Norseman Xtreme Triathlon – tai kasmet Norvegijoje vykstančios ekstremalios lenktynės, kurių metu dalyviai turi nuplaukti 3,8 km, nuvažiuoti dviračiu 180 km ir įveikti 42,2 km maratoną. Bet viskas nėra taip paprasta – plaukiama iššokus iš kelto į gana ledinį vandenį per Hardangerio fiordą (Eidfjordo atšakoje) iki vietinio miestelio, tada dviračiais važiuojama per kalnus, iš kurių pirmieji 40 km yra įkalnė su 3500 m padidėjimu ir bėgamas maratonas, iš kurio pirmieji 25 km yra gana lygūs, paskui kalnas statėja ir pabaigoje reikia į jį kopti. Šiose varžybose nėra organizatorių pagalbos, dalyvis gali turėti savo palaikymo komandą, kuri aprūpina jį maistu, gėrimais bei drabužiais, jei keistųsi oras. Paskutinis etapas yra sunkiausias, todėl vienam palaikymo komandos nariui leidžiama bėgti šalia dalyvio. 

Dalyvių skaičius yra ribojamas, apie 300 dalyvių, iš kurių apie 40 iš kvalifikuotų XTRI World Tour Races pasaulio čempionato sportininkų, didžioji dalis burtų keliu ir rėmėjų bei žiniasklaidos kviestiniai). Maždaug 40 % dalyvių yra ne iš Norvegijos ir apie 15% dalyvių – moterys. Ieva Lobačiūtė, greičiausiai nubėgusi didžiuosius maratonus Bostono, Niujorko, Čikagos, Tokijo, Londono ir Berlyno maratonuose, pakvietimo į šią žiauriai ekstremalų triatloną laukė šešerius metus. Kalbinu ją, ką tik grįžusią namo po šių neįtikėtinai sudėtingų lenktynių.

– Gerbiama Ieva, papasakokite kas paakino dalyvauti tokiose, ne visai moteriškose lenktynėse?
– Esu dalyvavusi ne viename maratone, man patinka bėgimas, bet gavus kelio traumą, fizioterapeutė man pasiūlė pamėginti triatloną. Ir netikėtai, vienuose vietinės reikšmės varžybose šnektelėjau su vienu draugu triatlonininku, kuris ėmė pasakoti apie šias, Norseman lenktynes. Kai jis pasakojo, ėmiau įsivaizduoti vikingus, dėvinčius sportinę aprangą, kurie iš kelto, anksti ryte, prieš saulei kylant, šoka į ledinį vandenį, plačiais mostais yriasi link kranto, išlipę sėda ant dviračių ir mina kalnais lietui lyjant, košiant vėjui ir tada išsekę, pavargę dar bėga 42 kilometrus. Tai man atrodė kaip kažkokia neįtikėtina metalo muzikos pasaka. Tuo metu manyje pasisėjo mintis, kuri išaugo – nežinau ar į gėlę, bet greičiau į medį, nes nuo 2016 metų ėmiau dalyvauti šio atšiauraus triatlono loterijoje, kur yra traukiami norinčių dalyvauti žmonių vardai. 2022 metų lapkričio mėn mano vardas buvo ištrauktas. Taip gavau vietą šiose vikingų žaidynėse. Įdomiausia, kad tą patį vakarą gavau žinutę iš vieno lietuvio, kuris jau buvo dalyvavęs. Jis pasakė, kad šiame renginyje yra dalyvavę tik 4 lietuviai vyrai ir aš būsiu pirmoji lietuvė moteris. Taip pat jis pasiūlė savo pagalbą. Nuo tos akimirkos supratau, kad ten tikrai mano vieta ir ėmiau intensyviai ruoštis.

Geležinio žmogaus iššūkis
– Papasakokite kaip ruošėtės šiam neįtikėtinai ekstremaliam startui?
– Pasiruošimas kaip Geležiniam žmogui ( Iron man). Esu dalyvavusi trijose Geležinio žmogaus varžybose. Prieš tai dalyvavau viename ekstremaliame renginyje Austrijoje, bet mano dviratis ir visa įranga bei apranga neatkeliavo kartu su manimi, todėl buvo sunku užbaigti varžybas su paskubomis rastomis priemonėmis. Per šiuos metus taip pat dalyvavau ultra maratonuose, bėgau Pietų Afrikoje 92 km ( jau antrą sykį). Tad per šį laiką intensyviai ruošiausi: plaukimas, dviračio minimas, bėgiojimas, taip pat kalanetika, pilates, treniruoklių salė. Per savaitę susidaro: apie 15 val treniruočių, 2-3 kartai plaukimo, 2-3 dviračio sesijos, 2-3 ilgų distancijų bėgimai. Šiuo metu gyvenu Olandijoje, čia nėra kalnų, tad išvykusi į Prancūziją varžyboms, mėginau lipti į kalnus, taip pat važiavau į Olandijos pietus, kur yra mažesni kalnai – vis geriau negu nieko, kilnojau svorius, kad raumenys priprastų, myniau dviračio treniruoklį su kalnų imitacija.
– Tai fizinis pasiruošimas, o kas padėjo psichologiškai?
– Labai daug padėjo vizualizacijos, ėmiau maudytis šaltame vandenyje, po dušu, kad priprasti prie šalčio, vasarą dariau plaukimu be hidraulinio kostiumo. Šįsyk nieko nebijojau taip, kaip to šokimo iš plaukiančio kelto į ledinį vandenį. Prieš šokant esi nupurškiamas šaltu vandeniu, kad kūnas negautų šoko, bet tas pats šokimas mane baugino, todėl mėginau įsivaizduoti kaip tai darysiu: kaip mane nupurškia, kaip užpila už kaklo per visą kūną šalto vandens, kaip stoviu ant krašto ir rankoje laikau plaukimo akinius, nes jei šokdama juos numuščiau, tai paskui galiu nerasti, kaip kilsiu į viršų, kaip plauksiu į krantą. Artėjant varžyboms sužinojau, kad mes plauksim prieš srovę, o plaukiant prieš srovę nėra ko priešintis ir plaukti aršiai, ypač beveik 4 kilometrus aršiai nepaplauksi, žinojau, kad bus bangos, supratau, kad negaliu į jas daužytis – turiu būti kaip žuvis, plūduriuoti ir plaukti ramiai į priekį.
– Ar daug moterų dalyvauja šiame renginyje?
– Šiose varžybose išties dalyvauja labai mažai moterų. Nors triatlone moterų po truputį daugėja, bet visgi varžybose stipriai dominuoja vyrai.
– Ieva, papasakokite kodėl Jūs šis sportas traukia?
– Mane šis sportas ir žavi, ir labai traukia. Galėčiau vardinti labai daug priežasčių kodėl, bet viena pagrindinė – noriu visoms moterims ir merginoms parodyti, kad tai yra įmanoma, kad kiekvienas žmogus, jei jis treniruojasi, tikrai gali tai įveikti. Pati praėjusi per tai, noriu pasidalinti patarimais bei paskatinti moteris, merginas nebijoti dalyvauti ne tik sporte, bet ir socialiniame gyvenime, karjeroje, asmeniniuose pokyčiuose. O kas liečia triatloną – tikrai mielai pasidalinčiau su merginomis kaip treniruotis skirtingomis moters ciklo dienomis, ką valgyti, kokius drabužius dėvėti, kaip sportuoti ir panašiai. Taip pat man labai svarbu yra parodyti pasauliui, kad esu lietuvė, populiarinti savo šalį ir įrodyti, kad lietuviai yra stiprūs, ryžtingi bei siekiantys tikslo.
– Kuo gyvenate iki varžybų?
– Dirbu personalo vadyboje, Europos medikamentų agentūroje, taip pat esu karjeros koučerė, su vyru šiuo metu gyvename Amsterdame. Varžyboms pradedu ruoštis maždaug iki jų likus devyniems mėnesiams, po truputį didinant intensyvumą, po varžybų viskas vėl atslūgsta. Intensyviai ruošiantis, žinoma, nukenčia socialinis gyvenimas, bet kai dauguma draugų arba darbo kolegos, arba triatlonininkai, tai viskas žymiai paprasčiau.

Perlipti per save
– Kas sunkiausia tokiose varžybose?
– Kai eini į tokio tipo varžybas – žinai, kad bus sunku, todėl įvardini tą sunkią akimirką, kaip diskomfortą, kuris žinai, kad baigsis. Sunkiausia, turbūt, būna bėgime, nes jau esi nuplaukęs ir numynęs dviračiu, Šiose varžybose startas buvo labai anksti, reikėjo keltis pirmą nakties, būtinai pavalgyti, trečią dviratis jau turėjo būti nuvežtas prie starto linijos, 4.40 šokome į vandenį, tad varžybų trukmė nėra vien tik tas laikas nuo starto iki finišo. Bėgimo rungtį, kadangi ji paskutinė ir sunkiausia – suskirstau myliomis, iš kurių kiekvieną kam nors skiriu. Tai būna dalykai, kurie man rūpi, pavyzdžiui, pingvinai, tada žmonėms, kurie labai rūpi, ir taip mylia po mylios, bėgu pirmyn, nes negaliu nuvilti tų, kuriems ta atkarpa skirta. Pabaigoje skiriu tiems, kurių jau nėra šalia, bet žinau, kad jie žiūri iš viršaus ir labai saugo. Kiekvienose varžybose vis labiau pažįstu save ir suprantu, kad patys geriausi dalykai įvyksta, kai tu peržengi savo komforto zoną ir ribas, kurių nemanei įveiksiąs.
– Ką tokiose varžybose reiškia palaikymas tiek komandos, tiek artimųjų?
– Šiose varžybose privalėjau turėti palaikymo komandą, kuri visą, virš 200 kilometrų, kelionę manimi rūpinosi. Tai ir maistas, drabužių, avalynės keitimas, taip pat paskutinius kilometrus turėjo vienas komandos narys mane lydėti, nes tai jau kalnu besidriekiantis maršrutas. Palaikė labai kolegos, triatlono žmonės, artimieji, šeima, stiprus palaikymas skriejo iš mamos ir jos mokinių raganiūkščių. Visi suprato kokios tai varžybos ir kai kažkas pasako – aš tave tą dieną seksiu, stebėsiu, palaikysiu – tai yra neįkainojama. Palaikė draugai iš Lietuvos, Norvegijos, Didžiosios Britanijos, Olandijos. Draugė švedė sakė, kai tik pamatysiu, jog sustojai – iš visų jėgų šauksiu, kad tik toliau bėgtum. Šių visų žmonių palaikymas, jų laikas skirtas man – tai didžiausia dovana. Dabartinės technologijos leidžia sekti, todėl gavau daug žinučių su nuotraukomis, kad mane seka internetu, kada žmonės mato, kai mano taškas – tai yra aš, juda kelyje. Tas komandos bei visų žmonių užnugaris man davė labai daug jėgų ir stiprybės. Labiausia žavi, kai žmonės, kurie manęs visai nepažįsta yra pasiruošę padėti, tada visas negatyvas, kuris spaudžiamas iš kiekvieno kampo, staiga nublanksta, nes staiga supranti, kad žmonės vienas kitam yra geri ir pasiruošę padėti. Mano dviratis skrydžio metu buvo dingęs ir žinote kas jį atrado? Ne oro linijos, bet kitas atletas, kuris paskambino ir paklausė: Ieva, ar tik ne tavo dviratis? Vieni žmonės padėjo su dviračiu, kiti rado automobilį, į kurį tilptų dviračio dėžė, treti išvirė bulves ir atvežė jas į varžybas, viešbučio šefas pamaitino palaikymo komandą ir dar visai dienai maistu juos aprūpino.. Jei žmonės būtų blogi, aš neturėčiau tiek fantastiškiausių atsiliepimų apie visai nepažįstamus.
– Ką norėtumėte pasakyti mūsų skaitytojams?
– Šių varžybų kelionė tikrai gana atšiauri, plaukimas šaltame vandenyje, dviračio minimas įkalne, tuneliais, akmenuotais keliais, ne visuose etapuose galima buvo susitikti su komanda, paskui bėgant reikėjo neštis kuprinę su vaistinėle, drabužiais, maistu. Užklupo lietus, bebėgant sutikau dalyvį, kuris pasakė, jog negalėsime bėgti į kalno viršūnę dėl oro sąlygų, todėl ties 37 – uoju kilometru reikės suktis ir bėgti žemyn. Išlindo saulutė, tuo metu sutikau pro šalį važiuojančius lietuvius, persimetėme keliomis frazėmis, ties 25 – uoju kilometru prisijungė mano komandos narys Artūras, po truputį ėmė lyti, žaibuoti, kai staiga ties 36 – uoju kilometru mus apsupo automobiliai, pasakė, kad varžybos baigtos, nes stipriai žaibuoja ir dėl dalyvių saugumo jos yra nutraukiamos. Tad laikydami Lietuvos vėliavą mes tiesiog perėjome finišo juostą. Taip baigėsi mano varžybos ir tie paskutiniai šeši kilometrai vis dar kabo mano mintyse. Iš 266 dalyvavusių dalyvių baigėme 250, 16 – kažkurioje atkarpoje sustojo ir nebetęsė varžybų. Todėl drąsiai galiu konstatuoti – 3,8 km plaukimo, 180 km mynimo dviračiu ir 36,2 km bėgimo į kalną – Norseman triatlonas praktiškai įveiktas. Ir jei šiuo pasakojimu įkvėpsiu bent vieną žmogų pasiryžti bet kokiam iššūkiui – tai bus vienas svarbiausių mano gyvenimo medalių.
– Ačiū už pokalbį ir įkvėpimą.
Kalbino Jurga VALERY