LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
PIRMASIS
- Tu žinai iki ko buvau nusiritusi, pradėjau nebemėgti vaikų. Čia buvo tokia informacija, kad vaikai besimptomiai ir platina virusą, tai ėmiau bijoti, kad jie mane užkrės. Buvo tokia istorija, iškviečiau meistrą, o jis ateina su savo vaiku. O aš kad susinervinau, ko jis čia tą savo vaiką atsivedė, jis dabar mane užkrės. Ir jaučiu tookįįį negerą jausmą, kaip gyvenime nebuvo... Aš tai juk visada mylėjau vaikus..., - pasakoja viena mano bičiulė, švelniausiamaloniausia būtybė, kurią esu sutikusi, tikinti, gera linkinti, šviesos spindulys tamsos karalystėje sakytum (aš čia rimtai).Tai va, mano ta bičiulė sako taip savim pasibaisėjusi, kad dabar bando atstatyti tą santykį apskritai su vaikais, visada turi saldainių, laiptinėje sutikusi dalija...Ai tiesa, baimės dėl viruso, sako, baigėsi, kai susirgo ir persirgo.
ANTRASIS
- Nijole, dabar tu mane paguosk, - sulaukiu skambučio iš savo nuostabiosios draugės L. Balsas, kaip iš po žemių. O juk tik vakar buvome susitikę, svajojome apie jos vynuogynus ir būsimą nuostabų vyną (vyrai labai nusivylė, kad niekas nežada čia plikomis kinkomis tų vynuogių mindyti, bet vistiek...) Ir kaip čia viskas bus nuostabu, rojus tiesiog, rojus...- Kasdaba? - klausiu.- įsivaizduoji, atvažiavo draugai, vieni, kiti, ir visi pasibaisėję: kiek čia darbo, ar tu įsivaizduji, kiek čia darbo!!! Taigi tu tik eisi ir eisi aplinkui, šviesios dienos nematysi...Kam tau visa tai?- Ir?- Ir žinok, man akys atsivėrė: pirmą kartą pamačiau, kiek čia darbo. Ir rankos nusviro. - kaip iš kapo duobės sako mano nuostabioji draugė.- Tai Jiems daug darbo, - sakau, - tau Jų akys atsivėrė, o tu gi pas mus Vasilisa Gražioji, viskas tau sekasi...einasi kaip per sviestą, ko besiimtumei... Ir šiaip, darbas žmogų puošia, bent taip sakydavo...Labai tikėjausi, kad pavyks kiek pakelti tas nusvirusias, tiksliau geranoriškų draugų geranoriškais tikslais nusvarintas rankas...Nu kas mus už tų liežuvių tempia, galvoju, juk ir aš kartais taip pasielgiu turbūt, nepagalvojusi...
TREČIASIS
Vakar važiuojam su sūnum iš Svilės šaltinių, tris bidonus vandens prisipylę ir klausomės lietuviškos grupės Ugniavijas per youtubą. Vyrai dainuoja karo dainas...Čia štai įrašas: https://youtu.be/uF0Pkb8MVs0Ir šiurpas eina - ne tik nuo grožio, nuo energijos, bet nuo ...elegancijos, švelnumo, švaros, kalbos kultūros, mąstymo kultūros, širdžių tyrumo, mažybinių priesagų, nuo tų "vilkeliai staugia"...Ir galvoju, juk tik 100 metų... Vos šimtas metų, o kaip pasikeitė, ne ne tiek žodeliai, kiek mąstymo kultūra, iš esmės kultūra...ir kokias keistas savo "vaineles" mes dabar kovojame...Tai tiek mano pastarųjų dienų godų...Dieve, kaip išvalyti tas mūsų priterštas galvas, kaip išvalyt... Gal tikrai vietoje delfių ir eurovizijos klausytis autentiškų lietuviškų dienų su visais kodais...manau, kad persiduos kažkas...Tikrai manau...Va dabar klausaus irgi ir jums rekomenduoju... gal dėl vilties, kad giliai DNR nesame tokie šikniai, kokiais dedamės...
