Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ver­bo­se iš tė­viš­kės lau­kų – pu­sės šim­to rū­šių au­ga­lai, kar­tais jas ten­ka riš­ti ir per Ka­lė­das

Kai ran­kos gra­žiais dar­bais už­im­tos, ta­da ir min­tys ra­mios, juo­lab pa­va­sa­ris kas­dien vis tvir­tes­niu žings­niu per že­mę žen­gia. Aly­tiš­kė Ni­jo­lė Sta­kė­nie­nė šyp­so­si: ši sa­vai­tė prieš Ver­bų sek­ma­die­nį – jos lai­kas, kai žmo­nės ieš­ko uni­ka­liais dir­bi­niais ta­pu­sių žo­ly­nų – ver­bų. Aly­tiš­kės su­kur­tos ver­bos šie­met Ka­ziu­ko mu­gės ne­pa­sie­kė, bet po pa­sau­lį pa­skli­do, ži­no­ma, ir aly­tiš­kių na­mų ra­my­bę sau­gos iš­ti­sus me­tus.

Ko­kia ta dzū­kiš­ka ver­ba?

Ver­bų ri­šė­ja N.Sta­kė­nie­nė šią sa­vai­tę sa­vo dir­bi­nius at­si­ne­šė į Jaz­mi­nų tur­ga­vie­tę. Per­nai ver­bo­mis ji dar pre­kia­vo Ka­ziu­ko mu­gė­je Vil­niu­je, o šie­met ka­ran­ti­nas smar­kiai ko­re­ga­vo pla­nus.

Ta­čiau Ni­jo­lė ne­si­skun­džia: de­šimt jos ver­bų ne­se­niai iš­ke­lia­vo į Vo­kie­ti­ją (di­džiau­sias ne­ri­mas, kad sau­giai ad­re­sa­tą pa­siek­tų), o per­nai iš sve­tur šven­tėms grį­žu­siems tau­tie­čiams ver­bų taip pri­si­rei­kė, kad ir per Ka­lė­das te­ko jas riš­ti – pan­de­mi­ja ve­ly­ki­nius pla­nus iš anks­to grio­vė, vi­si no­rė­jo ap­si­draus­ti.

Ni­jo­lė pa­ste­bi, kad už­sie­nie­čiai pa­gei­dau­ja di­de­lių puoš­nių Vil­niaus kraš­tui bū­din­gų ver­bų, ta­čiau Aly­taus kraš­te tra­di­ciš­kai jos bu­vo to­li gra­žu ne to­kios įman­trios.

„Dzū­kiš­ka ver­ba – kuk­li, ri­šu jo­je au­ga­lus, ku­riuos au­gi­no mū­sų tė­vai, se­ne­liai, ir mes da­bar au­gi­na­me. Kiek­vie­nas ža­lu­my­nas sa­vo reikš­mę tu­ri: li­nai sau­go na­mus nuo pik­tų dva­sių, avi­žos – tai vai­kai ir anū­kai, ru­giai sim­bo­li­zuo­ja duo­ne­lės gau­są, kvie­čiai – py­ra­gus, o mie­žiai – tai ir kruo­pos, ir alu­tis. Pa­šven­ti­nus ver­bą ši­tų gė­ry­bių nie­ka­da ne­sto­kos na­mai, nes ver­ba įgau­na ste­buk­lin­gų ga­lių“, – pa­sa­ko­ja meist­rė.

Ne­di­de­lių kuk­lių dzū­kiš­kų ver­bų de­ri­ny­je – ir ka­da­gio ša­ke­lė, nes tai am­ži­no gy­ve­ni­mo sim­bo­lis. Ka­da­gys tu­ri gy­do­mų­jų sa­vy­bių, jo ša­ke­lę ga­li­ma įdė­ti į ar­ba­tą per­ša­lus, liau­diš­ku pa­pro­čiu spyg­liu­kais pa­bars­ty­ti sė­jant au­ga­lus, kad ge­riau dyg­tų, o viš­toms – kad dau­giau kiau­ši­nių dė­tų.

„Net­gi mi­ru­sia­jam pa­kiš­da­vo ka­da­gio žo­ly­nė­lių po pa­gal­ve, kad sie­la leng­viau į dan­gų pa­kil­tų. Ver­ba vi­sa­da tu­rė­jo daug ste­buk­lin­gų pras­mių ir ga­lių, ku­rios mums, mies­tie­čiams, gal ne tiek ak­tu­a­lios ir ži­no­mos, o juk ver­ba sau­go na­mus nuo pik­tų dva­sių, gais­rų“, – pri­me­na pa­šne­ko­vė.

Pa­gal tra­di­ci­ją ver­bos ne­ga­li­ma iš­mes­ti – ją rei­kia su­de­gin­ti Pe­le­nų die­ną (pir­ma die­na po Už­ga­vė­nių), nes na­muo­se sau­go­ma ver­ba su­ge­ria vi­są ne­igia­mą ener­gi­ją. Ver­bą su­de­gi­nus, na­mai iš­va­lo­mi.

Vir­šū­nė­lė­je paukš­tis tu­pi

„Pri­si­me­nu sa­vo vai­kys­tės Ver­bų sek­ma­die­nį. Mes, vai­kai, nu­bėg­da­vo­me į miš­ką, pri­skin­da­vo­me ka­čiu­kų, ža­lių bruk­nie­no­jų. Žiū­rint koks pa­va­sa­ris, bet kar­tais jau ir ku­ri kam­ba­ri­nė gė­lė žy­dė­da­vo, tai ir ją įdė­da­vo­me. Vi­saip sten­gė­mės pa­puoš­ti sa­vo ver­bą, o tė­tis į švar­ko ki­še­nė­lę ša­ke­lę ža­lu­mos įsi­dė­da­vo. Įman­tres­nių ver­bų ne­riš­da­vo, ne­bu­vo to­kios tra­di­ci­jos ma­no gim­ta­ja­me Pa­var­tė­nų kai­me, o ir Dzū­ki­jo­je vi­so­je ne­bu­vo. Čia tra­di­ci­ja pa­pras­tes­nė, ne­pa­na­ši į Vil­niaus kraš­to ver­bų puoš­nu­mą“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Pa­ti Ni­jo­lė ver­bas ri­ša jau per de­šimt me­tų ir sa­ve va­di­na sa­va­moks­le, nes šio ama­to pa­ti per sa­ve mo­kė­si, pra­džio­je dar ne­bu­vo jo­kių edu­ka­ci­nių pro­gra­mų, mo­ky­mų. Nu­va­žia­vu­si į Ka­ziu­ko mu­gę, žiū­ri­nė­jo, kaip su­riš­tos tra­di­ci­nės Vil­niaus kraš­to ver­bos, ieš­ko­jo sa­vo sti­liaus.

Aly­tiš­kė meist­rė pa­ste­bi, kad kiek­vie­na jos su­kur­ta ver­ba yra skir­tin­ga, dvie­jų vie­no­dų su­riš­ti ne­pa­vyks­ta, nors ir kaip to no­rė­tų. Ir žo­ly­nai ski­ria­si, ir meist­rės nuo­tai­ka ki­ta. Daug eks­pe­ri­men­tuo­ja, pa­vyz­džiui, vie­to­je smil­gų vir­šū­nė­lių ant N.Sta­kė­nie­nės ver­bų „iš­au­ga“ sau­lu­tės, nu­tū­pia paukš­te­liai, įvai­rūs bal­tiš­ki mo­ty­vai at­si­ran­da. Ne­ju­čia tra­di­ci­nė ver­ba tam­pa tū­ri­niu gy­vy­bės me­džiu – au­to­ri­niu kū­ri­niu, ku­ria­me tra­di­ci­jai su­tei­kia­ma nau­ja raiš­ka.

Ni­jo­lė sa­ko, kad pats ge­riau­sias jaus­mas yra tas, kai nu­va­žiuo­ji į Ka­ziu­ko mu­gę su to­kio­mis ne­įpras­to­mis au­to­ri­nė­mis ver­bo­mis, o an­trą mu­gės die­ną, žiū­rėk, jau net par­duo­ti ne­bė­ra ko. Va­di­na­si, ver­bos ra­do sa­vo pir­kė­ją, bu­vo įver­tin­tos.

Jaz­mi­nų turg­vie­tė­je šią sa­vai­tę meist­rė už sa­vo ver­bas pra­šė nuo 1 iki 10 eu­rų, o vi­siems su­si­do­mė­ju­siems dar ir apie į jas su­dė­tus au­ga­lus, jų sim­bo­li­ką mie­lai pa­sa­ko­jo.

Šian­dien si­tu­a­ci­ja to­kia, kad sa­vo kū­ri­nių liau­dies ama­ti­nin­kams ne­la­bai ir li­ko kur par­duo­ti – tik po Ve­ly­kų du­ris ža­da vėl at­ver­ti dai­lės sa­lo­nas „Dzy­vai“ (nuo ru­dens už­da­ry­tas dėl ka­ran­ti­no ri­bo­ji­mų), o vir­tu­a­li Ka­ziu­ko mu­gė ne­la­bai pa­trauk­li, nes 10 pro­cen­tų už­dar­bio nu­skai­čiuo­ja.

Žo­ly­nus so­dy­bo­je džio­vi­na

Ver­boms riš­ti aly­tiš­kė nau­do­ja apie pu­sę šim­to rū­šių au­ga­lų, ku­rių pri­si­ren­ka sa­vo tė­viš­kės lau­kuo­se. Da­lį ryš­kes­nių, spal­vin­ges­nių, įdo­mes­nių for­mų, taip pat ja­vų (ru­gių, kvie­čių, mie­žių, avi­žų) šei­ma už­si­au­gi­na pa­tys.

N.Sta­kė­nie­nės vy­ras Vidmantas – taip pat liau­dies ama­tų meist­ras, jis ri­ša so­dus, ku­riems rei­kia šiau­dų, o var­pos lie­ka ver­boms. Šiau­di­nius so­dus pa­gy­vi­na ir Ni­jo­lės ku­ria­mi žo­ly­nų paukš­te­liai.

Au­ga­lų rin­ki­mas ir džio­vi­ni­mas – kan­try­bės rei­ka­lau­jan­tis dar­bas, ku­ris trun­ka nuo anks­ty­vo pa­va­sa­rio iki žie­mos pra­džios. Sta­kė­nų šei­ma tu­ri so­dy­bą, ku­rio­je vi­sus su­rink­tus au­ga­lus, su­riš­tus puokš­te­lė­mis, Ni­jo­lė ir džio­vi­na dar­ži­nė­je tam­so­je, kad ge­riau spal­vas iš­lai­ky­tų.

„Ver­bas pra­de­du riš­ti po Nau­jų­jų me­tų, tai sau­sį man ir pra­si­de­da pa­va­sa­ris, vos po­ra mė­ne­sių – ir Ka­ziu­ko mu­gė, rei­kia pa­si­ruoš­ti. Iki tol ru­de­nį da­rau Vė­li­nių kom­po­zi­ci­jas, Ad­ven­to ir ka­lė­di­nius vai­ni­kus. Iš­ti­sus me­tus ne­ri­šu ver­bų, nes nau­do­ju tik švie­žiai su­džio­vin­tus au­ga­lus. Il­giau pa­sto­vė­ję jie iš­blun­ka, pra­ran­da sa­vo spal­vas ir gro­žį, o man no­ri­si, kad ver­bos bū­tų gra­žios, pa­tin­ka na­tū­ra­lios“, – pa­sa­ko­ja meist­rė, gam­to­je at­ran­dan­ti tiek spal­vų, kad ir da­žų ne­rei­kia.

Kiek­vie­no­je aly­tiš­kės ver­bo­je ga­li­ma ras­ti vis ki­to­kių au­ga­lų, la­bai tin­ka ja­vų var­pos, mo­tie­ju­kai, kat­pė­dė­lės, šla­mu­čiai. Įvai­rius au­ga­lius ga­li­ma su­kom­po­nuo­ti į dau­gy­bę vis ki­to­kių kom­po­zi­ci­jų. Di­de­lei apie 80 cm aukš­čio ver­bai su­riš­ti ga­li pri­reik­ti pus­die­nio, ma­žes­nes ver­bas su­ri­ša per 1–3 va­lan­das. Maž­daug pu­sę šio lai­ko už­trun­ka pa­si­ruo­ši­mas: rei­kia at­rink­ti vie­no­do il­gio var­pas, pa­na­šaus dy­džio žie­de­lius, nu­drož­ti pa­ga­liu­ką, pa­si­ruoš­ti tin­ka­mą siū­lą.

„Sto­ras siū­las ne­gra­žiai at­ro­do, o plo­nas ga­li nu­trūk­ti. Ge­riau­sias yra li­ni­nis. Dar nuo se­no ga­lio­ja pa­pro­tys, kad, ne­šant ver­bą šven­tin­ti, rei­kia ap­riš­ti ją rau­do­nu vil­no­niu siū­lu. At­si­ra­dus ko­kiam kū­no so­pu­liui, pas­kui ga­li­ma ap­riš­ti tą vie­tą šven­tin­tu siū­lu, ir skaus­mas pra­eis“, – sa­ko meist­rė.

Šiau­di­nė kryž­dir­bys­tė nu­ste­bi­no ita­lus

„Va­di­nu juos „žo­ly­nu­kais“. Juos pir­miau­sia Ka­ziu­ko mu­gė­se iš­pirk­da­vo – de­ko­ra­ty­vi­nis ele­men­tas iš šiau­dų, bet tu­ri gi­lią pras­mę“, – taip apie sa­vo ku­ria­mas kom­po­zi­ci­jas iš šie­no, ku­rios dau­ge­liui žmo­nių la­bai pa­tin­ka, sa­ko au­to­rė.

Jau su­reng­tos ir ke­lios šių dar­bų pa­ro­dos. Vie­na iš jų – Ita­li­jo­je, Mi­la­ne, pa­ro­dos te­ma bu­vo kryž­dir­bys­tė – į ją at­rin­ko ir aly­tiš­kės kū­ri­nius.

Šių N.Sta­kė­nie­nės kū­ri­nių uni­ka­lu­mas – kry­žiaus mo­ty­vas at­si­ran­da vi­sai ne­ti­kė­to­je šiau­dų tech­ni­ko­je, la­bai de­ra su sa­vo for­ma ‚sun­kia“ kryž­dir­bys­te, tar­si ją „pa­leng­vi­na“. Šiems dar­bams ir­gi nau­do­ja­ma au­ga­li­nė me­džia­ga, ta­čiau in­ter­pre­ta­ci­ja jau vi­sai ki­to­kia.

„Ver­bos – la­bai spe­ci­fi­nis me­nas, nes jų lai­kas vos sa­vai­tė per me­tus. Gal to­dėl ir už­si­i­man­čių šiuo ama­tu nė­ra daug, mo­ki­nių ne­la­bai tu­riu, rim­tai ri­ša ver­bas tik vie­na Jo­lan­ta Sa­bo­nie­nė, jos pa­ro­dą Pir­mo­jo Aly­taus bib­lio­te­ko­je ga­li­te pa­žiū­rė­ti au­to­rės feis­bu­ko pro­fi­ly­je“, – sa­ko N.Sta­kė­nie­nė. Ti­kė­ki­mės, kad šią va­sa­rą meist­rę su­tik­si­me ir Žo­li­nės at­lai­duo­se Pi­va­šiū­nuo­se, ku­riems ji ri­ša au­ga­lų puokš­te­les iš tra­di­ci­nių sep­ty­nių au­ga­lų.

Ta­čiau net jei Žo­li­nės at­lai­dų ne­bus dėl ka­ran­ti­no ri­bo­ji­mų, aly­tiš­kė tik­rai ras už­si­ė­mi­mų, nes so­dy­bo­je dar au­gi­na lau­ko su­ku­len­tus, ši­lo­kus, šil­ro­pes ir kar­tu su duk­ra ku­ria jų flo­ris­ti­nes kom­po­zi­ci­jas.

Ne­tru­kus ir tas me­tas, tai rei­kės nau­jus žo­ly­nus pra­dė­ti džio­vin­ti, taip ir su­ka­si lai­ko ra­tas, ku­rį, bent jau Ni­jo­lės kas­die­ny­bė­je ir kū­ry­bo­je, įpras­mi­na au­ga­lai ir fan­ta­zi­ja, gam­tos me­džia­gas ir liau­dies ama­tų pa­vel­dą pa­ver­čian­ti vis nau­ja for­ma, ku­ri pui­kiai ran­da sau pri­tai­ky­mą šiuo­lai­ki­nia­me in­ter­je­re, ir ne­lei­džia pa­mirš­ti se­nų­jų tra­di­ci­jų.

Rekomenduojami video