Papilio miestelyje gyvenančiai Linai Valbasaitei – Matuliauskienei ir jos šeimai šio pavasario šventės kitokios, nei būdavo anksčiau. Ir Verbų sekmadienis, ir Šventos Velykos pirmą kartą gyvenime - namie, ne šventovėje, į kurią ji nuolat skubėdavo. Dabar maldos ir bendrystė su parapijiečiais – tik nuotoliniu būdu.

Tačiau moteris nenusimena. Ji sako, kad negandos praeis – tik tuo reikia tikėti ir pasitikėti.

Pagailo žūstančių obuolių

38 – erių Lina pavasario švenčių laukė ir todėl, kad tikėjosi Velykų mugėje parduoti pačios gamintus obuolių sūrius. Priruošė jų įvairiausių formų - tokius gaminius žmonės labai noriai perka. Kad visus planus sujaukė įsisiautėjęs koronavirusas, moteris nenusimena - sako, iki obuolių derliaus laiko dar yra, o pasibaigus karantinui žmonės vis vien norės valgyti ir jos sūrius pirks.

Gaminti obuolių sūrius moteris nutarė visai atsitiktinai. Ji dirbo Kučgalio socializacijos centre virėja. Įstaigą prieš trejus metus uždarius ir nelikus darbo, moteris liko namie.

Ji gyvena sutuoktinio senelių sodyboje Miliškių kaime, esančiame per tris kilometrus nuo Papilio.

Toje sodyboje yra didžiulis Linos vyro senelio sodintas sodas. Anot moters, jame auga visų senųjų veislių obuoliai – „grabštiniai, antaniniai, kiškiazūbiai, serenkos“.

Vaisių priaugo gausybė, bet palikti juos pūti buvo labai gaila. Obuolių supirkimo kainos nedidelės, o ir surinkus juos dar kažkur vežti reikia. Vienu metu Lina prisiminė, kad vaikystėje noriai valgydavo obuolių sūrį. Prisiminė, kad pas mamą Ireną buvo senovinė knygelė „Viskas iš obuolių“. Nuvažiavo pas ją, susirado knygą ir visą perskaitė.

Iš pradžių moteris sūrio išsivirė savo reikmėms. Asmeninėje facebook paskyroje parodė, ką veikia namuose. Ir atsirado klausiančių, ar ji neturi sūrio parduoti.

Sūriai – žvaigždės ir paukščio formos

„Išviriau visus to rudens obuolius. Po truputį sūriai iškeliavo ir neliko nė vieno. Kitais metais vėl juos viriau. Pradėjau prekiauti mugėse, turguje, atsirado nuolatinių pirkėjų“, - pasakojo moteris.

Ji prisiminė daug obuolių sūrių pardavusi per Biržų miesto šventę, kalėdinę mugę.

Obuolių sūrio gamyba moteriai atrodo paprasta. Deda obuolių, cukraus. Juos gardina saulėgrąžomis, cinamonu, svarainiais. Sako, kad pirkėjų poreikiai skirtingi. Vieni nori minkšto sūrio, kiti - kieto, vieni - natūralaus, kiti - su priedais. Jai pačiai labiausiai patinka sūris su imbieru ir lazdyno riešutais.

Atsirado prašančių ir mažesnių sūrelių, tad ji pradėjo gaminti nedidukus, sveriančius 100 – 200 gramų.

Po to pradėjo gaminti neįprastos formos sūrius. Išdžiovina masę dėžutėje ir iš jos spaudžia visokias formas.

Vienais metais nusprendė gaminti slyvinių saldainių.

Praėjusioms Kalėdoms moteris prigamino eglučių, žvaigždučių, angeliukų formos sūrių. Juos visus išpirko, liko tik kelios sūrio žvaigždutės ant pagaliuko, kurias išdalijo pažįstamiems.

Velykoms moteris pagamino paukščiukų, meškiukų formos sūrių. Jie kol kas laukia savo pirkėjo.

„Nieko, ateis pavasaris, praeis baisi liga, žmonės sūrio norės“, - svarsto papilietė.

Žinoma, jei būtų daugiau užsakančių, susidėtų sūrius ir atvežtų į Biržus. Tačiau dėl vieno pirkėjo tokį kelią važiuoti neapsimoka.

Ištikima kaimui

Lina sako esanti ištikima senoviniam kaimui. Ji užaugo Papilyje, senajame dvare. Prisimena parko alėjose žaisdavusi su kaimynų vaikais slėpynių. Parko rūmai būdavo apaugę krūmynais, juos tik dabar – ačiū Papilio seniūnui – išvadavo nuo šabakštynų ir atvėrė gražias erdves.

Baigusi Papilio pagrindinę ji įstojo mokytis į Panevėžio katalikiškąją žemės ūkio mokyklą. Ten įgijo namų ekonomės – virėjos specialybę, sykiu baigė vidurinę mokyklą.

Tiesa, įdomu tai, kad virėjos mokslus baigusi moteris iki šiol labiausiai mėgsta kepti ir valgyti paprastą gaminį – kiaušinienę... Ją kepa su svogūnais ir rūkytais lašinukais.

Pašnekovė sako gyvenusi pusantrų metų Vilniuje. Tačiau didmiestyje neprigijo. Vargino gausybė žmonių, nuolatinis skubėjimas ir žinojimas, kad viskas „ne tavo“.

„O kaime yra tavo erdvė, tavo kiemas, tavo višta ir šuo“, - kalba moteris.

Pasak jos, kaime niekada negali būti liūdna. Žiemą reikia sniegą nukasti, vasarą kiemą pasišluoti, daržiuką paravėti. Mieste turi narvelyje sėdėti, o čia - atsidarai duris į lauką ir turi savo erdvę...

Ji mano, kad nuo prigimties nepabėgsi. Tik kur reikėtų trauktis, kai kaimas traukiasi, nyksta, viskas naikinama?..

„Balabūškės“

Mintis rašyti eilėraščius, arba, kaip Lina sako, „balabūškes“, kilo iš juoko.

Moteris sako išgirdusi žinias, kažką kažkas pasakė ir ją prajuokino. Ir sugalvojo tai sueiliuoti.

Papilietė sako skaičiusi biržiečio satyriko Benedikto Medvedevo kūrybą. Bet šis dažniausiai rašo apie politiką. O jai kyla mintis dažniausiai rašyti apie buitinius dalykus. Apie vištą, po virtuvės langu gyvenantį žaltį, besipykstančius žmones, karantiną, nenaudėlį vanagą ir kita.

Tas ‚balabūškes“ Lina įkėlė į internetą ir pamatė, kad žmonėms jos patinka. Atsiliepiantys žmonės griūna iš juoko ir prašo rašyti toliau.

Moterį facebook‘o draugai dažnai bando sutapatinti su kraštiečiu poetu Kaziu Binkiu. Lina sako niekad negalvojusi, ar ji yra artima šiam poetui, jie nėra ir giminės. Tačiau kad kraštietis poetas daro įtaką vietos žmonių gyvenimams, ji neatmeta.

Patinka komedijos

Lina apgailestauja, kad karantinas sustabdė kultūrinę veiklą. Ji dainuoja Papilio folkloro ansamblyje „Aguonėlas“, kuriam vadovauja Vigilija Macienė.

Nuoširdžiai su žmonėmis dirbanti meno vadovė Linai labai patinka.

„Tai nuoširdus ir veiklus žmogus“, - sako papilietė.

Miestelis turi ir teatriuko grupę – „Vaidintojų atžalyną“. Dar mokyklos laikais Lina vaidindavo pas šviesaus atminimo Birutę Žukauskienę, vėliau teatriukui vadovavo Valerija Puodžiūnienė. Dabar jį perėmė Biržų kultūros centro režisierė Vita Vorienė.

Moteris sako vaidinanti viską, ką duoda režisierė. O labiausiai papiliečiams patinka komedijos.

Tikėti, kad viskas bus gerai

Lina neslepia, kad Velykos jai, kaip kiekvienam katalikui, yra svarbi šventė. Moteris apgailestauja, kad šiais metais jos bus kitokios.

Ji su šeima būdavo įpratusi skubėti į bažnyčią, dalyvauti Šentose Mišiose, pasidžiaugti su bendruomene. Po to grįžus į namus margučius daužyti, „košeliena“ ir „jaknine“ vaišintis. Be šių trijų patiekalų ji sako neįsivaizduojanti Velykų stalo.

Margučius moteris dažo tradiciškai aukštaitiškai – su svogūnų lukštais. Nemargina įvairiais raštais, nes aukštaičiams tai nebūdinga.

O prie kiaušinių būtinai turi būti krienų. Šie būna namie gaminti-- lauke iškasti ir pačių paruošti.

„Jakninei“ gaminti irgi reikia išmanymo. Tenka išvirti gyvulių kepenis ir atskirai riebios mėsos. Viską sumalti, užpilti riebesnės mėsytės sultiniu. Pridėti česnakų, pipirų, druskos, viską gerai sumaišyti, ataušinti ir standinti.

Moteris sako, kad Didžiąją savaitę ji nuolat klausėsi per Marijos radiją transliuojamų Mišių. Šios dienos jai sakralios. Dalyvaudama Mišiose nuotoliniu būdu ji sako pasijausdavusi kaip ligonė, kuri negali nuvykti į bažnyčią. „Buvo ypač liūdna per Verbų sekmadienį, kai iki tol būdavome tarp žmonių, o dabar kaip našlaičiai“, - kalba moteris.

Šventų Velykų proga moteris linki visiems ramybės ir džiaugsmingo Kristaus prisikėlimo. Ir tikėti, kad viskas bus gerai.

Dėkoja už įskiepytą tikėjimą

Jai pačiai stiprybės nepasiduoti liūdesiui, panikai duoda tikėjimas. Jį anūkei įskiepijo baba, kuriai ji labai dėkinga.

Papilyje gyvenusi tėtės mama Aleksandra Valbasienė dažnai vaikystėje mergaitę prižiūrėdavo, nes tėvai dirbo.

Baba mergaitę vesdavo į bažnyčią. Kai ši paaugo, atsirado kitų interesų, nuo bažnyčios nutolo. Tačiau sulaukus maždaug dvidešimties Lina pajuto, jog kažko trūksta. Grįžusi į bažnyčią ji suvokė, kad yra gerame kelyje - visi reikalai pasitaisė.

„Kas tu esi, žmogau, kai niekuo netiki? To papasakoti negali, tai reikia pajausti vidumi“, - sako jauna moteris.

Kokios Velykų laikotarpiu didžiausios Linos svajonės? Labai realios.

Kad būtume visi sveiki, duonos turėtume ant stalo ir artimus žmones šalia.

Ar turėtume ką prie šių norų bepridurti?..

Jurgita Morkūnienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"