kaip links­ta­ma ma­ny­ti, nie­ka­da ne­si­bai­gian­tis dar­bas – kros­nių kū­ri­mas, žo­lės pjo­vi­mas, dar der­liaus do­ro­ji­mas, ka­mi­no va­ly­mas. Juk to­kiam pa­ly­gi­ni­mui pri­tar­tu­me?

– Taip, tai yra da­lis tie­sos, bet vi­sa­da yra pra­džia ir pa­bai­ga, ka­da tu dir­bi, ka­da il­sie­si, ka­da šie­nau­ji ar džiau­gie­si tuo, ką tu­ri.

– Tai­gi pla­čiau pa­kal­bė­ki­te apie tai, ką Jūs vei­kia­te, ką dir­ba­te. Juk abu su vy­ru esa­te ver­slūs.

– Tvar­ky­tis ūky­je vy­ro tė­vams pa­dė­jo­me tik su­si­tuo­kę. Lai­kė­me apie 10 kar­vių, au­gi­no­me virš 100 kiau­lių.

2004 me­tais įkū­rė­me sa­vo ūkį be gy­vu­liu­kų, nes ma­nė­me, kad ei­nant vie­na kryp­ti­mi leng­viau, nors da­bar pa­si­ro­do, kad ri­zi­kos dau­giau. Au­gi­na­me žie­mi­nius kvie­čius, žie­mi­nius rap­sus, ku­ku­rū­zus grū­dams.

Ma­no kaip mo­ters kai­me dar­bo vie­ta ne vien prie puo­dų, bū­na ran­ko­se ir trak­to­riaus ar kro­vi­ni­nės ma­ši­nos vai­ras, bei, liau­diš­kai ta­riant, šū­pe­lis san­dė­ly­je.

– Ar ap­skai­čiuo­ja­te ūki­nin­ka­vi­mo ri­zi­ką? Ko­kie bu­vo šie me­tai?

– Mū­sų at­ve­ju tai di­de­lė ri­zi­ka: ūkis – au­ga­li­nin­kys­tė, tad vi­sa­da esa­me pri­klau­so­mi nuo ge­ro oro, o ge­ras oras tai ne tik sau­lė, tai ir lie­tus ir snie­gas, šal­tu­kas. Ne­ga­li­me la­bai džiaug­tis 2021 me­tais. Bu­vo la­bai lie­tin­ga va­sa­ra, nors iš pa­va­sa­rio pa­sė­liai daug ža­dė­jo. Lie­tus su­grio­vė vi­sus pla­nus, ja­vai su­dy­go var­po­se, o to­kių kai­na – jau ki­ta.

– Jau nė­ra ste­re­o­ti­po, kad žmo­nės iš kai­mo tu­ri tik iš­va­žiuo­ti. Jau­ni žmo­nės vis daž­niau at­sig­rę­žia į kai­mą. Tik ne vie­nam, dėl gam­tos, že­mės skly­pe­lio no­rin­čiam įsi­kur­ti kai­miš­ko­je vie­to­vė­je, ky­la klau­si­mas, gal vai­kams bus per sun­ku vie­ni­šiems aug­ti kai­me. Be to, vai­kams ne vi­sur yra mu­zi­kos, dai­lės ar ki­tų įdo­mių po­pa­mo­ki­nio ug­dy­mo vie­tų. Ar But­ri­mo­ny­se yra veik­los vai­kams? Pa­čių vai­kų, kaip pa­ste­bė­jau, Jū­sų se­niū­ni­jo­je yra daug, lan­ky­tis ten­ka ir ki­to­se ra­jo­no se­niū­ni­jo­se, bet tiek jau­ni­mo, ma­mų su ve­ži­mė­liais ma­čiau tik Jū­sų šven­tė­se.

– Ma­nau, kad But­ri­mo­ny­se vis­ko tu­ri­me pa­kan­ka­mai ir ne­rei­kia nie­kur va­žiuo­ti. Rei­kia grįž­ti ir tu­ri­mu tin­ka­mai pa­si­nau­do­ti, sau­go­ti. Ga­liu pa­si­gir­ti vai­kų dar­že­liu, nuo­sta­bia gim­na­zi­ja su iš­puo­se­lė­to­mis erd­vė­mis, ten dir­ban­čiais pui­kiais pe­da­go­gais, ku­rie tik­rai ne pras­čiau pa­ruo­šia mo­ki­nius nei mies­te. Tu­ri­me mu­zi­kos, dai­lės, šo­kio mo­ky­to­jus. Iš tie­sų daug po­pa­mo­ki­nės veik­los – spor­to, šo­kio, mu­zi­kos, šau­liš­kos veik­los. Tik no­ri­si, kad vai­kai to no­rė­tų.

Ne­tru­kus pra­dės veik­ti die­nos cen­tras. Daug ra­jo­no in­ves­ti­ci­jų at­ėjo į But­ri­mo­nis, tad jau­nė­jam, jau­ni­mas na­mus sta­to­si, se­nus re­no­vuo­ja. Sa­vait­ga­liais daug jų su­grįž­ta po­il­sio die­nų pra­leis­ti tė­vų na­muo­se.

– Jūs re­a­li­zuo­ja­te sa­ve, re­a­liai da­ro­te vis­ką, ką no­ri­te? Tuš­tu­mos jaus­mo ne­jau­čia­te, nes tur­būt nė­ra lai­ko tai tuš­tu­mai ras­tis? Jums sve­ti­mas žo­džių jun­gi­nys – ne­tu­riu ką veik­ti? Juk do­mi­tės, dir­ba­te, kaip sa­ko­ma, įvai­riais vek­to­riais.

– Sa­ve re­a­li­zuo­ti tu­riu kur, tai – vi­suo­me­ni­nė veik­la, bu­vau tri­jų mer­gai­čių glo­bė­ja, dar dar­bas ūky­je, lai­kas su šei­ma. Tad ne vi­sa­da tu­riu tiek lai­ko, kiek no­rė­tų­si, bet toks tas gy­ve­ni­mo tem­pas.

Kas nie­ko ne­no­ri, tai ir ne­vei­kia nie­ko, tuo­met ir tuš­tu­mą jau­čia. Ne­kal­bu apie vie­ni­šus, pa­gy­ve­nu­sius žmo­nes, ne­svar­bu kai­me ar mies­te jie gy­ve­na.

– Jums kai­mas tur­būt yra la­biau pri­gim­ti­nis da­ly­kas ne­gu mies­tas? Ko ge­ro, mies­te gy­ve­no­te tik stu­di­jų me­tu?

– Tik­rai taip, Vil­niu­je gy­ve­nau tik tol, kol mo­kiau­si Bu­hal­te­ri­nės ap­skai­tos tech­ni­ku­me, o ta­da at­ga­lios – ten, kur gy­ve­na tė­vai.

– Anks­ti pra­si­de­da Jū­sų die­na?

– Žiū­rint, koks tai me­tų lai­kas. Bū­na, kad ja­vap­jū­tės me­tu pra­dė­ję iš ry­to bai­gia­me ki­tą ry­tą. O šiaip 5 ry­to tik­rai ne­ky­lam, dar­buo­to­jai dar­bo die­ną pra­de­da 8 va­lan­dą, kar­tu ir mes.

– Ką lai­ko­te di­džiau­siu sa­vo šei­mos at­ra­di­mu?

– Jei­gu tai bū­tų mais­tas, tai kep­ti ce­pe­li­nai…

– Sa­ko­ma, kai imie­si mėgs­ta­mo dar­bo, dirb­ti ne­be­rei­kia. Vis jau­ni­mas kal­ba – sėk­mės for­mu­lė. Jūs to­kią ži­no­te?

– Gal kam taip ir yra, bet mes to­kios for­mu­lės ne­ži­no­me. Sva­jo­ja­me, pla­nuo­ja­me, dir­ba­me ir ga­lu­ti­nia­me re­zul­ta­te – ži­no­me, ką tu­ri­me.

Aiš­ku, bū­na kad ir ne­pa­vyks­ta, ban­do­me vėl.

– Jūs, kaip sa­ko­ma, in­teg­ra­vo­tės ir į po­li­ti­ką. Ko­dėl?

– Taip, ra­jo­no ta­ry­bos na­re bu­vau dvi ka­den­ci­jas, at­si­dū­riau ten dėl są­ra­šo, o, pa­si­ro­do – iš­rin­ko, ta­da nu­spren­džiau pa­ban­dy­ti. Įdo­mi ta po­li­ti­kos vir­tu­vė, su sa­vo­tiš­kais pa­tie­ka­lais.

– Esa­te But­ri­mo­nių ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė, pa­pa­sa­ko­ki­te šiek tiek ir apie šią veik­lą. Ar iš tie­sų kai­me vis dau­giau veik­los, kul­tū­ros?

– Ben­druo­me­nė įkur­ta 2001 me­tų ko­vo 14 die­ną. Pir­mi­nin­ke esu nuo 2004 me­tų. Per tuos me­tus šis tas nu­veik­ta: tu­rė­jo­me sa­vo laik­raš­tį, iš­lei­do­me kny­gą „But­ri­mo­nys“.

Veik­los yra, But­ri­mo­ny­se daug vei­kian­čių vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų, ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės įstai­gų, kar­tu or­ga­ni­zuo­ja­me ren­gi­nius, šven­tes, ak­ci­jas. Kul­tū­ri­nių ren­gi­nių vyks­ta daug, gai­la dėl vi­ru­so pri­sto­jo­me, bet vėl pla­nuo­ja­me di­din­ti tem­pą.

– Bent taip sa­ko­ma, kad kai­me vi­si apie vi­sus vis­ką ži­no. Ar tik­rai taip yra?

– Kiek ži­no, kiek pri­de­da, bet taip yra ne vien kai­me, tas pats ir mies­te, vi­so­je Lie­tu­vo­je. Sa­ko­me: jei­gu kal­ba, va­di­na­si, gy­vas.

– Ar daug se­niū­ni­jo­je ato­kių so­dy­bų, ku­rios bū­tų tar­si pa­si­kly­du­sios lau­kuo­se, tarp krū­my­nų, se­nų so­dų? Ar kas pa­si­do­mi, kaip jo­se gy­ve­na­ma?

– La­bai daug to­kių so­dy­bų tik­rai nė­ra, vie­ni apie ki­tus ži­no­me. Pui­kiai dir­ba, vi­sais do­mi­si jau­nas se­niū­nas An­drius Kar­lo­nas, But­ri­mo­nių se­niū­ni­jos so­cia­li­nis sky­rius, se­niū­nai­čiai.

– O koks Jū­sų gy­ve­ni­mas žie­mą?

– Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad vi­siš­ka ra­my­bė, už­au­gin­tą pro­duk­ci­ją ve­ža­me į su­pirk­tu­ves, pa­bai­go­je me­tų skai­čiuo­ja­me dar­bo re­zul­ta­tus. Kaip ir vi­si di­des­ni ūki­nin­kai tu­ri­me įsi­pa­rei­go­ji­mų, ke­liau­ja­me, lan­ko­me tė­vus, drau­gus, gi­mi­nes.

Vai­kai gy­ve­na at­ski­rai, to­dėl dau­giau lai­ko pra­lei­džia­me šei­mo­je su sū­nu­mi Eval­du, mar­te­le Do­vi­le, mū­sų di­džiau­siu gy­ve­ni­mo džiaugs­mu – anū­kė­le Jo­re, duk­ra Eve­li­na ir žen­tu Po­vi­lu, ku­ris taip pat ūki­nin­kas.

– Ar ma­to­te tiek žmo­nių mąs­ty­mo, tiek pa­čių kai­mų po­ky­čių?

– Taip, po­ky­čiai aki­vaiz­dūs, kei­čia­si žmo­gus, o su juo kar­tu ir kai­mas. Toks laik­me­tis, pir­myn ju­da kas kiek ga­li, kas kiek no­ri. Gai­la, yra da­lis žmo­nių, ku­riems jo­kių po­ky­čių ne­rei­kia. Dau­ge­lio pla­nus pri­stab­dė pan­de­mi­ja.

– Taip jau yra, kad vie­ni ne­su­ran­da, ką veik­ti mies­te, o ki­ti ne­ži­no, ką da­ry­ti kai­me. To­kių žmo­nių tur­būt yra ir Jū­sų kraš­te?

– Yra po­sa­kis: kaip dan­gu­je, taip ir že­mė­je. Koks skir­tu­mas, kur žmo­gus – kai­me ar mies­te gy­ve­na. Jei­gu ne­no­ri veik­los, jis nei ten, nei ten nie­ko ir ne­veiks.

No­riu gal­vo­ti, kad ap­link ma­ne to­kių ne­daug. Bent jau taip gal­vo­ju.

– Gy­ve­ni­mas šian­dien kai­me la­bai ski­ria­si nuo gy­ve­ni­mo kai­me prieš 20–25-erius me­tus?

– Tik­rai ski­ria­si. Kal­bė­ki­me apie vai­kus. Jei­gu anks­čiau vai­kai su ka­muo­liu ar ro­gu­tė­mis lau­ke iš­bū­da­vo iki vė­lu­mos, tai da­bar prie kom­piu­te­rio ar te­le­fo­no – tiek pat.

Ma­nau, kad anks­čiau bu­vo dau­giau nuo­šir­daus ben­dra­vi­mo, pa­si­bu­vi­mų kar­tu. Da­bar li­ko te­le­fo­nas, in­ter­ne­tas.

– Dar sa­ko­ma, kad kai­me yra dau­giau tik­ru­mo. Jums ir­gi taip at­ro­do?

– Sa­ko­ma, bet tai ne vi­sai tie­sa, dar žiū­rint, ko­kie at­vi­ri ir nuo­šir­dūs žmo­nės ten gy­ve­na, daug kas įsi­gi­ję kai­mo so­dy­bas at­va­žiuo­ja va­sa­ro­ti ar sa­vait­ga­liui, jiems tai tik po­il­sis kai­me, jų erd­vė. O tik­res­ni – dau­giau pa­gy­ve­nę žmo­nės su sa­vo pra­ei­ti­mi, iš­gy­ve­ni­mais, ku­riais mėgs­ta da­ly­tis, džiaug­tis.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te ko­kią kai­mo is­to­ri­ją, gy­ve­ni­miš­ką, kad mes, skai­ty­to­jai, net šūk­tel­tu­me – „ne­ga­li­me pa­ti­kė­ti“.

– Tų is­to­ri­jų yra ne vie­na. Tu­ri­me to­kį šau­nų Žy­gin­tą, ku­ris Ka­lė­doms su­kū­rė eg­lę iš 8 ki­lo­met­rų vir­vės. Ji gal­būt vie­nin­te­lė to­kia bu­vo Lie­tu­vo­je – aukš­tis gal 3 met­rai. Tu­ri­me Sek­mi­nių šven­tę, jo idė­ja bu­vo nu­pin­ti žo­ly­nų vai­ni­ką. Iš­ėjo 514,5 met­ro, už­fik­suo­tas Lie­tu­vos re­kor­dų kny­go­je.

Jo­ni­nių šven­tei esu pa­ga­mi­nu­si sū­rį iš 140 lit­rų pie­no, ku­ris svė­rė 16 ki­log­ra­mų 390 gra­mų. Vi­si šven­tės da­ly­viai bu­vo pa­vai­šin­ti, vi­siems už­te­ko.

– Šau­nūs re­kor­dai. O ko­kio­mis gam­tos gro­žy­bė­mis, is­to­ri­jos ob­jek­tais ga­li­te pa­si­gir­ti ir ke­liau­jan­čius pa­kvies­ti ap­si­lan­ky­ti?

– Ir jų tu­ri­me: Go­jaus ąžuo­las Go­jaus miš­ke, Ge­ru­lių pi­lia­kal­nis, ku­rį kiek­vie­nas ras va­žiuo­jant link Prie­nų ra­jo­no, Dū­diš­kių ak­muo ne­to­li Ei­čiū­nų kai­mo, ir, ži­no­ma, vie­nin­te­lė Lie­tu­vo­je tri­kam­pė But­ri­mo­nių mies­to aikš­tė su fon­ta­nu.